2019 m. sausio 2 d., trečiadienis

2018-ieji Lietuvoje – protestų metai? (ar tik konservatorių mobilizacija?..)

Dar išlydint praėjusius metus teko perskaityti štai tokią pretenzingą antraštę: „2018-ieji: protestų metai Lietuvoje“. Taip (per Delfį) teigia LRT – vienas pagrindinių masiniam „runkelizuotos“ (ir vis „runkelizuojamos“...) liaudies vartojimui skirtų Lietuvos buržuazinės propagandos kanalų. Panašiai galvoja ir kai kurie mūsų draugai, laikantys 2018-ais buvus lyg kažkokį tai liaudies pakilimą. Todėl – pradedant naujus metus – vertėtų išsiaiškinti, kiek toks požiūris pagrįstas.

Pradėkime paprasčiausiu – kad LRT išvardija 2018-aisiais buvus eilę protestų, pvz., vadinamojo „Medikų sąjūdžio“ bruzdėjimą, o galop – ir neseniai pasibaigusį mokytojų streiką, kurį organizavo LŠDPS. Aišku, minimas pirmasis Tapino mitingas prie Seimo. Ir, kaip nekeista, nepamiršti bruzdėjimai tiek miškų kirtimų, tiek juvenalinės justicijos klausimais.

Faktas, kad viso to būta protestų, t. y. kažkokio tai pobūdžio nepritarimo, nepasitenkinimo išraiškų. Kažko ir kažkam. Kaip ir tai, kad 2018-aisiais gatvėse buvo galima pamatyti daugiau žmonių, nei kad būtų buvę įprastą pastaruoju metu (pvz., 2015-2017 metais). Visa tai tiesa. Tačiau kokio protesto būta? Štai kaip turėtume pastatyti klausimą. Nes tai, kad kažkas išėjo į gatves dar nebūtinai reiškia „liaudies pakilimą“...

Pažvelkime į situaciją blaiviai, be iliuzijų.

Pavyzdžiu imkime medikų protestus. Už jų stovėjo Gintauto Palucko LSDP, po įvykusiojo skilimo mėginanti žongliruoti „kairiąja“ demagogija (žr.: „Kirkilo socdemai – nauja partija, ar tas pats „š“?..“). Kad Lietuvos sveikatos apsaugos situacija ne per geriausia – dalykas žinomas. Kaip ir tai, kad daugelis šios sistemos darbuotojų (pvz. ir ypač – slaugytojos) „aria“ už vergiškas algas. Bet ar „Medikų sąjūdis“ šiuos klausimus kėlė? Ne, tai buvo nei daugiau, nei mažiau, kaip gydytojų, žodžiu, tam tikros „darbo aristokratijos“ sveikatos apsaugos sistemos viduje, judėjimas savai (bet ne kažkieno kito...) ekonominiams reikalams pagerinti. O seselės kaip gyveno – taip toliau po senovei gyvena (pvz., šiandieninis „perliukas“ Delfyje – „Kas iš tiesų gerai uždirba ligoninėse“).

Tad čia turime nei daugiau, nei mažiau, kaip tam tikrą smulkiaburžuazinio pobūdžio protestą, būtent –savimi patenkinti miesčionys išeina pareikalauti didesnio kąsnio pyrago, kuriuo yra valstybinis biudžetas. Kažkokio „apačių“ (apie kurias mus moko marksizmo klasika...) sambrūzdžio čia nerasi.

Toliau. Mokytojų streikas. Viskas prasidėjo gan įdomiai. Eilė mokyklų sustreikavo, nes daugumoje jų (t. y. valstybinėse ugdymo įstaigose) ekonominė pedagogų padėtis yra iš ties nepavydėtina. To niekas neneigia. Tačiau, kaip keistai bepasirodytų, šįsyk neigiamo sisteminės žiniasklaidos (Delfių, 15 min ir kt.) reakcijos protestai neiššaukė. Priešingai – imta juos remti. Galiausiai prie visko prisijungė aukščiau mūsų minėtasis Tapinas, pasireklamuodamas lapkričio gale įvykusiu mokytoju mitingu prie Vyriausybės. Krito esamos valdžios (LŽVS, Ramūno Karbauskio, bet ypač –  „mento“ Sauliaus Skvernelio) reitingai. O pakilo kieno?.. Konservatorių...

Panašu, kad vyksta tam tikras politinis žaidimas, konkrečiau – buržuazijos grupuočių tarpusavio „razborkė“, būtent LŽVS ir Anūko konservatorių (bei prie jų gravituojančių Liberalų sąjūdžio nuolaužų...) kova, kuri aštrėja – ir toliau tikriausiai aštrės besiartinant rinkimams (pradžiai – 2019-ųjų savivaldos, paskiau – 2020-ųjų Seimo). Apie tai daug ką pasako vien aukščiau minėtasis Tapino mitingas.

Kasgi tai buvo? Ogi bandymas, nors ne visai pavykęs, mobilizuoti konservatorių elektoratą, žodžiu, miesčionijos sluoksnius, kartu su tam tikrais politiškai beraščio jaunimo elementais prieš „Žaliųjų valstiečių“ vyriausybę. Kažkuo panašaus pradėjo virsti 2018-ųjų pabaigos mokytojų streikas. Ir tai – faktas. Bet kaip jį vertinti? Būtų perdėm vienašališka teigti, kad šiuo atveju nebūta realaus judėjimo. Kad viskas tenuleista „iš viršaus“. Tačiau jei esame marksistai – šį bruzdėjimą, kaip ir bet kurį kitą, privalome įvertinti iš klasinių pozicijų.

„Mūsų kontingentu“, „mūsų žmonėmis“ daugmaž turėtų būti proletariatas. Bet ar mokytojai – proletariatas? Nei velnio. Kaip ir medikai. Tai – valstybinio sektoriaus darbuotojai, kurie, kaip taisyklė, daugiau ar mažiau lojalūs esamai santvarkai, jos ekonominei, geopolitinei ir ideologinei orientacijai, bet tik nori sau kiek didesnės dalies „pyrago“. Tik tiek. Ir tai mes galime konstatuoti ne kaip kažkokią interpretaciją ar „darbinę hipotezę“, bet visiškai objektyvų faktą.

Ar tai reiškia, kad mokytojų protestai – iš esmės reakcingi, kad nuo jų privalu atsiriboti? Nebūtinai. Nors eilės mūsų draugų entuziazmas jų atžvilgiu buvo kiek nepamatuotas tuo požiūriu, kad (klaidingai) įsivaizdavo tai, kaip įrodymą bręstančio „liaudies pakilimo“, koksai kad vyko (ir dar tęsiasi...) Prancūzijos „geltonųjų liemenių“ atveju arba, pvz., mūsuose 2009-2010-ais metais (ypač po sausio 16-osios). Čia, deja, nėra nieko panašaus. Mūsuose darbininkai, skaityk: darbo liaudies sluoksniai – nebruzda. Jie arba emigruoja, arba tyliai sau tupi, lyg pelės po šluota (su pasitaikančiomis išimtimis, pvz. – „Achemos“ išstojimas šį rudenį). Ir tai yra visiškai dėsninga, tiesiog natūralu, nes mūsuose proletarinis protestas (bent kiek žymesniu mastu) – neegzistuoja. Ką turime, tai tik smulkiaburžuazinius žaidimus. Apie kuriuos turėjome progos pakalbėti dar 2018-ųjų spalį išėjusiame drg. Juozo Mickevičiaus straipsnyje apie „Labanoro žygį“ (tegul ieškantys įžvalgų ar paaiškinimų šiuo klausimu jį ir pasiskaito).

Būkime „biedni, bet teisingi“ – tai, kas vyko 2018-aisiais, buvo ne „liaudies pakilimas“, bet tam tikra priešrinkiminė buržuazinių politinių partijų tarpusavio kova, į kurią (kaip „mėsa“) įtraukiama masė smulkiaburžuazinių, miesčioniškų elementų. Tam tikra konservatorių mobilizacija. Kad jos paraštėse būta sveikai nusistačiusių žmonių – nesunku numanyti. Todėl faktas, kad tame vienaip ar kitaip dalyvavo ir mūsų draugų (bandžiusių skleisti agitaciją bei propagandą) – sveikintinas.

Tačiau nevertėtų įsivaizduoti to, ko nėra, o to pagrindu – puoselėti nerealius, nuo materialinės tikrovės atitrūkusius lūkesčius. Nes, kaip sakoma – jei būtų bobutė su ratais, būtų autobusas. Tačiau tikrumoje bobutė ratų neturi. Ir dėl to ji tėra bobutė. Todėl neišradinėkime nesamų autobusų (šiuo atveju, „liaudies pakilimo“ ten, kur vyksta eilinė buržuazijos vidaus kova...). Taip bus geriau ir mums, ir pačiam mūsų reikalui.

Parašė: Vincas Nevėžietis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą