Dar birželio gale S. Skvernelio vyriausybė
švietimo profsąjungoms žadėjo eilę nuolaidų, iškovotų dar 2015 m. gale vykusiu
streiku, tame tarpe palankesnę pedagogams kolektyvinę sutartį ir etatinį darbo užmokestį mokytojams, skiriant daugiau biudžetinių lėšų, bet visa tai pedagoginiai
darbuotojai kol kas mato kaip savo ausis. Tačiau aktyvesnioji jų dalis nesėdi
rankų sudėjus, o, priešingai, ima bruzdėti – apie tai jau kone mėnuo, kaip
nerimsta aistros.
Štai Lietuvos švietimo įstaigų
profesinės sąjungos pirmininkas, E. Jesinas, pažymėjo,
kad mokytojai nereikalauja nieko, ko nebūtų žadėjusi pati vyriausybė – ir jei
šie pažadai nebūsiantys įgyvendinti iki spalio 5-osios – Mokytojų dienos –
tuomet nebeliks kito varianto, kaip ruoštis neterminuotam streikui. Nes
kitokios kalbos „demokratinės“ Lietuvos valdytojai nesupranta.
Tai – sveikintinas pavyzdys iš kurio
vertėtų pasimokyti Lietuvos darbo žmonėms, ypač gamybininkams, kurių tarpe
klestint baimei ir susiskaldymui, streikai virtę kone neįsivaizduojama „erezija“.
Juolab, kai, anot Jesino, prie mokytojų streiko dėtis žada didžioji dalis apie
10 tūkst. pedagoginių darbuotojų vienijančių profsąjungų. Ar šitai taps
didžiausiu per trisdešimtį metų mokytojų streiku, ar kalbos liks kalbomis,
parodys laikas, bet mūsų oficioziniai patriotėliai, kaip nesunku tikėtis,
nedelsdami ėmė dergti profsąjungiečius purvais.
Štai vienas didžiausių mūsų buržujų „elito“
numylėtinių, dosnų atlygį gaunantis Vilniaus Licėjaus direktorius, S.
Jurkevičius, pavadino
pedagogų iniciatyvą „kenkėjiška veikla prieš Lietuvos valstybę“... Natūraliai
kyla klausimas: kokia dar kenkėjiška veikla, kai toji pati valstybė teigia
garantuojanti demokratines teises ir laisves, tame tarpe, viešų susirinkimų,
streikų ir žodžio laisvę? Arba – jei kažkas čia ne taip – tenka paklausti:
kieno toji „valstybė“ ir kam ji iš tikrųjų tarnauja?
Iš pastarųjų 27-erių metų praktikos
atrodo, kad dirba ji tikrai ne liaudžiai, ne tautos daugumai, bet tik saujelei „išrinktųjų“,
turtus ir kapitaliukus uzurpavusiųjų „naujalietuvių“ – tuo tarpu „runkeliai“,
nuo darbininkų, smulkiųjų ūkininkų ir prekeivių – iki darbo inteligentų ir vis
gausėjančių pensininkų – lieka už borto.
Kuo greičiau įsisavinsime šią lygtais
banalią tiesą, tuo geriau galėsime gaudytis dabarties gyvenimo realijose. O kai
dėl Jurkevičiaus ir Ko kliedesių – nėra ko stebėtis: panašias kalbas girdėjome
dar 2015 m. vykusiojo streiko metu iš „kairiųjų“ tuomečio vaduko, A.
Butkevičiaus, už pedagogų protesto stebuklingai įžvelgusio
„Kremliaus ranką“... Taip – visada patogu dangstytis šiaudiniu „patriotizmu“ ir
nuorodomis, kad ir absurdiškomis, į tariamą išorės priešą bei jo vietinius
agentus – „vatnikus“, „kremlinus“ ir „koloradus“. Bet, kaip sakoma, jei Rusijos
nebūtų, landsbergiečiams ir jų politiniams šunyčiams ją reikėtų išrasti. Gi jei
rusai nepuls, nebus kuo pateisinti „savųjų“ ponų žulikystės!
Vis dėlto galime viltis, kad šunys los,
o karavanas eis. Ypač tuo atveju, jei nuo spalio 5-osios įsibėgės ne izoliuotas
(koks buvo, 2015-aisiais, sustreikavus vos mažai pedagogų daliai), bet tikrai
masinis streikas, kuris parodytų kelią ir kitiems Lietuvos darbo žmonėms, iki
šiolei pasyviai kenčiantiems valdžios ir už jos stovinčių kapitalistų,
bankininkų ir spekuliantų savivalę.
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą