Popiežių Pranciškų išlydėjus

Didelis, neišmatuojamas davatkų džiaugsmas, Lietuvon atvykus Vatikano šeimininkui, popiežiui Pranciškui. Kas tik netingėjo – nuo aršiausių fanatikų iki eilinių „drungnų katalikų“ – išėjo į Vilniaus gatves papos pasitikti. Su gėlėmis, vėliavomis ir maldomis ant lūpų ir buvusia etatine TSKP – dabar „nepriklausomos“ Lietuvos ir ES politine darbuotoja – panele Dalia Grybauskaite priešakyje. Skambant fanfaroms, „romiosioms avelėms“ nepagailėta pripūsti miglos debesų. Todėl nenuostabu, kad lietuviams išlydėjus popiežių, daugelis klausimų lieka nesuprasta. Pasinaudokime proga juos išsiaiškinti.

POPIEŽIUS – DIRBANČIŲJŲ DRAUGAS?

Dažnam atrodo, kad popiežius Pranciškus – kairiųjų pažiūrų atstovas, skaityk, didžiausias antikapitalistas. Kai kurių mūsų fašistuojantiems lietuviškai „tautiškiems“ katalikams (Radžvilo-Sinicos „Pro Patria“ sambūriui), jis – kone bolševikas. Imk tik ir žiūrėk, kokį ženklą jis priėmė iš Bolivijos prezidento Evo Moraleso rankų!* Taip juk negalima – juolab „šventajam tėvui“, – sako jie. Tuo tarpu kiti džiaugiasi, esą pagaliau Vatikano sostan pateko pažangus, prieš stambiąsias monopolijas pasisakantis žmogus. Gal dar užsislėpęs „išsivadavimo teologijos“ (Pietų Amerikoje paplitusios eklektiškos katalikų srovės, jungiančios krikščionybę su marksizmo mokymu apie klasių kovą) šalininkas – ką gali žinoti? Žodžiu, Pranciškus paviršium žiūrint gali palikti socialisto įvaizdį.

* 2015-aisiais metais popiežius Pranciškus iš Bolivijos vadovo Moraleso sulaukė savotiškos dovanos – kryžiaus su nukryžiuotuoju Jėzumi kūjo ir pjautuvo pavidalu. Pats vargu ar laikytinas socialistų (veikiau kairiuoju socialdemokratu), Moralesas už tai susilaukė „šventojo tėvo“ kritikos, esą tokia dovana buvus netinkama.

Tačiau tikrovė visiškai kita. Pradedant tuo, kad Pranciškus, kaip bet kuris popiežius, pirmiausiai yra Vatikano – jo interesų (klasinių, ekonominių, politinių) bei mokymo (ideologijos) atstovas. Tuo tarpu katalikybė niekad nebuvo „kairiąja“ jėga. Priešingai, Vatikanas istoriškai pasižymėjęs, kaip išnaudotojų klasių (kadaise ponų feodalų, o pastaruosius du šimtus metų – kapitalistų) reikalų gynėjas.

Ne išimtis čia Pranciškus, kuris dažnai kritikuoja „nelygybę“, „neteisybę“, „individualizmą“ bei „vartotojiškumą“ ir, bent simptomų lygmeniu, kalba teisingai. Blogi buržujai – fabrikantai, bankininkai, spekuliantai. Skęsta aukse, kol likusieji (absoliuti dauguma) vargsta, kad galą su galu sudurtų. Visuomenė, girdi, sumaterialėjus, o žmogus žmogui – vilkas. Ir ką? Anot bažnyčios – palikime viską taip, kaip yra. Būtent, kapitalistinę santvarką. Nejudinkime nė plytelės šio pastato. Verčiau įkalbėkime kapitalistus, kad šie būtų „žmogiškesni“, taip sakant, jotų „runkeliui“ ant sprando, bet kiek švelniau. Ne taip smarkiai. Pagal „krikščioniškos“ moralės priesakus, kurie teigia pačią parazitinę sistemą (skaityk: privačią nuosavybę ir samdomo darbo išnaudojimą) esant „šventa ir neliečiama“, bet kartu reikalauja iš parazito „švelniai“, su „broliška meile“ ir „atjauta“ parazituoti (išvertus žmonių kalbon, pvz., kokioje Maximoje Numavičius gali toliau sau karaliauti – svarbu, kad nuo stalo numestų truputėlį daugiau trupinių darbuotojams, taip sakant, pabūtų „socialiai atsakingu“). Išeina veidmainiška „filosofija“. Išnaudoti kitus galima (jei kapitalistinė nuosavybė šventa ir neliečiama, vadinasi, neliečiamas ir ekonominis parazitizmas)  tik su plačia, krikščioniška šypsena.

Šios politikos ištakų ieškoti reiktų dar 19-ojo amžiaus gale, kai tuometis popiežius Leonas XIII paskelbė garsiąją „Rerum novarum“ encikliką: išsigandę kaip niekad anksčiau kilusio darbo žmonių judėjimo (profsąjungų, streikų ir t. t.) bei marksistinių darbininkų partijų, bažnyčios hierarchai garsiai kreipėsi į „civilizuotųjų“ visuomenių viršūnes (skaityk: buržuaziją), ragindami jas daryti nuolaidų savo „nelaimingiesiems broliams“ (skaityk: proletariatui), antraip šie visai nueisią socialistiniu keliu. Kas reikšią galą tiek kapitalistų, tiek bažnyčios turtams. Todėl to nieku gyvu negalima prileisti.

Kokiems dar „bažnyčios turtams“, sakysite? Tereikia pasidomėti, kokie (ar doleriais, ar eurais) milijardiniai turtai guli Vatikano seifuose. Kokie tik neveikia katalikiški bankai ir biznio operacijos. Nė nekalbant apie ištisų valstybių (tame tarpe Lietuvos, bet apie tai – truputėlį vėliau) bažnyčioms skiriamą išlaikymą bei jų atleidimą nuo mokesčių. Tad šie tariamieji „sielų ganytojai“ turi labai daug ką prarasti. Ir todėl joks ne stebuklas, kad katalikų bažnyčia per amžius smerkė liaudies pasipriešinimą išnaudotojams ir pavergėjams. Ar tokios įstaigos galva gali būti „liaudies“, dargi „darbo liaudies“ draugu – turėtų likti nebent retoriniu klausimu.

JUODIEJI BIOGRAFIJOS PUSLAPIAI

Visgi, konkrečiai kalbant apie dabartinį popiežių Pranciškų (Chorchę Marijų Bergolją), vertėtų kai ką pasakyti. Taip, popiežius nėra eilinis. Kokia prasme? Kaip žinia, jis ne iš Europos – bet iš Lotynų Amerikos, būtent Argentinos. Kur gimė, užaugo, mokėsi ir pradėjo dvasininko karjerą. Ne bet kur, o jėzuitų ordine, į kurį įstojo 1958-aisiais, 1973-iaisiais tapdamas jo vietiniu vadovu Argentinai.

Tais pačiais metais, kaip žinia, kaimyninėje Čilėje įvykęs fašistinis perversmas, su JAV CŽV pagalba atvedęs generolą Augustą Pinočetą valdžion. Nenuostabu, kad katalikų bažnyčios (kaip ir kapitalistų oligarchijos) viršūnės šitai pasitiko su džiaugsmu. Tame tarpe ir Chorchė Bergoljus (būsimasis popiežius Pranciškus). Argentinietiškiesiems klerikalams, tuo tarpu, metas pasireikšti atėjęs truputėlį vėliau – panašaus tipo valdymas šalyje įsitvirtino 1976-aisiais, valdžią užgrobus Chorchės Videlo vadovautai karinei chuntai.

Chorchė Marijus Bergoljus (dabar Pranciškus) su Ch. Videlo

Prasidėjęs atviro teroro ir fizinių susidorojimų laikotarpis, trūkęs iki pat 1983-iųjų, Argentinos istorijoje žinomas „Nešvariojo karo“ vardu. Jame, kaip nekeista, likęs dabartinio popiežiaus Pranciškaus antspaudas. Šis aktyviai bendradarbiavęs su karine chunta, pradėjusią persekioti tiek komunistus, tiek socialistus ir kitus kairiuosius veikėjus. Jų tarpe – aukščiau minėtos „išsivadavimo teologijos“ šalininkais tapusius jaunus jėzuitų ordino narius. Taikiklin papuolė kiekvienas, kas atvirai nepakluso oligarchijos terorui.

Nors oficialiųjų Pranciškaus biografų (juk nuo 2013-ųjų, kuomet šis perėmęs Vatikano vadžias praėję 5-eri metai, per kuriuos norom nenorom teko į šiuos klausimus atsakinėti...) „Nešvariojo karo“ laikotarpį bandoma užtušuoti, ar netgi iškreipti į tariamą (bet tokią jau mistinę, neapčiuopiamą) „rezistenciją“, faktai kalba patys už save – visą tą laiką Pranciškus, tada buvęs žinomu Chorchės Bergoljaus vardu, buvo artimas diktatoriaus Videlo prietelius.*

* Apie visa tai lietuvių kalba galima daugiau pasiskaityti Ramūno Alaunio straipsnyje „Ko nežinome apie Romos katalikų bažnyčios popiežių Prancškų – Jorge Mario Bergoglio?“

Ką visa tai sako apie popiežiaus asmenį, turėtų būti lengvai suprantama. Fašistinių galvažudžių draugas, liaudies ir jos geriausiųjų sūnų priešas. Štai kas tas Pranciškus. Niekuo ne geresnis už kitus. Nes tik tokį ir imtų Vatikanan. Dargi vienas jo pirmtakų, kitos „socialinės“ (skaityk: demagoginės) enciklikos, „Quadragesimo anno“, savuoju turiniu itin artimos „Rerum novarum“ autorius – Pijus XI, savu laiku atvirai sveikinęs 1923-aisiais valdžią užgrobusius Musolinio fašistus. Tad viskas gan dėsninga. Pagal programą, taip sakant.

Fašistinėje Italijoje išėjęs atvirukas, žymintis Vatikano ir fašistinės Romos vyriausybės sudarytą 1929-ųjų Laterano susitarimą. Iš kairės į dešinę: karalius Viktoras Emanuelis III, B. Musolinis ir Pijus XI

BAŽNYČIA – PEDOFILŲ IRŠTVA

Lyg to būtų maža, turime visiems puikiai žinomą katalikų bažnyčios piktžaizdę – tariamųjų dvasios tėvelių „meilę“ mažiems berniukams. Nors nuo 2013-ųjų Vatikanan atėjęs Pranciškus vis kalba apie būtinumą „atsinaujinimui“, tikrovėje nieko panašaus nematyti. Štai vien Vokietijoje kalbama apie daugiau, kaip 3000 kunigų pedofilijos atvejų per pastaruosius dešimtmečius. Ir tai, aišku, tik tie, kuriuos kažkas oficialiai užfiksavo – ką bekalbėti apie aibes kitų.

Atrodytų simptomiška, kad analogiški skandalai kyla visam pasauly. Nuo Čilės iki Australijos ir nuo JAV iki Lenkijos – kraštą, kurio dvasininkija ypač ciniškai gina savo „teisę“ į vaikų tvirkinimą. Apie ką kalbame? Ogi dar 2013-aisiais, vos aušus mūsų dabartinio popiežiaus Pranciškaus pontifikatui, vienas žymiausių Lenkijos arkivyskupų – Jozefas Michalikas – pareiškė, kad dėl pedofilijos kalti... patys vaikai! Kaip suprasti? Paprastai – šie, palikę vieni po sudužusių tėvų santuokų ir šeimyninių konfliktų, per daug artinasi prie kunigų, tuo būdu juos „sugundydami“ nuodėmei. Štai kokia juodskvernio logika – auką paversti budeliu, o budelį (dargi pedofilą!) – auka (beje, net ir dabar, 2018-ais sklinda žinia, kad Lenkijoje pedofilus kunigus dangsto teisėsauga). Ir viskas normaliai, niekas neturi didesnių priekaištų. Bent bažnyčios viršūnėse. Ką puikiai parodo paties Pranciškaus darbeliai šiam reabilitavus dar jo pirmtako, Benedikto XVI nubaustą (vardu pavarde kažkodėl neįvardijamą) kardinolą iš JAV, nesuvaldžiusio savo homoseksualinio potraukio seminaristams...

Pedofilijos apologetas: arkivyskupas J. Michalikas

Kas neturėtų kelti ypatingos nuostabos. Juolab turint omeny pačią bažnyčios, kaip ekonominio vieneto, esmę. Juk katalikų bažnyčia savo rankose jau ne vieną tūkstantmetį laiko milžiniškus, sunkiai suskaitomus turtus. Kad juos išlaikytų, tam ir įsivedė celibato institutą, viena vertus, neleidžiantį kunigams perleisti turtų savo biologiniams palikuonims, kita vertus, įvedantį jiems pačiai žmogaus (kaip gamtinės būtybės) prigimčiai prieštaraujantį lytinio veikimo apribojimą. Netgi normalus vyras, gyvenąs celibato režimu, susidursiąs su didžiuliais psichiniais sunkumais, kilsiančiais iš natūralių polinkių užgniaužimo. Todėl nenuostabu, kad bažnyčios gretose istoriškai netrūkdavę nei ištvirkusių, „už durų“ suguloves įsitaisydavusių kunigų, kaip netrūkdavo ir tiesiog bepročių. Ką bekalbėti apie „dievo tarnybon“ stačiai įmagnetintus iškrypėlius – homoseksualistus, pedofilus.

Neišjudinus šio instituto, apie kokius tai „atsinaujinimus“ (bent deklaruojamos „kovos“ su pedofilija srityje) negali būti nė kalbos. Aišku, jei tik tokie lozungai atspindėtų realius ketinimus, o ne paprasčiausią demagogiją, eilinį sykį kreipiantis į naivias, apkvailintas ir toliau uoliai kvailinamas tikinčiųjų (skaityk: „dievo avelių“) minias.

KATALIKYBĖ IR LIETUVA

Tačiau grįžkime prie pačio popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvon. Jis prasidėjo rugsėjo 22-ąją šiam atvykus į Vilnių. Įdomu, sutapimas tai ar ne, bet šioji data tikrai istorinė. Ne dėl vizito, o žymiai senesnio ir, tiesa, stačiai priešingo įvykio – garsiojo Saulės mūšio 1236-aisiais, kuomet mūsų (ir latvių) protėviai ties dabarties Šiauliais sumušė į Pabaltijį įsibrovusių vokiečių kalavijuočių riterių gaujas. Jas Lietuvon pasiuntė popiežius Grigalius IX, tų pat metų vasarį paskelbęs kryžiaus žygį prieš lietuvius, mūsų protėviams pavergti ir žemėms užgrobti. Aišku, apie šią „nepatogią“ istorinę detalę nei „dvasinis tėvelis“, nei jį priėmę parazitinio elito atstovai nekalbėjo. Bet kodėl? Argi ne todėl, kad dabarties Lietuva tampa šių dienų kryžiuočių pastumdėle?

Saulės (Šiaulių) mūšis, 1236 m. rugsėjo 22 d. mūsų protėviai sumušė į Pabaltįijį įsibrovusius kryžeivius banditus

Į šį klausimą bent iš dalies galėtume atsakyti teigiamai. Mat Lietuva, pagal buržuazinę 1992-ųjų metų Konstituciją būdama „demokratine respublika“, kurioje deklaruojamas valstybės ir bažnyčios atskyrimo principas (43 str.: „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“), realiai išlaiko joje veikiančias katalikų bažnyčios įstaigas. Visa tai įtvirtinta dar 2000-aisiais tarp Vatikano ir Lietuvos (kuriai atstovavęs ilgametis konservatorius ir uolus landsbergistas Algirdas Saudargas) pasirašytame susitarime, kuris dargi atleidžia bažnyčią nuo mokesčių valstybei.

Vien čia matosi, kas kam vadovauja ir pagal kieno dūdelę šokama. Dar daugiau – kad vadinamoji konstitucija faktiškai sumenkinta iki popiergalio, į kurį valdančioji buržuazija su savo politiniais atstovais net rimtai nežiūri – jei jai šitai nereikalinga. Taip sakant, ji gali būti naudojama nors vietoje tualetinio popieriaus. Kaip, pvz., ir užsienio karinio bazių atveju, kurių buvimas, nors formaliai draudžiamas konstitucijos (137 str.), yra realus faktas Lietuvoje veikiančių NATO poligonų pavidalu.

Ko kadaise troško kryžiuočiai, dabarties klerikalai pasiekė kone nepraliedami kraujo. Tiesiog veikdami šių dienų buržuazinės Lietuvos viršūnėles – daugiausiai buvusio TSKP aparato karjeristus, 1990-ųjų įvykių sūkuryje „išvertusius kailį“ ir patapusius „katalikais“, „patriotais“ ir, apskritai, „civilizuotais“ bei „tolerantiškais“ Vakarų liberalais demokratais...

Tuo būdu sėkmingai tęsiamos ilgametės katalikybės Lietuvoje tradicijos. Pradžioje buvusi vokiškųjų grobikų (kryžiuočių) pretekstu „žygiui į Rytus“, paskui tapusi galingu ginklu lenkų ponų rankose, prieš jų engtą bei išnaudotą lietuviškų „mužikų“ liaudį. Tiek germanizacija, tiek polonizacija, apskritai šovinizmas ir tautos pavergimas – tokie dalykai katalikų bažnyčiai nebuvo svetimi. Dargi 20-ame amžiuje, net po 1918-ųjų (1919-1920-ais pralaimėjus revoliucijai Lietuvoje) katalikų įstaigos nesnaudė, tarnaudamos lietuvių tautos ir apskritai liaudies priešams. Mažai teprisimenamas faktas, kad tuometis Vatikanas pripažino Vilnių Lenkijai, kuri, Pilsudskio ir Želigovskio vedama, atplėšė šį kraštą nuo Lietuvos; kartu „šventasis“ sostas nesigėdijo remti 1926-ųjų gale „Marijos žemėje“ įsitvirtinusios fašistinės diktatūros su dabarties „patriotų“ dievuku Antanu Smetona priešaky. Tad apie ką dar kalbėti?.. Štai koks istorinis šleifas sieja Lietuvą su katalikybe, su pačia bažnyčios įstaiga, kuriai atstovauja ką tik tai mūsuose besilankęs popiežius Pranciškus.

SVETYS SMULKIABURŽUAZINIAM KRAŠTE

Tiesa, dar vertėtų pakalbėti apie faktą, kad pasitikti Popiežiaus į Vilniaus bei Kauno gatves išėjo tikrai didžiulės, daugiatūkstantinės žmonių minios. Nepaisant to, ką čia parodėme ir galėtume įvardyti, kaip mažų mažiausiai ne patį garbingiausią Lietuvos istorinį (ir dabarties) patyrimą su katalikų bažnyčia.

Pradėkime nuo paprasčiausio – kad Lietuva yra smulkiaburžuazinė šalis, po TSRS išardymo ir 1990-ųjų landsberginių privatizacijų palikta be adekvataus ekonominio išsivystymo (skaityk: buvusios pramoninės-gamybinės bazės), kas formuoja atitinkamą socialinę psichologiją, žodžiu mentalitetą, kurio esmių esmė, alfa ir omega, yra miesčioniškumas.

Menkysta, turįs pakankamai daug, kad būtų kas prarasti, bet pakankamai mažai, kad trokštų dar daugiau. Tipiškas smulkus biznierius, spekuliantas ar vadinamosios „darbo aristokratijos“ atstovas, trokštąs kad ir supuvusio, bet visgi šilto, ramaus, komfortiško egzistavimo. Tai tipas, klestėjęs brežnevinėje TSRS (nors ir kitomis ekonominėmis aplinkybėmis) ir, be abejo, išgyvenantis savitą aukso amžių dabar.

Šio elemento tiek Vilniuje, tiek Kaune netrūksta, o kas liūdniausia, tai mūsuose netgi tie, kurie objektyviai (socialine padėtimi) būtų priskirtini proletariato stovyklai, savo mąstymu orientuojasi būtent į miesčionijos, vadinamos sentimentaliai skambančiu „vidurinės klasės“ vardu, ideologiją. Proletarinio sąmoningumo, kad ir stichiniu pavidalu, Lietuvoje maža, tad ir kalbėti apie kokią tai principinę, nuoseklią rezistenciją „viršūnių“ primetamiems cirkams (politiniams ar kitokiems) iš masių esamu metu būtų nerealistiška.

Šou: piemuo atėjo bandos ganyti...

Kaip tik miesčionys ir apskritai nesusipratę, vien dėl pojūčio, taip sakant, sensacijos, „pasižmonėti“ ėję asmenys ir sudarė didžiąją dalį pastovinėti ant gatvių susirinkusių minių. Vadinamieji „drungni“ katalikai, bene puikiausias to pavyzdys. Štai atvykęs tėvelis – eime pasižiūrėti. Stokodami savarankiško mąstymo, ištroškę kažkokių tai (be abejo, iš viršaus patvirtintų) autoritetų, čia mūsų ramieji miesčionys turėjo puikią progą išvysti įdomų reginį. Ir išvydo.

Tuo tarpu niekas iš to nepasidarys geriau. Nors Pranciškus, čia viešėdamas, negailėjęs sentimentalių pamokymą apie krikščioniškąsias dorybes ar juolab poreikį būti „socialiai atsakingiems“ Daugiau dėmesio verta nebent jo patarimas Lietuvai siekti tapimo „tiltu tarp Rytų ir Vakarų“, kas, iš principo žiūrint, gal ir ne tokia bloga mintis. Bet netgi čia matyti akligatvis, nes juk mūsiškis politinis elitas (būtent: politinis – nes nemenka dalis lietuviškųjų kapitalistų suinteresuoti bizniu su Rusija) to jau tikrai neprileis. Dargi pačią tokio „tilto“ idėją veikiausiai laikydamas „grėsme nacionaliniam saugumui“. Kas neturėtų mūsų stebinti – norint valdyti tiek protiškai, tiek moraliai atbukusią, miesčioniškumo persunktą visuomenę, išorės priešo („rusai puola!“) baubas neapsakomai naudingas.

Juk romias aveles reikia ganyti. Argi ne taip? Aišku, kad taip. Ką mūsiškiai buržujai su politikieriais jau kuris laikas sėkmingai daro ir, išlydėjus papą Pranciškų iš Lietuvos, toliau sau darys.

Kibirkštis