Dar išlydint praėjusius metus teko
perskaityti štai tokią pretenzingą antraštę: „2018-ieji:
protestų metai Lietuvoje“. Taip (per Delfį) teigia LRT – vienas pagrindinių
masiniam „runkelizuotos“ (ir vis „runkelizuojamos“...) liaudies vartojimui
skirtų Lietuvos buržuazinės propagandos kanalų. Panašiai galvoja ir kai kurie mūsų
draugai, laikantys 2018-ais buvus lyg kažkokį tai liaudies pakilimą. Todėl –
pradedant naujus metus – vertėtų išsiaiškinti, kiek toks požiūris pagrįstas.
Pradėkime paprasčiausiu – kad LRT išvardija 2018-aisiais buvus eilę protestų, pvz., vadinamojo „Medikų sąjūdžio“ bruzdėjimą, o galop – ir neseniai pasibaigusį mokytojų streiką, kurį organizavo LŠDPS. Aišku, minimas pirmasis Tapino mitingas prie Seimo. Ir, kaip nekeista, nepamiršti bruzdėjimai tiek miškų kirtimų, tiek juvenalinės justicijos klausimais.
Faktas, kad viso to būta protestų, t. y.
kažkokio tai pobūdžio nepritarimo, nepasitenkinimo išraiškų. Kažko ir kažkam.
Kaip ir tai, kad 2018-aisiais gatvėse buvo galima pamatyti daugiau žmonių, nei
kad būtų buvę įprastą pastaruoju metu (pvz., 2015-2017 metais). Visa tai tiesa.
Tačiau kokio protesto būta? Štai kaip
turėtume pastatyti klausimą. Nes tai, kad kažkas išėjo į gatves dar nebūtinai
reiškia „liaudies pakilimą“...
Pažvelkime į situaciją blaiviai, be
iliuzijų.
Pavyzdžiu imkime medikų protestus. Už jų
stovėjo Gintauto Palucko LSDP, po įvykusiojo skilimo mėginanti žongliruoti „kairiąja“
demagogija (žr.: „Kirkilo
socdemai – nauja partija, ar tas pats „š“?..“). Kad Lietuvos sveikatos
apsaugos situacija ne per geriausia – dalykas žinomas. Kaip ir tai, kad
daugelis šios sistemos darbuotojų (pvz. ir ypač – slaugytojos) „aria“ už
vergiškas algas. Bet ar „Medikų sąjūdis“ šiuos klausimus kėlė? Ne, tai buvo nei
daugiau, nei mažiau, kaip gydytojų, žodžiu, tam tikros „darbo aristokratijos“
sveikatos apsaugos sistemos viduje, judėjimas savai (bet ne kažkieno kito...)
ekonominiams reikalams pagerinti. O seselės kaip gyveno – taip toliau po
senovei gyvena (pvz., šiandieninis „perliukas“ Delfyje – „Kas
iš tiesų gerai uždirba ligoninėse“).
Tad čia turime nei daugiau, nei mažiau,
kaip tam tikrą smulkiaburžuazinio pobūdžio protestą, būtent –savimi patenkinti
miesčionys išeina pareikalauti didesnio kąsnio pyrago, kuriuo yra valstybinis
biudžetas. Kažkokio „apačių“ (apie kurias mus moko marksizmo klasika...)
sambrūzdžio čia nerasi.
Toliau. Mokytojų streikas. Viskas
prasidėjo gan įdomiai. Eilė mokyklų sustreikavo, nes daugumoje jų (t. y.
valstybinėse ugdymo įstaigose) ekonominė pedagogų padėtis yra iš ties
nepavydėtina. To niekas neneigia. Tačiau, kaip keistai bepasirodytų, šįsyk
neigiamo sisteminės žiniasklaidos (Delfių, 15 min ir kt.) reakcijos protestai
neiššaukė. Priešingai – imta juos remti. Galiausiai prie visko prisijungė
aukščiau mūsų minėtasis Tapinas, pasireklamuodamas lapkričio gale įvykusiu
mokytoju mitingu prie Vyriausybės. Krito esamos valdžios (LŽVS, Ramūno Karbauskio,
bet ypač – „mento“ Sauliaus Skvernelio)
reitingai. O pakilo kieno?.. Konservatorių...
Panašu, kad vyksta tam tikras politinis
žaidimas, konkrečiau – buržuazijos grupuočių tarpusavio „razborkė“, būtent LŽVS
ir Anūko konservatorių (bei prie jų gravituojančių Liberalų sąjūdžio
nuolaužų...) kova, kuri aštrėja – ir toliau tikriausiai aštrės besiartinant
rinkimams (pradžiai – 2019-ųjų savivaldos, paskiau – 2020-ųjų Seimo). Apie tai
daug ką pasako vien aukščiau minėtasis Tapino mitingas.
Kasgi tai buvo? Ogi bandymas, nors ne
visai pavykęs, mobilizuoti konservatorių elektoratą, žodžiu, miesčionijos
sluoksnius, kartu su tam tikrais politiškai beraščio jaunimo elementais prieš „Žaliųjų
valstiečių“ vyriausybę. Kažkuo panašaus pradėjo virsti 2018-ųjų pabaigos
mokytojų streikas. Ir tai – faktas. Bet kaip jį vertinti? Būtų perdėm
vienašališka teigti, kad šiuo atveju nebūta realaus judėjimo. Kad viskas
tenuleista „iš viršaus“. Tačiau jei esame marksistai – šį bruzdėjimą, kaip ir
bet kurį kitą, privalome įvertinti iš klasinių pozicijų.
„Mūsų kontingentu“, „mūsų žmonėmis“
daugmaž turėtų būti proletariatas. Bet ar mokytojai – proletariatas? Nei
velnio. Kaip ir medikai. Tai – valstybinio sektoriaus darbuotojai, kurie, kaip
taisyklė, daugiau ar mažiau lojalūs esamai santvarkai, jos ekonominei,
geopolitinei ir ideologinei orientacijai, bet tik nori sau kiek didesnės dalies
„pyrago“. Tik tiek. Ir tai mes galime konstatuoti ne kaip kažkokią
interpretaciją ar „darbinę hipotezę“, bet visiškai objektyvų faktą.
Ar tai reiškia, kad mokytojų protestai –
iš esmės reakcingi, kad nuo jų privalu atsiriboti? Nebūtinai. Nors eilės mūsų
draugų entuziazmas jų atžvilgiu buvo kiek nepamatuotas tuo požiūriu, kad
(klaidingai) įsivaizdavo tai, kaip įrodymą bręstančio „liaudies pakilimo“,
koksai kad vyko (ir dar tęsiasi...) Prancūzijos
„geltonųjų liemenių“ atveju arba, pvz., mūsuose 2009-2010-ais metais (ypač
po sausio 16-osios). Čia, deja, nėra nieko panašaus. Mūsuose darbininkai,
skaityk: darbo liaudies sluoksniai – nebruzda. Jie arba emigruoja, arba tyliai
sau tupi, lyg pelės po šluota (su pasitaikančiomis išimtimis, pvz. – „Achemos“
išstojimas šį rudenį). Ir tai yra visiškai dėsninga, tiesiog natūralu, nes
mūsuose proletarinis protestas (bent kiek žymesniu mastu) – neegzistuoja. Ką
turime, tai tik smulkiaburžuazinius žaidimus. Apie kuriuos turėjome progos
pakalbėti dar 2018-ųjų spalį išėjusiame drg.
Juozo Mickevičiaus straipsnyje apie „Labanoro žygį“ (tegul ieškantys
įžvalgų ar paaiškinimų šiuo klausimu jį ir pasiskaito).
Būkime „biedni, bet teisingi“ – tai, kas
vyko 2018-aisiais, buvo ne „liaudies pakilimas“, bet tam tikra priešrinkiminė
buržuazinių politinių partijų tarpusavio kova, į kurią (kaip „mėsa“) įtraukiama
masė smulkiaburžuazinių, miesčioniškų elementų. Tam tikra konservatorių
mobilizacija. Kad jos paraštėse būta sveikai nusistačiusių žmonių – nesunku numanyti.
Todėl faktas, kad tame vienaip ar kitaip dalyvavo ir mūsų draugų (bandžiusių
skleisti agitaciją bei propagandą) – sveikintinas.
Tačiau nevertėtų įsivaizduoti to, ko nėra,
o to pagrindu – puoselėti nerealius, nuo materialinės tikrovės atitrūkusius
lūkesčius. Nes, kaip sakoma – jei būtų bobutė su ratais, būtų autobusas. Tačiau
tikrumoje bobutė ratų neturi. Ir dėl to ji tėra bobutė. Todėl neišradinėkime
nesamų autobusų (šiuo atveju, „liaudies pakilimo“ ten, kur vyksta eilinė
buržuazijos vidaus kova...). Taip bus geriau ir mums, ir pačiam mūsų reikalui.
Parašė: Vincas Nevėžietis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą