Pranciškui Šliužui mirus – žalia šviesa kolonistams

Kaip žinia, praėjusį pirmadienį, rugsėjo 25 d., savo namuose Kaišiadorių r. Dainių kaime, kraujo klane negyvas rastas P. Šliužas – buvęs žurnalistas ir garsiojo 2014 m. Žemės referendumo iniciatorius. Tikrai nenuostabu, jei šis žmogus, išėstas visuomenėje klestinčios apatijos ir galiausiai palaužtas referendumo pralaimėjimo išdavų, iš tiesų pats savanoriškai pasitraukė iš gyvųjų tarpo, kaip kad numanoma. Tuo tarpu bulvarinių rašeivų spekuliacijos dėl tariamo jo nužudymo sensacinėje lietuviškųjų opozicionierių spaudoje, mūsų neturėtų dominti. Šios tragedijos esmė slypi kitur.

Būtent: sekančią, rugsėjo 26-ąją dieną, iš karto po Šliužo mirties, Seimas su apgaulingai Žemės referendumą savo laiku rėmusia LŽVS priešakyje, triuškinančia dauguma priėmė Seimo Kaimo reikalų komiteto parengtas įstatymo pataisas, nuėmusias likusius stabdžius žemių pardavimui užsieniečiams. Padorumo balsuoti „prieš“ užteko vos 4-iems parlamentarams: P. Urbšiui, Ą. Valiui, L. Matkevičienei ir R. Budbergytei. Tuo tarpu 14-a susilaikė, o visi likę balsavo „už“.

Tai reiškia „žalią šviesą“ stambaus užsieninio kapitalo, transnacionalinių korporacijų, invazijai į Lietuvą, visišką įsiviešpatavimą ir, be abejo, smulkiųjų mažažemių savininkų nustekenimą. Esamieji ir būsimieji kolonistai gali džiaugtis. Ką bekalbėti apie tariamą Lietuvos „nepriklausomybę“. Ir visa tai „pašventino“ anksčiau politinio išskaičiavimo sumetimais Žemės referendumą rėmusi R. Karbauskio LŽVS. O šio išdavikiško sprendimo išvakarėse dargi nusižudo neviltyje, vienatvėje ir alkoholyje paskendęs referendumo iniciatorius. Argi ne nuostabu?!

Eilinį kartą regime, ko verti buržuazinių partijų ir partijėlių rinkiminiai pažadai, kurie nenustos, kol paprasta liaudis jais tikės, ne pati stodama į kovą už bendrus savo reikalus, o laukdama „gelbėtojų“ iš viršaus. Ir giliai tragiška, kad šitaip pasibaigė gyvenimas vieno veikliausių dabarties Lietuvos visuomenininkų, neparsidavusių už Judo sidabrinius.

Tiesa, P. Šliužo nebūta nei socialisto, nei juolab marksisto. Idėjiniu ar politiniu atžvilgiu būtų galima jo adresu išsakyti ir nemažai kritikos. Tačiau tai negali užtušuoti fakto, kad jis, pirmasis išstodamas su klausimu dėl žemės (ne) pardavimo užsieniečiams, inicijavo tikrai platų bendrademokratinį judėjimą, ėjusį iš „apačios“ ir bene vienintelį pastarojo dešimtmečio perspektyvoje galėjusį pretenduoti į visaliaudiškumą, kuris, nepaisant galutinės referendumo nesėkmės (valdžiai jį tyčia sabotavus), pademonstravo, kad ir dabar veikti bei organizuotis yra įmanoma.

Kibirkštis