Michailas Bugakovas. Sąjūdžio klaidos

Buvusio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai ir šiaip Sąjūdžio aktyvistai, kurie šiandien yra įsijungę į nesisteminės opozicijos gana padriką veiklą ir radikaliai kritikuoja dabartinio politinio elito politiką, visgi nelinkę pripažinti esminių Sąjūdžio atgimimo laikais padarytų klaidų. Jie tik apeliuoja į „Sąjūdžio vertybes“ kurios, dabar neva užmirštos ir paniekintos. Atseit, reikia prie jų sugrįžti ir viskas Lietuvoje susitvarkys, „ir tiesa, ir šviesa“ vėl lydės Lietuvos kelią. Dar vienas panašaus „istorinio pasiteisinimo“ būdas – kai visos bėdos suverčiamos V. Landsbergiui, kuris, neva „prichvatizavo“, užvaldė ir uzurpavo visos Lietuvos žmonių Sąjūdį.

Geriausiu atveju tokie pasiteisinimai ir tokios interpretacijos – tai naivi utopija, o blogiausiu – revanšistiniai kai kurių veikėjų politiniai žaidimai, padiktuoti asmeninių nuoskaudų ir ambicijų.

Ir reikalas ne tame, kad neįmanoma sugrįžti į buvusius sąjūdistinius laikus, kaip, deja, ir į tarybinius. Kaip sakė senovės graikai, neįmanoma į tą pačią upę įžengti antrą kartą. Ar tai būtų R. Paksas, ar V. Uspaskichas. Pastarasis nors ir teigia, kad tapo kitu žmogumi ir net išsisgydė nuo nervino tiko, bet kiekviename savo pasirodyme per TV demonstruoja visiškai atvirkštinį paveiklslą. Svarbus čia yra kitas dalykas. Nepripažįstant Sąjūdžio padarytų klaidų, visa taip vadinamos “nesisteminės opozicijos“ teorija ir praktika pakimba ore, jos veikėjai priversti suktis vis tame pačiame iliuzijų rate, nesugebėdami iš jo ištrūkti.

O ištrūkti įmanoma tik vienu būdu – viešai ir atvirai pasakyti apie padarytas klaidas ir prisiimti savo atsakomybės dalį už jas.

Kokios gi pagrindinės Sąjūdžio klaidos? Mano galva prie esminių galima priskirti bent tris.

1. Sąjūdžio ideologai ir veikėjai į antrą ir trečią planą nustūmė savo laikų visą socialinę, santvarkinę visuomenės problematiką, o į pirmą vietą iškėlė nacionalinę temą, kuri vėliau transformavosi į nacionalistinę ir net nacistinę. „Vieningos tautos“ teorija, tautos, kuri neturi jokių socialinių prieštaravimų ir nuolat kovoja su išorės priešais, atvedė visuomenę ir valstybę į šiandieninę rusofobiškos paranojos būseną ir nacistinių nusikaltėlių pakylėjimą į nacionalinių didvyrių panteoną. Sąjūdžio ideologai iš esmės rėmėsi dar praeito amžiaus 50 – 70 metais Vakaruose sukurtomis antitarybinėmis ir antikomunistinėmis koncepcijomis, pateikdami jas kaip išsvajotas tautos idėjas. Jie dėl savo teorinio ribotumo ir/ar politinės konjunktūros nesugebėjo ar tiesiog nenorėjo kritiškai įvertinti šį ideologinį vakarietišką produktą ir pamatyti jame aiškų geopolitinį bei socialinį-klasinį užtaisą, kuris šiandien ir atvedė šalį į egzistencinę aklavietę.

2. Iš sąjūdžio laikų ir jo veikėjų pasaulėžiūrinių nuostatų atėjo nepakantumas kitokiai nuomonei bei informacinis ir psichologinis teroras kitaminčių atžvilgiu. „Burokevičininkai“, „jedinstveninkai“ bei visi nukrypę nuo generalinės Sąjūdžio linijos, buvo kaip mat paversti tautos ir valstybės priešais, visokeriopai žeminami ir pašiepiami. Sajūdistinė žiniasklaida, iš kurios išaugo visa šiandieninė karinga propagandistinė informacinė sistema, jau tada tapo ideologinio karo ginklu. Ir nėra nieko nuostabaus, kai šiandien kai kurie „nukrypę nuo kurso“ buvę sąjūdiečiai tos pačios žiniasklaidos įvardijami kaip „koloradai“, „vatnikai“, „putinoidai“ ir šiaip marginalai. Kaip sakoma liaudyje, ne kask kitam duobę...

3. Sąjūdis pasigavo CŽV kabinetuose sukonstruotą ir landsbergistų ištransliuotą 1940 metų įvykių versiją bei antiistorinę ir etnocentristinę Molotovo-Ribentropo pakto interpretaciją ir tuo pačiu paruošė tinkamą dirvą istorijos falsifikavimui ir ideologizavimui. Tai savo ruožtu užkirto kelią racionaliai ir pragmatiškai užsienio politikai ir užtikrino reakcingai konservatorių partijai faktišką patriotizmo bei valstybiškumo monopolį. Konservatoriai pradėjo tiesiog šokdinti Lietuvą pagal jų pačių užsakomą „muziką“ ir kam nors nepataikyti į jos taktą tapo tolygu valstybės išdavystei.

Svarbiausias ir, deja, vis gilėjantis Sąjūdžio klaidų padarinys – tai dvasinis moralinis visuomenės nuopuolis. Visas dabarties dvasingumo degradacijos priežastis įvairiausi dvaro politologai ir politikai dabar bando suversti tarybiniams laikams. Bet visur dominuojantis veidmainiškumas – tai būtent sąjūdistų ar persidažiusių „komunistų“ subrandintas vaisius. Kai V. Landsbergis ir A. Brazauskas Maskvoje kalbėjo viena, o Vilniuje kitką, kai Sąjūdžio oficialiuose dokumentuose buvo rašomi vienokie teiginiai, o praktikoje daromi jiems prieštaraujantys veiksniai, – visa tai siuntė visuomenei deramą signalą bei formavo tinkamus elgsenos standartus. Iš amoralios politikos į visuomenę prasiskverbė melo, intrigų, vagysčių, skundų bei rietenų virusas. Visa tai pagal dialektikos dėsnius per istoriškai gana trumpą laikotarpį transformavo atgimimą į išsigimimą, suvalstybinimą į išvalstybinimą, sutautėjimą į ištautinimą, išlikimą į išnykimą. Prasidėjo ir iki šiolei tiesiasi „plyno lauko“ politika.

Buvo, žinoma, ir daugiau įvairiausių klaidų ir klaidelių, kurių jokie politikai ir „nepriklausomi“ politologai nepripažįsta ir neanalizuoja. Visų jų anais laikais kažin ar galima buvo išvengti. Bet dabar, kai visos pasekmės išlindo į paviršių, vėl ir vis apeiliuoti į Sąjūdį bei jo „vertybes“ kaip į “šventą karvę“ bei kurti ant to pagrindo įvairius visuomeninius komitetus bei organizacijas – tai naujo potencialaus pralaimėjimo užprogramavimas.

Sąjūdis – tai jau istorija. Tegul istorijoje jis ir lieka.

Šaltinis: Michailas Bugakovas