1944 m. birželio 3 d. mūsų gimtąją žemę
okupavę fašistiniai barbarai negailestingai susidorojo su Dzūkijoje esančio Pirčiupių
kaimo gyventojais dėl jų ryšių su už laisvę kovojusiais tarybiniais Lietuvos
partizanais, kurių netoliese, Rūdininkų girioje įsikūrusiam štabui, vadovavęs
žymus LKP veikėjas, G. Zimanas: mat hitlerininkus papiktinęs aršus vietinių
pasipriešinimas, daręs vokiečių kariuomenei tiek materialinius, tiek gyvybinius
nuostolius.
Prieš civilius gyventojus nukreiptos baudžiamosios akcijos būta itin žiaurios. „Išgamos nužudė ir gyvus sudegino 119 žmonių. Aukų tarpe buvo 58 vyrai, iš jų 5 seneliai nuo 65 iki 90 metų, ir 61 moteris. Užtroškusių dūmuose ir sudegintųjų tarpe buvo 49 vaikai iki 15 metų, 14 vaikų iki 5 metų ir 4 kūdikiai. Iki pamatų fašistai sudegino 27 Pirčiupių kaimo sodybas“ (S. Sinkevičius. Pirčiupiai. V., 1977, p. 66).
Tai – tik vienas iš daugelio „kryžiaus
žygio prieš bolševizmą“ vykdytojų teroro prieš neva „žemesnės rasės“ baltų bei
slavų tautų atstovus atvejis, kuriame kuo aiškiausiai pasireiškė tikroji
fašizmo esmė. Pirčiupių tragedija paliko gilius randus išlikusiųjų vietos
gyventojų, jų palikuonių bei lietuvių tautos istorinėje atmintyje; jos
atminimas įamžintas tiek žymiajame „Pirčiupių motinos“ paminkle, tiek 1980 m.
filme „Faktas“, tiek
gausioje dokumentinėje literatūroje.
Prisimindami jau 73 metų senumo įvykius,
šiandien Pirčiupiuose lankėsi grupė istorinei tiesai neabejingų bendraminčių marksistų
– padėtos gėlės prie paminklų Pirčiupių aukoms bei jų kapinėse, atsimenant tiek
tragiškuosius 1944 m. birželio 3 d. įvykius, tiek didvyriškai prieš fašizmą, už
Lietuvos socialinį ir nacionalinį išsivadavimą kovojusius tarybinius partizanus
ir apskritai visoms tautoms išganingą Tarybų Sąjungos pergalės Didžiajame Tėvynės
kare reikšmę.
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą