Jie kovėsi už komunizmą (3-is jubiliejus minint)

Pradėdami naujus metus turime progą pažymėti trijų garbingų (bet mūsuose neaprašomų) istorinių momentų apvaliuosius jubiliejus. Sausio 1-2 dienomis sueina 100 metų, kaip žuvo 5-eri Vilniaus komunarai, 60 – kaip Kuboje laimėjo revoliucija ir 80, kaip Leningrade gimė TSRS karinio jūrų laivyno kapitonas Valerijus Sablinas (1939-1976).

VILNIAUS KOMUNARAI

Kiekvienam mūsų skaitytojui turėtų būti daugiau ar mažiau žinoma, kad 1918-aisiais greta vasario 16-ąją paskelbto buržuazinio Lietuvos valstybingumo projekto (kurį rėmė okupacinė Vokietijos imperijos kariuomenė) iškilo ir kita, Tarybų Lietuvos Respublika, vadovauta Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, paskelbta tų pačių metų gruodžio 16-ą Vilniuje.

Tarp judviejų vyko atvira, žūtbūtinė kova. Faktiškai – pilietinis karas, kuriame (iki pat Tarybų valdžios organų Lietuvoje užgniaužimo 1919-ųjų gale) buržuazinę pusę, t. y. dabar vadinamąją „nepriklausomą“ (nuo ko?.. – tiktai nuo revoliucijos...) Lietuvą aktyviai rėmė užsienio imperialistinės jėgos (Vokietija, paskui Antantės valstybės). Kaip nekeista, savotiškai prisidėjo ir (vėliau Želigovskio žygiu Vilnių pasigrobusi) Lenkija.

Kaipgi?

Vilnius, kuriame bazavosi 1918-ųjų gruodį įsikūrusi Laikinoji Lietuvos revoliucinė darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybė, buvo vienu svarbiausių proletarinės revoliucijos šalyje centrų. Kaip keista (kai kam...) bepasirodytų, 1918-ųjų vasario 16-osios respublika čia žymesnio palaikymo neturėjo. Aršiausios tuomečio pilietinio karo kovos vyko kitur. Tačiau gruodžio gale iš mūsų istorinės sostinės išsinešdinus tiek vokiečių okupacinei kariuomenei, tiek (anksčiau joje buvusiai) buržuazinei Mykolo Šleževičiaus vyriausybei, į ją nusitaikė ne kas kiti, kaip Pilsudskio pakalikai – lenkų legionieriai.

Šiuos lenkų nacionalistus apginklavo būtent Vokietija, kuri (tada jau kartu su Antantės imperialistais) siekė visais būdais užsmaugti Rusijoje prasidėjusią Spalio revoliuciją. Todėl neturėtų kelti nuostabos, kad vos tiktai iš Vilniaus pasitraukė okupacinė Vokietijos kariuomenė – vietiniai lenkų legionieriai ėmė organizuoti kontrrevoliucinį, antitarybinį maištą, kurio tikslas, greta naujosios Tarybų valdžios nuvertimo, buvo Vilniaus krašto atplėšimas nuo Lietuvos.

Vytautas Mackevičius, Vilniaus komunarai (1967 m. paveikslas)

1919-ųjų sausio 1-ąją būriai ginkluotų lenkų legionierių užpuolė Vilniaus Darbininkų tarybos būstinę (dab. Jakšto g-vėje), kur tuo metu be kelių Tarybos narių iš viso būta apie 90-ies žmonių; vėlyvą vakarą lenkų generolas Veitka pareikalavo, kad jie pasiduotų – bet komunistai atsisakė. Kad ir nesulaukdami pagalbos (į Kirtimus buvo išsiųsta grupė paimti draugų vokiečių spartakiečių paliktų ginklų, bet lenkų kariuomenei užstojus kelią atgal į Vilnių – jiems grįžti laiku nepavyko), jie ryžosi kautis iki galo.

Sausio 2-ąją dieną legionieriai šturmavo pastatą, kurį ėmėsi ginti vos saujelė ginkluotų (bet nebedaug amunicijos turėjusių) komunarų. Žymiai gausesnės bei geriau ginkluotos lenkų pajėgos pradėjo veržtis vidun, bet komunistai ir tada nemanė pasiduoti. „Komunistai privalo savo garbę išsaugoti iki galo!“ – toks buvo šūkis būstinės gynėjų, iš kurių didvyriškai žuvo (išnaudoję amuniciją, bet paskutines kulkas pasilikę sau) Vilniaus komunarai: J. Šimelevičius, L. Čaplinskis, A. Liaudanskas, J. Šapyras ir B. Verbickas.

Nors Vilnius tada papuolė buržuazinės Lenkijos valdžion, Tarybų Lietuvos raudonosios armijos daliniai greitai reagavo ir sausio 5-ąją sostinę atkovojo. O per sausio 8-ąją įvykusį masinį mitingą, dabarties Gedimino aikštėje palaidoti ir kritusieji Vilniaus komunarai. Tačiau, spaudžiama tiek buržuazinės Lietuvos, tiek Vokietijos karinių pajėgų, Tarybų Respublika Vilnių teišlaikė iki balandžio 19-osios, kada – pasinaudodami susidariusia situacija ir po trijų dienų kautynių – lenkų legionieriai vėl perėmė Vilnių.

Vilniaus komunarų laidotuvių procesija

Kaip ir visa 1918-1919 metų Lietuvos proletarinė revoliucija, taip ir Vilniaus komunarai įrašė garbingą puslapį į mūsų brangiosios tėvynės istoriją. Puslapį, kurį dabarties buržuaziniai istorijos klastotojai norėtų pamiršti, trindami žinias, plėšdami, naikindami anksčiau kabėjusias (toje pačioje Jakšto g-vėje) atminimo lentas. Tačiau faktai lieka ir naujos kartos juos naujai atranda.

Daugiau apie Vilniaus komunarų istoriją – žr. Eugenijos Tautkaitės (1918-1919 m. revoliucijos dalyvės, tuomet – komjaunimo veikėjos) memuarinę apysaką „Pirmieji“ (Eugenija Tautkaitė. Raštai. V., 1965, p. 227-419); baltarusių rašytojo komunisto (dalyvavusio „Litbelo“ kūrime), Maksimo Gureckio istorinį romaną „Vilniaus komunarai“ (V., 1965).

REVOLIUCIJA KUBOJE

Dar dabar, XXI amžiuje daugelis Lotynų Amerikos šalių priklauso vadinamųjų „bananų respublikų“ – faktinių JAV imperijos satelitų, pigių gamtinių išteklių bei lengvai išnaudojamos darbo jėgos šaltinių – kategorijai. Iki lemtingos 1959-ųjų metų sausio 1-osios tame tarpe buvo ir garsioji Kubos sala, po istorinio posūkio paskutiniuosius XX amžiaus dešimtmečius su Fideliu Kastro priešakyje tapusi socializmo bastionu vakarų pusrutulyje.

Kas ir kaip ten nutiko?

Dar XIX amžiuje Kubos būta vienos iš (tuomet jau agoniją kentusios) Ispanijos imperijos kolonijų. Bet po eilės (netgi 3-ų) išsivaduojamųjų karų, 1898-aisiais Kubai pavyko išsikovoti valstybinę nepriklausomybę, kurią tuomet rėmė ir (su Ispanija dėl įtakos konkuravusios, paskiau Filipinus perėmusios) Jungtinės Valstijos. O kadangi imperialistinio kapitalizmo pasauly „amžinų draugų nėra, yra tik interesai“ (V. Čerčilis), tai nenuostabu, kad Ispanijos priespaudą kentusi Kuba XX amžiaus pirmojoje pusėje tapo pusiau kolonijine JAV valda.

JAV korporacijos valdė pagrindinius šalies išteklius (pvz., didžiausias latifundijas, cukranendrių biznį ir kt.), beraščių valstiečių gyventieji kaimai skurdo, o didmiesčiai (ypač Havana) tapo vietinių ponų (kapitalistų, žemvaldžių, mafijozų ir t. t.) ir jų svetimšalių šeimininkų „puotos maro metu“ vietomis, kuriose klestėjo prostitucija, narkotikai ir kitoks išsigimimas. Negana to, iki 1952-ųjų buvusią buržuazinę demokratiją pakeitė (CŽV paremto) karinio perversmo keliu įvesta Fulgencijaus Batistos diktatūra, pasiryžusi net nuo menkiausių reformų apginti kompradorinį oligarchatą.

Tačiau pačios Kubos viduje brendo pasipriešinimas. Siekdami išeities iš susidariusios situacijos, veikiami tiek Tarybų Sąjungos įtakos įgalinto dekolonizacijos sąjūdžio, tiek marksizmo idėjų, bruzdėti pradėjo kubiečių darbininkai, valstiečiai ir studentai. Jų priešaky stojo grupelė F. Kastro vadovautų jaunų patriotų, pasivadinusių „Liepos 26-osios judėjimu“ (pagal jų pačių nepavykusį 1953-iųjų liepos 26-osios sukilimą).

Monkados kareivinės, kurias 1953-iųjų liepos 26-ąją šturmavo F. Kastro su bendražygiais

Sukūrę pogrindinį rezistencijos tinklą (tiek pagrindiniuose miestuose, tiek užsieny), „Liepos 26-osios“ kovotojai „Granmos“ laivu iš Meksikos išsiruošė į Kubą, kur išsilaipinę 1956-aisiais pradėjo partizaninį karą, pasibaigusį legendinio Lotynų Amerikos revoliucionieriaus Ernesto Če Gevaros vadovautų pajėgų laimėjimu Santa Klaros mūšyje 1958-ųjų gruodžio 31-ąją.

Jau sekančią dieną (1959-ųjų sausio 1-ąją) Batista pabėgo iš Kubos; paskui juo pasekė ir eilė kitų korumpuotojo režimo šalininkų. O laimėjus revoliucionieriams, Kuboje pradėta žemės reforma, nemokamos švietimo, sveikatos apsaugos sistemų kūrimas. Įsitvirtinusi naujoji valdžia atrėmė visus, tiek vidaus, tiek išorės kontrrevoliucinius sąmokslus (1961-ųjų „Kiaulių įlankos“ išpuolį), 1961-aisiais oficialiai pasukdama socialistinio vystymosi keliu.

F. Kastro su Če Gevara

Išsivadavusi tiek iš JAV, tiek vietinių išnaudotojų jungo, Kuba ne tik žymiai pakėlė bendrą materialinį savo pragyvenimo lygį (ypač lyginant su kt. Lotynų Amerikos kraštais), bet tapo vienu pagrindinių tarptautinio komunistinio ir nacionalinio išsivadavimo judėjimo centrų, siųsdama pagalbą pažangiesiems Afrikos judėjimams (pvz. – Angolai), dar ir dabar, XXI amžiuje garsėdama pavyzdine medicina.

Ir visa tai buvo pasiekta būtent tų narsių kovotojų, atsisakiusių paklusti neva „teisėtai“ kolonijinei buržuazinei tvarkai ir jos pakalikams, atsisakiusių gyventi po senovei ir stojusių už naują, socialistinį gyvenimą dėka. Todėl neturėtų kelti nuostabos, kad Kubos revoliucija (kaip ir Fidelis su Če Gevara) kaip buvo, taip lieka juodžiausiu melu paremtos antikomunistinės propagandos objektu.

