Pakalbėkime atvirai. Lietuvoje, kaip ir
apskritai buvusios TSRS respublikų erdvėje kairiojo ar juolab komunistinio
judėjimo nėra. Aišku, „judėjimu“ suprantant ne pavienius asmenis, draugų
būrelius ar „partijomis“ apsišaukusias sektas, o gyvybingą ir tam tikrą
masiškumą įgavusią idėjinę srovę. Sakyti tai anaiptol nėra malonu. Bet karti
tiesa visad geresnė kad ir už saldžiausią melą. O be jos, kokia karti ji
bebūtų, negalimas joks teigiamas problemos sprendimas.
KOMUNIZMAS
– MIRĘS REIKALAS?
Dar daugiau. Pati ši problema seniausiai
tapusi tragikomiška. Nes čia (teigiant tokio „judėjimo“ mūsuose egzistavimą) neapsigauna
niekas, išskyrus saujelė apgailėtinų politinių fanatikų. Visuomenė, t. y. tiek
klasinis priešas, tiek plačiosios liaudies masės, į kurias mes pretenduojame
kreiptis, vadinamojo „judėjimo“ atžvilgiu neturi nė menkiausių iliuzijų. Jai
net nekiltų mintis, kad mūsuose, kaip idėjinė srovė ar juolab masinis
judėjimas, gyvuoja komunizmas. Dauguma šito net nesvarsto. Jai „komunizmas“ geriausiu
atveju tereiškia kažkokią blankią praeitį, kada „prie ruso buvo geriau“;
blogiausiu – masinio teroro, tremčių ir žudynių fantasmagoriją. Tuo tarpu nei
vienas šių vaizdinių (nei teigiamas, nei juolab neigiamas) su komunizmu, koksai
jis yra iš tikrųjų, neturi visiškai nieko bendro.
Ar tai reiškia, kad komunizmas – miręs
reikalas?
Taip, be abejo, tvirtins mūsų „ekspertai“,
kadaise brežnevinėse marksizmo-leninizmo katedrose sėdėję, o dabar TSPMI (ar
kur kitur) nugulę akademinės prostitucijos teoriniai bei praktiniai žinovai,
įsipareigoję vadinamųjų Vakarų „vertybių“ propagavimui. Įrodymais jie pasitelks
ne vieną realų faktą. Pradėdami Tarybų Sąjungos (ir apskritai „realiojo
socializmo“) žlugimu; baigdami – pagrindinių Europos kompartijų krachu, arba virsmu
į socialdemokratiją. Tuo jie neklys, nes tai – dalis tiesos.
Komunizmas, t. y. „senasis komunizmas“,
koks jis buvo įkūnytas apie TSRS sutelkto praktinio komunistinio judėjimo
pavidalu, tikrai miręs. Likę nebent tik nuolaužos. Seniausiai į buržuazinę politiką
integruotos, „kišenine“ opozicija esamiems režimams tapusios pseudokomunistinės
partijos potarybinėje erdvėje (pvz. – Ziuganovo RFKP, Simonenko UKP ir t. t.).
Greta – aibė praeities nostalgijoje skęstančių sektų, vos dešimties žmonių
„mitingus“ įsivaizduojančių „revoliucinėmis demonstracijomis“. Kituose
kraštuose – net atskiros veiksnios kompartijos (pvz. – Graikijos, Portugalijos,
Turkijos ir kt.). Arba nusilpę, bet dar „besispardantys“ partizaniniai
judėjimai (pvz. – Kolumbijos FARC‘as).
KOMUNIZMO NEMIRTINGUMAS
Tačiau dalis tiesos – dar ne visa tiesa.
Dar daugiau, dalinė tiesa, nutylint likusią, neretai reiškia melą. Kaip yra ir
šičia. Mat komunizmas, nors senuoju pavidalu faktiškai miręs, ilgainiui lieka
gyvybingas. Kaip? Kodėl?
