Trampo pasisakymas JTO asamblėjoje – kliedesiai, prajuokinę pasaulį

Antraštė gal kiek ir keistoka, bet būtent taip galime apibūdinti, ką pirmadienį (rugsėjo 25-ąją) teko išgirsti Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos Niujorke dalyviams – iš tribūnos prabilus JAV prezidentui Donaldui Trampui, kuris savo pasisakymą pradėjo girdamasis, esą jo administracija „nuveikus daugiau“, kaip bet kuri kita Amerikos istorijoje. Į šiuos svaičiojimus kone visi JTO salėje buvusių valstybių delegatų reagavo pratrūkdami juoku (žr. visą video žemiau).

Nė nekalbant apie pačio Trampo asmeninį neadekvatumą (juk šis kreipęsis į tarptautines delegacijas, lyg į rinkiminės agitacijos mitingan suėjusius, lyg avinų bandą gainiojamus savo fanatus...), šitai atspindėjo JAV, kaip galingiausios pasaulio valstybės, dar kol kas pagrindinio kapitalizmo-imperializmo centro nuosmukį. Anksčiau, į JTO asamblėjos tribūną išėjus kalbėti Amerikos prezidentui, vargu ar kam būtų kilus mintis, kad visi imtų juoktis. Tačiau dabar buvo kitaip. Ir nors dėl to „kaltas“ Trampas (be jo išpūsto pagyrūniškumo vargu ar būtų kilusi tokia situacija) – jei ne kitėjanti pasaulinė jėgų pusiausvyra, t. y. JAV, kaip vienintelės po 1990-ųjų viešpatavusios „supervalstybės“ galios monopolis, kažkas panašaus vargu ar būtų nutikę. Nors Trampas ir porino apie tariamą JAV sustiprėjimą nuo 2017-ųjų (t. y. jo prezidentavimo pradžios), lieka faktas kaip blynas, kad Amerikos pasaulinei vienvaldystei jau galas, apie ką byloja tiek kylanti Kinijos įtaka, tiek ES nepaklusnumas jankių „generalinei linijai“.

Ryškus to pavyzdys – Iranas. Mat dar 2015-aisiais Jungtinės Valstijos kartu su ES susitarė su Iranu dėl jo vykdomos branduolinės energetikos programos, ilgainiui atšaukiant ligtolines šaliai įvestas ekonomines sankcijas; tačiau Trampas, kuriam tai labai nepatiko, vienašališkai atšaukė šiuos JAV įsipareigojimus, užsimodamas atnaujinti sankcijas Iranui. Tuo tarpu ES, kuriai neabejotinai aktuali Irano siūlomi naftos ištekliai, šiuo keliu eiti atsisako, dar daugiau (kaip galime sužinoti jau ir iš lietuviškos buržuazinės žiniasklaidos), ketina vystyti prekybinius santykius su Iranu per taip jau mūsų „teisuolių“ nekenčiamąją Rusiją. Čia matome, kaip ilgamečiu JAV satelitu buvusi ES vėl ir vėl (atminkime palyginus neseniai nepraėjusį transatlantinės prekybos susitarimą) atsisako šokti pagal dėdės Semo dūdelę – tuo išreikšdama stambaus europietiškojo ir Amerikos kapitalo interesų takoskyrą.

Nenuostabu, kad šią, t. y. Irano temą lietė ir JTO asamblėjoje kalbėjęs Trampas. Tik, kaip įprasta, gerokai iškreipdamas realybę. Kaip suprasti? Anot JAV prezidento, Iranas ne vien tiktai remia „terorizmą“ tarptautiniu mastu (įdomu – kur? kaip? kada?..), bet dargi vykdo „agresyvią“ užsienio politiką, trypdamas Artimųjų rytų regiono kraštų teises, kėsindamasis į jų suverenitetą, aplinkui sėdamas prievartą ir mirtį. Neva Iranas kaltas ir dėl nuo 2011-ųjų „Arabų pavasario“ Sirijoje besitęsiančio konflikto (kur visam pasauliui žinoma buvusi JAV parama tiek „Islamo valstybei“, tiek taip vadinamiems „sukilėliams“). Tuo tarpu Izraelis, anot Trampo, sudaro tikrų tikriausią laisvės, demokratijos ir žmogaus teisių bastioną regione. Tiktai Irano toleruoti negalima ir, anot prezidento, – jis toleruojamas nebus.

Kas čia įdomu, tai paties mąstymo šizofreniškumas. Konkrečiau – kaip Trampas kaltina Iraną tuo, kuo iš esmės kaltos pačios Jungtinės Valstijos. Aišku, ne vien Artimųjų rytų (pvz. – Irako, Afganistano atvejais), bet pasauliniu mastu keliant karus, ginkluotus rūmų perversmus ir t. t. ir pan., siekiant naujų išteklių, rinkų ir darbo jėgos įtraukimui savon įtakos zonon. Ir tai, kalbant apie Trampo, kaip jo didžiausių gerbėjų mąstymą, nėra atskiras, izoliuotas atvejis, o veikiau tendencija, tiksliau – tam tikros vidinės (kad ir kaip iškreiptos) logikos pavyzdys.

Tai aiškiausiai pasireiškia pagrindiniam viso Trampo kalbos akcente, būtent pasakoje apie „patriotizmą prieš globalizmą“, jo įsipareigojimą nepriklausomybei, suverenitetui ir t. t. Skamba neblogai. Tačiau tai ypač apgaulinga net ne nacionalistinė, o stačiai šovinistinė retorika, kurios veidmainystė matyti kiekvienam mąstančiam žmogui.

Iš ko? Ogi to, kad Trampas, garsiai klykdamas apie šalių laisvę ir apsisprendimą (kas turėtų galioti nebent Izraeliui, Saudo Arabijai bei kitiems JAV satelitams vykdant grubiausius žmogiškųjų teisių pažeidinėjimus, bet niekam kitam), kartu piešia Ameriką, kaip tariamą žiauraus ir nesąžiningo pasaulio auką. Girdi – kaip auką! Jungtinės Valstijos, kurios didele dalimi ir gyvena būtent iš trečiųjų šalių apiplėšinėjimo (vien dolerio, kaip tarptautinės rezervinės valiutos, emisija reiškia tam tikrą fiktyvų, parazituojantį kapitalą, kuriuo JAV kapitalas čiulpia silpnesniųjų, ypač taip vadinamų „besivystančiųjų“ kraštų gyvybinius syvus), esą pačios nuskriaustos. Ir toliau skriaudžiamos.

Žodžiu, Trampas nusispjovė į paprasčiausias diplomatijos normas, ką bekalbėti apie ankstesnius JAV ir ES susitarimus su Iranu, mėgindamas pavaizduoti avį vilku, o vilką – romiausia, dargi labiausiai nukentėjusia avele... Bet lyg to būtų maža, jis JTO delegatų akivaizdoje (Amerikos vardu) pareiškė atsisakąs pripažinti Tarptautinį kriminalinį teismą, neseniai paskelbusį tyrimą dėl jankių kariuomenės vykdytų ir toliau vykdomų karo nusikaltimų nuo 2001-ųjų okupuotame Afganistane. Esą čia, kaip ir kitur, „piktieji išorės priešai“ kėsinasi į JAV nepriklausomybę (nepriklausomybę nuo ko? – galbūt nuo tos pat JTO deklaruojamų tarptautinės teisės normų?..).

Kol Iranas kaip prie Bušo, taip lig šiol likęs tariamos „blogio ašies“ dalimi, Trampas nepatingėjo išskirti neva pavyzdingiausių – bent iškrypėliškų JAV „laisvės ir demokratijos“ standartų požiūriu – pasaulio valstybių. Jų priešaky – neva „prieš terorizmą kovojančios“ Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai (realiai buvę tarp pirmųjų karo Sirijoje kurstytojų bei materialinių rėmėjų...). Esą Saudo Arabijos – faktiškai despotinės absoliutinės monarchijos – karaliukas vykdąs pažangias, kone „demokratines“ reformas, iš kurių vertėtų mokytis likusiam pasauliui. Tuo tarpu šiaurėje, arčiau mūsiškės Marijos žemelės, geriausia, taip sakant „priešakine“ šalimi anot Trampo – fašistėjanti Lenkija. Kodėl? Nes ši ne tik sparčiai ginkluojasi, bet dar atsisakiusi dujotiekių su Rusija, verčiau investuojanti į Pabaltijo projektą (kuris importuosiąs energetinius išteklius iš JAV ir Arabijos pusiasalio tiekėjų pagal mums gerai žinomo korupcinio SGD terminalo tradicijas). O štai Vokietija, kurios politinis elitas jau anksčiau atmetė transatlantinės prekybos sutartį – bloga, nes toliau ketinanti palaikyti atitinkamus ekonominius ryšius su Rusija.

Paprastai tariant – kas žaidžia pagal JAV interesus yra geras, o kas ne – blogas. Juolab, kai kalbama apie tai, kas vyksta Jungtinių Valstijų pačiame Amerikos (tiek šiaurės, tiek pietų) žemyne, kurį kaip anksčiau, taip dabar jankių imperijos šeimininkai laiko savo užpakaliniu kiemu. Tai aiškiai byloja Trampo užuomina į žymųjį JAV prezidentą Monro ir nuo XIX amžiaus jo vardu žinomą „Monro doktriną“, faktiškai reiškiančią, kad Amerikos žemyne negali būti jokio kito kontinento didžiųjų valstybių įtakos. Ne dėl Amerikos kraštų nepriklausomybės (nors Trampas taip ir teigtų), o pačių Jungtinių Valstijų, kaip viešpataujančio Vakarų pusrutulio grobuonies, hegemoninio statuso.

Todėl visiškai dėsninga, kad savo kalboje Trampas greta Irano nepatingėjo įvardyti ir Venesuelos, kaip bene didžiausio JAV, o su tuo, neva ir „laisvojo pasaulio“ priešo. Čia, anot jo, gyvuojąs socializmas, kuris su savimi nešąs skurdą, atsilikimą, karus ir nuosmukį. Nė nesigilinant į tai, kad Venesueloje jokio socializmo nėra (tai – neišsivysčiusi kapitalistinė šalis, keliolika metų valdoma kairiųjų socialdemokratų vyriausybių), Trampas patogiai nutyli, kad Venesuelos ekonominės problemos prasidėjo tik pasaulinėje rinkoje ėmus pigti naftos (iš kurios Venesuela pagrinde ir gyvena) kainoms, kas sutapo su ankstesnio šalies prezidento Čavezo mirtimi 2013-aisiais. Ką bekalbėti apie pačių JAV įvestas sankcijas prieš Venesuelą ir jų padarytą (bei toliau daromą) žalą krašto ūkio reikalams. Tačiau Trampui labai nepatinka ne vien Venesuelos kairiųjų vyriausybės politika, pradedant ankstesne naftos telkinių nacionalizacija vos prasidėjus XXI amžiui. Jį pykdo Venesuelos plėtojami ekonominiai santykiai su Rusija ir, dar daugiau – su Kinija, toliau griaunant „Monro doktrinos“, o kartu JAV viešpatavimo pamatus.

Galop ėmęs emocingai svaičioti apie minėtuosius „nepriklausomybės“ ir „patriotizmo“ principus, Trampas ėmė reikalauti kitų šalių laikytis to, ko, kaip sakėme ir kas turėų būti akivaizdu, nei velnio nesilaiko (ir niekad nesilaikė!) pačios JAV. Taip užsibaigė, atrodytų, narciziškų haliucinacijų ir paprasčiausio melo persunkta JAV prezidento kalba, palikdama slogų įspūdį daugumai JTO asamblėjos dalyvių.

Marksistiškai žvelgiant – ją, kaip ir pačią Trampo personą, telieka vertinti istoriškai kaip desperacijos apimtų JAV gamybinio kapitalo sluoksnių klyksmą jaučiant, kaip ankstesnis galios monopolis slyste slysta jiems iš rankų. Toji isterija, kurią skleidžia, o kartu ir iššaukia Trampas, kartu atspindi prieštaravimus pačios JAV valdančiosios kapitalistų klasės viduje (kurie išryškėjo ypač 2016-ųjų rinkimų ir Klinton pralaimėjimo pasėkoje). Kokia būsianti šio proceso atomazga, lieka diskutuotina, bet aišku yra viena – kad JAV smukimas kaip vyko, taip toliau vyks. Ir niekas – nei Trampas, nei koks kitas milijardais aptekęs proto bei dvasios ligonis, šio proceso nesustabdys.

Kibirkštis