Daugiau apie Kubos revoliuciją ir partizaninį karą – žr. Ernesto Če Gevaros memuarinę knygą „Prisiminimai apie Kubos revoliucinį karą“ (V., 2009).

SUKILĖLIS KAPITONAS

Gerai žinoma Algirdo Brazausko citata, kad vėlyvosios Kompartijos (tiek TSKP, tiek jos nacionaliniuose padaliniuose, kokiu buvo LKP) narių tarpe buvo „3% idėjiniai, kiti – normalūs“. Tai žodžiai, kuriuose – nors ir ne kokia tiksli statistika, bet vis dėlto taikli, nenuginčijama tuometės tarybinės tikrovės diagnozė. Bet kol Brazausko būta „normalaus“, herojaus, apie kurį dabar kalbėsime – Valerijaus Sablino – būta nenormalaus, skaityk – idėjinio.

Kasgi tas Sablinas? Ir kodėl jį minime?

Gimė jisai 1939-ųjų sausio 1-ąją dieną Leningrade, praktiškai – Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Buvęs ilgamečių jūreivių šeimos (tokiu buvo ir tėvas, ir senelis) sūnumi, V. Sablinas ir pats nuėjo šiuo keliu, 16-os metų įstodamas į Frunzės vardo karinę jūrų mokyklą, kurią baigęs 1960-aisiais tapo laivyno karininku. Atrodytų – paprastas pokario kartos tarybinis karininkas, ir tiek. Bet jei būtų buvę tik tiek, apie jį čia nekalbėtume... O kuo jis buvo ypatingas? Į tai atsakė dar vienas Sablino bendrakursis, prisiminęs, kad kol karo mokykloje komunizmo idealai buvo diegiami visiems (ir kone visi jais tikėjo), bet iš jų tarpo tik vienas vienintelis Sablinas buvęs toks doras, toks principingas, kad norėjęs ne šiaip jais tikėti, bet juos įgyvendinti...

Kol Nikita Chruščiovas skelbė naująją, 1961-ųjų TSKP programą ir visas oficiozas garsiai kalbėjo apie neva šimtamylius tarybinės liaudies žingsnius į komunizmą, Sablinas matė lėtai, bet užtikrintai vykstantį tiek partijos, tiek apskritai tarybinės visuomenės erozijos procesą. Nieko bendro – be gražios iškabos – su tikruoju marksizmo-leninizmo mokymu nebeturėjusi TSKP (tiksliau, jos biurokratija) buvo virtusi savotiška nuo liaudies atitrūkusia kasta, privilegijuotu sluoksniu, kuriam klestėjęs melas, korupcija ir miesčioniškumo persunktas moralinis, idėjinis bankrotas. Anksčiau ar vėliau – galvojo Sablinas – šioji grupuotė pražudysianti Tarybinę tėvynę ir restauruosianti kapitalizmą.

Kritiškai vertinęs tiek ankstesnį stalininį, tiek savo meto chruščiovinį režimą, Sablinas dar labiau įsitikino pastarųjų minčių tiesa, 1964-aisiais į valdžią atėjus Leonidui Brežnevui – TSRS biurokratinės degradacijos personifikacijai („asmenybės kultui be asmenybės“)... Ir nors Sablinui gerai sekėsi karinė tarnyba – paaukštinimo pareigose (jam, vos 30-ies metų karininkui, buvo pasiūlyta tapti karinio laivo kapitonu) jis atsisakė, verčiau nuspręsdamas tęsti savo idėjinius ieškojimus stodamas į Lenino vardo Karinę-politinę akademiją.

Ten tikėjęsis rasti nuo dogmatizmo ir kretiniškos nomenklatūros apologetikos laisvą, žodžiu – tikrą marksizmą, jaunasis karininkas nusivylė (mat ten irgi klestėjusi scholastika ir elementariausia cenzūra...). Tačiau tai nesutrukdė jam nei uoliai išstudijuoti marksizmo klasikų darbų, nei sėkmingai pabaigti Akademiją, 1973-iaisiais išeinant tarnauti karinio laivo politruku (politiniu vadovu).

Tuomečiai "Sargybinio" jūreiviai

Paskirtas tarnauti Pabaltijyje dislokuotame laive „Sargybinis“ (Сторожевой), jis greitai pelnė įgulos, ypač jaunų eilinių jūreivių pasitikėjimą. Sablinas nebuvo eilinis politrukas, skaityk – biurokratiją aptarnaująs KGB „stukačius“, bet šiltas, nuoširdus žmogus, palaikęs draugiškus santykius su kariais, kurie juo tikrai pasitikėjo. Štai ten, 1973-1974 metais, Sablino sąmonė pribrendo avantiūrai, amžiams įrašiusiai jį į TSRS ir komunistinio judėjimo istoriją...

Jis puikiai suprato tą („realiojo socializmo“ valdančiųjų partijų tyčiomis užmirštą...) tiesą, kurią kadaise išreiškė kinų revoliucijos lyderis Mao Dzedunas, kad sukilti prieš reakcionierius – visada teisinga, net jei jie dangstytųsi raudonomis drobėmis... Ir todėl iš akivaizdžios tiesos, kad Tarybų Sąjungą ir TSKP seniausiai buvo uzurpavusi privilegijuota „raudonoji buržuazija“ (nomenklatūra, kaip valdantysis sluoksnis), Sablinas  priėjo išvados, kad tik politinė revoliucija – korumpuotojo režimo nuvertimas, socialistinės liaudies demokratijos (žodžiu, Tarybų valdžios) atstatymas galės išgelbėti TSRS nuo anksčiau ar vėliau, bet neišvengiamo žlugimo...

V. Sablinas

Todėl – iš anksto susiradęs pagalbininką įguloje – 1975-ųjų rudenį V. Sablinas nusprendė užimti (tuomet prie Rygos buvusį) laivą, išplaukti Baltijos jūron, o iš ten – į Leningradą, kur, prisišvartavęs prie „Auroros“ pakviestų tarybinę liaudį sukilti prieš pseudokomunistinės biurokratijos diktatūrą, už tikrųjų leninizmo principų visuomenės ir partijos gyvenime atstatymą. Viskas prasidėjo lapkričio 7-ąją (per Spalio revoliucijos metines...), Sablinui suėmus buvusį laivo kapitoną ir, atvirai išdėsčius savo ketinimus virš 100 vyrų turėjusiai įgulai – perėmus vadovavimą laivui. Deja, mėginimas buvo nesėkmingas – tarp karininkų buvęs išdavikas, kuris pabėgęs informavo karinę vadovybę (pranešta pačiam Brežnevui), ko pasėkoje „Sargybinį“ vidury Baltijos jūros šturmavo tarybinio specnazo pajėgos.

Sablinas buvo areštuotas, nuteistas už tariamą „tėvynės išdavystę“ ir 1976-aisiais – sušaudytas. Avantiūriškas mėginimas baigėsi, kaip ir tegalėjo pasibaigti – tragiška, bet didvyriška V. Sablino auka. Izoliuoti išstojimai nelaimi. Dar daugiau – abejotina, ar net sėkmės (t. y. prisišvartavimo prie „Auroros“ ir radijo kreipimosi į TSRS piliečius) atveju Sablino maištas būtų sulaukęs didesnio palaikymo – 1975-aisiais, nepaisant stagnacinės atmosferos ir visiško TSKP išsigimimo, materialinis gyvenimas toliau gerėjo, nieko panašaus į revoliucinę situaciją nebuvo... O kad Sabliną paskui mėginta ištrinti iš istorijos (buvusiems įgulos nariams uždrausta apie jį net kalbėti; Sablino palaikai pakasti nežymėtame kape...), simptomiška. Kaip simptomiška ir tai, kad jo teisėjai ir budeliai paskui, 1990-aisiais, nuėjo klusniai tarnauti (kaip tikri „rusiški patriotai“...) banditiniam Boriso Jelcino, o dabar – Vladimiro Putino režimui. Taip, kaip priklauso niekšams, ištroškusiems ramių, šiltų tarnybinių vietelių. Nesvarbu – su raudonu glaistu, ar be...

V. Sablinas su sūnumi Miša

Tačiau Sablino niekas negalėjo prigąsdinti. Jis veikė vedamas kitų, aukštesnių motyvų. Kokių? Viską jis atvirai išdėstė savo žmonai dar prieš išstojimą rašytame laiške:

„Kas mane skatina tai daryti? Meilė gyvenimui. Ir aš turiu omeny ne sotaus miesčionio gyvenimą, o šviesų, tikrą gyvenimą, kuris sukelia nuoširdų džiaugsmą visiems doriems žmonėms.

Esu įsitikinęs, kad mūsų liaudyje, kaip ir prieš 58 metus, įsižiebs revoliucinė sąmonė ir ji sukurs komunistinius santykius mūsų visuomenėje.“

Todėl nesistebėkime, kad Sablino komunizmo priešams iš istorijos ištrinti nepavyko (priešingai antitarybiniams disidentams, Sablinas iki šiol reabilituotas nebuvo). Net mirdamas, jis parodė tikrąjį Žmogaus – Komunisto gyvenimą. Net pralaimėdamas, jis liko kovotoju. Nes, kaip kažkada rašė Maksimas Gorkis – tikrasis kovotojas tas, kuris nepalieka mūšio lauko. Nepaliko jo ir V. Sablinas, iki šiandienos gyvas sąmoningųjų marksistų širdyse, kaip tvirto principingumo ir tauraus pasiaukojimo idealams pavyzdys.

Daugiau apie Valerijų Sabliną – žr.: Радиообращения Обращение Саблина к советскому народу; Андрей Майданов. «Предателями Родины будут те, кто пытаются нам помешать».

JIE KOVĖSI UŽ KOMUNIZMĄ

Visi trys jubiliejai, kad ir skiriami nacionalinių bei laiko ribų, kartu glaudžiai surišti vieno esminio bendro vardiklio: kovos už komunizmą – už visuomenę be žmogaus išnaudojimo kito žmogaus, be priespaudos ir skriaudos, be susvetimėjimo ir išsigimimo, kurioje sužydėsią kilniausi žmogaus dvasios požymiai. Ar pirmieji Lietuvos proletariniai revoliucionieriai, kaip kad tarp jų buvę žuvusieji Vilniaus komunarai, ar Kubos revoliucijos kovotojai, ar rusas V. Sablinas – visi šie žmonės DIRBO, KOVOJO, žodžiu, GYVENO dvasia, širdies krauju įrašytoje Nikolajaus Ostrovskio (autobiografinėje) knygoje „Kaip grūdinosi plienas“:

„Brangiausia, ką turi žmogus – gyvenimas. Jis duodamas jam vieną kartą, ir nugyventi jį reikia taip, kad nebūtų geliamai skaudu dėl tuščiai nugyventų metų, kad nedegintų gėda dėl niekšiškos ir smulkmeniškos praeities ir kad mirdamas galėtum pasakyti: visas gyvenimas ir visos jėgos buvo atiduotos tam, kas gražiausia pasaulyje – kovai dėl žmonijos išvadavimo.“

Tokia jungiamoji šių istorijų grandis. Toksai jų bendrasis vardiklis. Kova už komunizmą. Skirtingose vietose, skirtingais laikotarpiais, skirtingomis formomis – bet kova ta pati. Ir ar neverta ji paminklo? Aišku, verta. O geriausias didvyriams paminklas – tai vykdymas jų idealo (J. Janonis). Vykdykime jį ir mes.

Dirbkime, kovokime – gyvenkime!

Parašė: Juozas Mickevičius