Nes jį gimdo pačios kapitalistinės
visuomenės giluminis prieštaravimas. Tarp kolektyvinio darbo pobūdžio ir
privačios gamybos priemonių nuosavybės. Išvertus žmonių kalbon – tarp to, kad
dirba daugelis, o lobsta saujelė, nes šiai nuosavybės teise priklausą naudojami
įrankiai (pradedant žeme ir mašinomis, baigiant lėktuvais, laivais,
kompiuterinėmis sistemomis ir t. t. ir pan.). Prieštaravimas, kurio natūralus
sprendimas – minėtos nuosavybės formos panaikinime, ją keičiant realųjį darbo
procesą atitinkančia kolektyvine nuosavybės forma, kas ir reikštų komunizmą.
Visuomeninė, civilizacinė raida buvo ir
lieka dėsningu procesu, neišvengiamai prieinančiu lūžio taškų, ties kuriais
arba pažangesnės ekonominės formacijos (pirmykštė bendruomenė / vergovė /
feodalizmas / kapitalizmas / komunizmas) keičia
išsisėmusias (kaip, pvz., 1789-ųjų buržuazinė Prancūzijos revoliucija),
arba patį visuomenės pastatą ištinka žlugimas (pvz. – vakarų Romos imperija).
Tai dar prieš pusantro šimto metų suprato
Marksas. Ir būtų absurdiška teigti, kad nuo tada niekas nepasikeitę. Pasaulis smarkiai
pakito. Praėjo ne viena ir ne dvi revoliucijos (1871-ųjų Paryžiaus Komuna,
1917-ųjų Spalis, 1949-ųjų Kinija ir 1958-ųjų Kuba – tik žymiausi pavyzdžiai), bet
kapitalizmas liko. Kad ir persigimęs įvairiomis metamorfozėmis, bet su tuo
pačiu baziniu prieštaravimu. Kurio reiškimosi formos, tiesa, naujos.
Vadinamosios globalizacijos sąlygomis įgijusios lig šiol neregėtą kokybę bei
mastą. Keldamos grėsmę pačiam planetos stabilumui, o su juo – civilizacijos,
galop pačios žmonijos ilgalaikiam išlikimui.
Visa tai reikalauja sprendimo, kuris
suvokto istorinio būtinumo prasme yra komunizmas. Tokioje objektyvios istorinės
raidos šviesoje jis dabar ne mažiau aktualus, nei prieš 100-metį. Potencialas
jam išlieka, nes esant šiai santvarkai ir negali visai pranykti. Šia prasme –
komunizmas nemirtingas, bet tik kaip galimybė.
DU
ŠUNKELIAI – VIENAS AKLIGATVIS
Norint ją įgyvendinti, komunizmas privalo
grįžti į masinę sąmonę, kurioje jis kažkada buvo. Tačiau tai neįmanoma,
kartojant praeities modelius. Ar juolab lozungus. Žiūrint praktinį komunistų –
ar bent tokiais save laikančių veikėjų – pastarųjų 30-ies metų patyrimą buvusių
TSRS respublikų erdvėje, tai turėtų būti aišku.
Kaip suprasti?
Kone visi mėginimai po TSRS žlugimo į šių
šalių politinį gyvenimą grąžinti komunistinę idėją nepasiteisino. Už jų stovėję
1990-aisiais savo idėjinių principų neatsisakę buvusios TSKP veikėjai kaip
buvo, taip liko jaunesnių kartų pasekimo nepritraukusiais „dinozaurais“, kurių
politiniai projektai, kaip taisyklė, remdavosi vien praeities nostalgija, bet
ne komunizmu, kaip dabarties aktualijas atliepiančia alternatyva ateičiai. Kas
praktiškai reikšdavę arba visišką idėjinį išsigimimą, arba juokingiausią
sektantiškumą.
Tarkime, RFKP (Ziuganovo partija, faktinė
buvusios TSKP perėmėja Rusijoje) tapo eiline buržuazine partija, bene
pagrindine oligarchinio Putino režimo „valdomosios opozicijos“ sudedamąja
dalimi, savo „ideologijoje“ be gėdos jungiančia tiek marksizmo-leninizmo
klasikų citatas, tiek pravoslavų cerkvės postulatus. Iš „komunizmo“ čia lieka
tik pavadinimas ir savita estetika (skaityk: forma).
Aplinkui ją šmirinėja ištisa plejada
marginalinių grupuočių, kurių dauguma vegetuoja ar stačiai nyksta, jų atstovams
įstrigus dogmatinėse svajose apie (faktiškai) nesamą judėjimą ir nevykstančią
„kovą“. Nors ištikimi komunizmo principams, jie toliau mąsto praeities
kategorijomis, beviltiškai taikydami (jau mirusio) „senojo komunizmo“
organizacines bei propagandos formas nuo tų laikų žymiai pakitusioms (bet jų
ignoruojamoms) 21-ojo amžiaus sąlygoms. Iš ko gaunasi graudžiai juokingos
karikatūros – pseudorevoliucionieriai su įsivaizduojamomis pseudopartijomis.
Abu šie poliai – tam tikri politiniai
šunkeliai, kurių klasikinius pavyzdžius potarybinei erdvei matome Rusijoje, Lietuvoje
kuo puikiausiai susiliejo. Čia būta daugiausiai TSRS atžvilgiu nostalgiško
senimo pristeigtų popierinių organizacijų, susintezavusių kretinišką
oportunizmą (skaityk: adekvačios analizės ar juolab programos nebuvimo „kompensavimą“
abstrakčiomis frazėmis apie kokį tai naują, „demokratinį“ socializmą) su tikrų
tikriausiu sektantiškumu. Analogiškų atvejų netrūksta ir kitose panašaus likimo
šalyse. Viskas tipiška, taip sakant – pagal šabloną.
O kad tai veda akligatvin – daugiau nei
akivaizdu. Tačiau tik ta kryptimi (nesvarbu, kuriuo iš minėtųjų šunkelių)
pagrinde ir buvo judama pastaruosius 30-į metų. Neprogresuojant, o ilgainiui tik
silpstant. Sulig metais ir kartų kaita beišmirštant seniesiems adeptams. Tokia
toji buvusios TSRS „marksistų“, „socialistų“ ir „komunistų“ patirtis...
TEKS
PRADĖTI NUO PRADŽIŲ...
Kurios kažkokio tai „judėjimo“, kaip jį
apibrėžėme aukščiau – istorija nepavadinsi. Tai panašiau į „gyvą“ lavoną.
Tiksliau, nors ir labai silpnas, bet dar nepasibaigusias pomirtines konvulsijas.
Po kurių ir lieka tas pats, jau gerokai papuvęs, per ankstesnes mutacijas jau
nebeatpažįstamu tapęs (ir su realiu komunizmu mažai ką bendro beturintis) „senojo
komunizmo“ lavonas.
Apskritai nebėra mūsuose tokio dalyko,
kaip kairiosios, revoliucinės liaudies pasipriešinimo tradicijos. „Nebe“, nes
kažkada – dar praeitame amžiuje – buvo. Nuo 1863-iųjų sukilimo iki
1918-1919-ųjų revoliucijos ir darbo žmonių judėjimų tarpukariu. Pavyzdžių
apstu. Tačiau visus juos ištikusi istorinė užmarštis. Taip sakant, siūlai
nutrūkę. O be tokių siūlų masių savimonėje – objektyviai negalimas jokio
realaus, uždarų sektų ribas peraugančio judėjimo išvystymas.
Kaip ir kodėl taip išėjo – didelis
klausimas, kurį nagrinėsime kitur. Tačiau faktas, kad yra būtent taip. Į šį
akligatvį, t. y. jau įvykusį komunistinio judėjimo buvusios TSRS teritorijoje
krachą, mus atvedę minėtieji šunkeliai. Norint išeiti, teks keisti patį kelią. Tiesiai
tariant – pradėti nuo pradžių.
Ką tai čia reiškia – „pradėti nuo
pradžių“?
Nebekartoti senų, nuvalkiotų ir esamų
realijų neatitinkančių modelių. Konceptualių, propagandinių ir organizacinių.
Nebesivaikyti iliuzijų, esą dabar egzistuojąs „judėjimas“, o minėtosios
tradicijos – gyvos, sveikos ir niekur nedingusios. Pripažinti, kad kas buvo – pražuvo;
jog prieš akis – ilgas, sunkus ir, bent pradžiai, tikrai ne dėkingiausias
darbas, kurio esmė – grąžinti gyveniman komunizmą. Kaip idėją, o ilgainiui ir
kaip judėjimą, tapsiantį pajėgiu kovoti dėl valdžios paėmimo – dėl proletarinės
revoliucijos.
NAUJŲJŲ
KOMUNISTŲ UŽDAVINIAI
Ko pradžių pradžia – pripažinus
ankstesniųjų formų neveiksnumą, jų griežtai atsisakius, pradėti naujų, 21-ojo
amžiaus realijas atliepiančių kelių paiešką. Kelių, kurie vestų į (kol kas)
prarastosios tradicijos atkūrimą – remiantis šių laikų praktika, bet neužmirštant
nuolat semtis ir iš praeities lobynų. Jų, aišku, nerasime sėdėdami sudėję
rankas, nebūdami visuomenėje, nesiimdami agitacijos ir propagandos.
Bet reikalinga ir teorija. Dar daugiau, ji
absoliučiai būtina, norint nenuklysti į naivių iliuzijų, ar paprasčiausios
idėjinės asimiliacijos (į buržuazinę sistemą) lankas. Tačiau teorija nebus gyva
be ryšio su gyvenimu. Kuris perdėm ilgai buvo ignoruojamas. Kas stačiai
prieštarauja marksizmo, kaip mokslinės pasaulėžiūros – o ne religinių dogmatų
rinkinio – esmei. Jį reikia taikyti konkrečiai konkrečios situacijos analizei.
Atnaujinant teoriją pagal šviežiausius tikrovės teikiamus duomenis. O tai šiuo
atveju reikštų ne mažiau, kaip naujos komunizmo idėjinės programos, strategijos
ir taktikos išsidirbimą. Senajai esmei liekant, bet įgaunant visiškai kitas,
mums dar iki galo kaip reikiant nežinomas formas. Tai – didžiulės apimties
teorinis darbas, dabar betarpiškai iškylantis kaip neatidėliotinas naujųjų
21-ojo amžiaus komunistų uždavinys. Kaip teorinė jų veikimo, tad ir paties
komunizmo atgimimo prielaida.
Tačiau jis negalimas teisingai
neįsisavinus praeities, nes dabartis – tai tiesioginė jos išdava. Privalome
atsakyti į lig šiol deramai taip ir neatsakytus klausimus, be kurių sprendimo
negalima jokia konstruktyvi dabarties strategija, juolab idėjinė arba veiksmų
programa. Į klausimus, kuriuos mums paliko žlugęs 20-ojo amžiaus „realusis
socializmas“ su TSRS priešaky, kartu su visu 1990-ųjų kontrrevoliuciją sekusiu
30-mečiu.
Kokie tai klausimai?
Iš esmės juos galėtume išskirti į tris
bendras kategorijas:
1) Klausimą dėl 20-ojo amžiaus socializmo
statybos ir apskritai revoliucinio judėjimo patyrimo, dėl TSRS iškilimo, o
galiausiai – išsigimimo bei žlugimo priežasčių;
2) Klausimą dėl dabartinės epochos
prigimties, dėl pasaulinės jėgų (klasių, valstybių, politinių struktūrų) pusiausvyros,
objektyvių prielaidų revoliuciniam judėjimui 21-ame amžiuje tiek vietiniu, tiek
tarptautiniu lygmeniu;
3) Klausimą dėl čia ir dabar adekvačių (t.
y. veiksnių ir tikslingų) revoliucinės organizacijos bei apskritai veikimo
formų.
Kaip minėta – nei į vieną jų lig šiol
nesame iki galo atsakę. Ir kol to nebūsime padarę, apie žingsnius link realios
programos dabarčiai (ir ateičiai) ar ja paremto sistemingo veikimo negalės būti nė kalbos. Nes
be revoliucinės teorijos, – kaip mokė Leninas, – negali būti ir revoliucinio
judėjimo. Todėl nuo šių klausimų išrišimo ir pradėsime. Išsidirbsime konkrečius
teorinius apmatus. Tuo susikurdami realų atramos tašką, nuo kurio atsispyrę
galėsime eiti toliau – link konkrečių praktinių veiksmų.
Parašė: Juozas Mickevičius
Komunizmas nėra miręs tok, kol bus kapitalizmas, t.y kol darbininkas gaus pašalpą, o ne atlyginimą ir kuo ta praraja tarp kapitalisto ir darbininko didės, tuo komunizmas ir Marksas taps vėl populiaresnis. Šiaip įdomus dalykas, kad kylantis darbininkų arba piliečių nepasitenkinimas dabartinėse Europos valstybėse jų piliečius stumia į dešinę o ne į kairę, kodėl taip nutinka? Šiuolaikinis žmogus gyvena pasaulyje, kuris susideda iš frazių ir propagandos. Imetama frazė, Tarybų sąjunga, blogio imperija, po to pradedama kuriamas įvaizdis ir tai padarius žmogui neįdomu buvo taip ar kitaip. Dauguma pradedant kalbėti apie komunizmą sako komunizmas tai blogis, klausiu kodėl ? Na ir prasideda 30 metų Lietuvoje kalama į galvą "tiesa" apie Tarybų sąjunga ir t.t Tada aš klausiu, ar skaitei Markso Kapitalą, retai kas žino kas tai yra, o jei žino, dedasi kad komunizmas jam neįdomus ir t. t Žmonių mąstymas atbuko, nes dabartinis žmogus nekramto, jis gauna viską sukramtyta, jam reikia tik nuryti ir kuo toliau, tuo blogiau...
AtsakytiPanaikintiDabartinis proletariatas savęs nesuvokia kaip proletariato ir mano,kad nei kapitalizmas,nei kapitalistai neegzistuoja.
PanaikintiStraipsnis gerai parašytas. Karštai. Tik vertinimas dėl fanatikų yra perdėtas. Taip tie žmonės yra pasenę ir dogmatikai. Bet savo laiku jie daug padarė vystydami šalį ją gindami ir pan. Dogmatizmas – jų nelaimė. Bet paniekos jie tikrai neverti. Visa kita teisingai. Komunistinio judėjimo krizė akivaizdi. Dabar priežastys. Ekonominio mastymo nebuvimas. Jie nepasiruošę tam, kad prie socializmo esant planiniam ūkiui ne viska galima numatyti iš viršaus, kad yra dėsniai, kurių klasikai nenumatė. Bet jei negali paaiškinti kas buvo tai negali nieko pasiūlyti ir ateičiai. Pvz. Tarybų valdžios idėja. Elementari analizė rodo, kad tarybų valdžia turi turėti aiškia ekonomine struktūrą. Bet tai matosi tik žinant tarybine istoriją, o taip turint nors bendrąsias žinias apie liaudies demokratijos šalis (turiu omeny buvusia socialistine Rytu Europa). Senieji komunistai viso šito nemato.
AtsakytiPanaikintiTikras, atitinkantis portalo pavadinimą, straipsnis. Teisingai ir principingai vertinama padėtis. Pagaliau marksizmas įvardintas kaip mokslinė pasaulėžiūra, o ne viena iš ideologijų. Belieka pridurti, kad mokslinė pasaulėžiūra grindžiama moksliniais teoriniais darbais. Pats svarbiausias yra "Kapitalas", kurio neįmanoma pilnai suprasti, neįsisavinus Hegelio "Logikos mokslo". Be gilaus dialektinės logikos išmanymo, nepavyks suvokti ir pirmojo bolševikų politbiuro narių veiksmų bei darbų prasmės, Lenino teorinių tekstų ir praktinių nurodymų išminties (ypač parašytų po 1915-ųjų, kuomet jis, pagaliau, išstudijavo "Logikos mokslą"). Taip pat liks nesuvoktos ir sovietų valdžios, o vėliau ir SSRS žlugimo priežastys (oficialiai darbininkų ir valstiečių Tarybos neteko politinės galios, priėmus 1936 m. SSRS konstituciją, kuomet pirmą kartą de jure ir de facto aukščiausią valstybės ir visuomenės valdymo galią įgijo VKP (b)= 126 konstitucijos straipsnis. T.y. partijos įstatų reikalavimai stojo aukščiau bet kokių įstatymų. Kol buvo gyvas drg. Stalinas, griaunanti šitokio sprendimo jėga glūdėjo krūmuose).
AtsakytiPanaikintiPradžia - tai neišvystytas/neišplėtotas rezultatas. Rezultatas - tai išvystyta pradžia.
Keistas anonimo komentaras. Tarsi nebaigtas. SSSR arba sovietų valdžia. Jei mes save vadinam marksistais kam vartoti terminus, kuriuos vartoja mūsų priešai. Yra pripažinti vertimai – tarybų valdžia Tarybų Sąjunga. Kad anonimas mini Hegelio Logikos mokslą tai puiku. Bet jei kalbam apie TSRS žlugimo priežastys tai čia ne visai į temą. Reikia remtis Markso metodologija. Jo Kapitalas tai dialektikos dėsnių pritaikymas konkrečioj srity – ekonomikoj ir konkrečioj šaly – Anglijoj. Jei mes norim atsekti kas įvyko su buvusia Tarybų Sąjunga turim rasti tai kas kartojasi. Kartojasi deficitas pačiom įvairiausiom formom ir daugiametis ekonomikos lėtėjimas. Marksizmas teigia, kad ekonomika apsprendžia politiką. Reiškia turim rasti ekonomines priežastys pasikartojančiu ekonominių reiškinių. Tas pats požiūris tinka ir tarybų valdžiai. Tarybos taip pat vystėsi ir jų vystymosi logika nebuvo ištirta. 36 metų konstitucija 126 straipsnis. Jame parašyta, kad partinės organizacijos sudaro vadovaujantį branduolį valstybinių ir visuomeninių organizacijų. Ir kas? Nėra nei vieno partinio nutarimo, kuris prieštarautu konstitucijai nėra nei vieno fakto, kad partinės organizacijos tiesiogiai kažką įsakytų valstybinėms arba visuomeninėms organizacijoms. Viskas būdavo tvirtinama arba AT Prezidiumo įsakais arba įstatymais vietinių tarybų nutarimais arba Ministrų Tarybos nutarimais. Tarybų fiktyvumas pasireiškė ne tuo, kad partiniai organai atseit už jas priiminėjo įstatymus. Nieko panašaus nebuvo. Tarybos turėjo įstatymų leidžiamąja galia ir iki 36 metų konstitucijos ir po jos. O tuo, kad partinių organų nutarimai buvo štampuojami automatiškai. Ką iš tikrųjų reikėjo keisti – reikėjo, kad atsirastu tiesioginis ryšys tarp tarybų ir darbo kolektyvų. Šito nebuvo padaryta. Bet tai visiškai nereiškia, kad tarybos neturėjo įstatymų leidžiamosios galios. Autorius arba negyveno tarybiniais metais arba niekad nesusidūrė su partiniu aparatu.
AtsakytiPanaikintiTarsi specialiai jums, Gintarai Butkau, dok. filmukas kaip tik apie deficitą (rusų k.) - https://www.youtube.com/watch?v=tO7HXrhHOS8
PanaikintiO SSRS žlugo ne dėl žymiai pažangesnės nei kapitalizmo, planinės socialistinės ekonomikos (net ir vadinamosios Kosygino ir Co reformos nesugebėjo jos sustabdyti) trūkumų, o dėl teorijos neišmanančių beraščių valdymo. Ir tai prireikė dešimtmečių :)
Kaip keista. Atkreipiau dėmesį (ne tik čia) kaip sunkiai prasimuša mintis, kad yra vidinės ekonominės žlugimo priežastys. Atrodytu turi būti aišku – jei reiškinys kartojasi ieškok dėsningumų. TSRS atžvilgiu tai reikštų – ekonominių dėsningumų. Teisingai planinė ekonomika pranašesnė už kapitalistinę. Bet tik potencijoj. Pas mus ir buvo planinė ekonomika. Ir tik išanalizavus kas buvo galima suprasti kame tas pranašumas. Bet šituo nieks neužsiima. Kosygino reformos – jos buvo būtinos. Dabar beveik nieks nežino, kad 60-ju pradžioje buvo vadinamosios Liaudies ūkio tarybos – vietiniai ekonomikos valdymo organai. Tikslas – aprūpinti žmones plačiai vartojamom prekėm. Ir tik paskui ėjo Kosygino reforma. Kosyginas nepadarė nieko tokio ko nebūtu buvę jau prie Stalino. Mažai kas žino, kad karo metu įmonės turėjo savarankiškumą pasirašinėjo netgi sutartis su pramonine kooperacija (ši forma vėliau nunyko faktiškai Brežnevo laikais teliko kolūkių ir valstybinių įmonių santykiai). Kosyginas faktiškai tik padidino galimybes gauti premijas ir perskirstė pinigų srautus liaudies vartojamų prekių naudai. Bet paliko galioti ankstesni darbo apmokėjimą, kuris vertė įmones gaminti brangiai vežti toli ir statyti brangiai. Iš čia visos nelaimės. Kartoju – Kosygino reforma buvo būtina. Jos nelaimė ne tame, kad ji buvo pradėta, o tame, kad nebuvo baigta. Įsišaknijęs mitas apie Kosygino reformos žalą rodo tik tų, kurie šiandien nori būti komunistais ekonominį neraštingumą.
AtsakytiPanaikintiKad Kosyginui nepavyko pilnai realizuoti savo reformų, visiškai su Jumis sutinku. Tam trukdė Gosplanas ir visa planinė socializmo ekonomika. Tik Gorbačiovui su Abalkinu pagaliau pavyko pilnai realizuoti esmines Kosygino reformų idėjas, panaikinus trukdžius. Tuomet įmonės gavo išsvajotą savarankiškumą, įvesta moderni darbo apmokėjimo sistema ir premijos atiteko tiems, kam tiesiogiai priklauso - savininkams (dauguma buvę komunistai, kaip a.a. Lubys). Jūs trumpai drūtai įrodėte socialistinės ekonomikos utopiškumą, pasiremdamas labai vykusiu - Kosygino reformų pavyzdžiu. Socializmo laimei, jo ekonomikos dėsniai objektyvūs, t.y. nepriklauso nuo reformatorių ar komentatorių valios. Žinoma, jei nepaisoma objektyvių dėsnių reikalavimų, ne tik lėktuvai krenta ar skęsta laivai...
PanaikintiTeisingos mintys ir teisingos gairės veiklai. Šiuo metu ypač reikia aktyvios švietėjiškos veiklos, kad būtu galima pritraukti daugiau žmoniu, skleisti informaciją. Tik taip galima išjudinti minią. Po ES žlugimo šiandieninė euronomenklatūra pasitrauks nuo valdymo, todėl ruoštis reikia jau šiandien, kad atsiradus vakumui, socialistinės jėgos būtu stiprios valdžios paėmimui.
AtsakytiPanaikinti