Če Gevaros nužudymo 50-mečiui

Lygiai prieš 50 metų, 1967 m. spalio 9 d., jankių imperialistams parsidavę išsigimėliai, nacistinio budelio Klauso Barbio padedami, Bolivijoje nužudė didį kovotoją už darbo žmonių reikalus, už socialinį ir nacionalinį išsivadavimą, už socializmą ir komunizmą – ERNESTĄ ČE GEVARĄ (1926-1967).

Biografinių apybraižų šiandien nerašysime – tai jau padaryta anksčiau. Verčiau trumpai pamąstysime apie didžiai pamokančią Če Gevaros gyvenimo prasmę, apie jo idealų, darbų ir kovos aktualumą dabarties pasauliui.

Kas jis buvo – žinome. Iš santykinai pasiturinčios šeimos kilęs intelektualas, pagal profesiją gydytojas, turėjęs visas sąlygas „pritapti“ buržuazinėje visuomenėje, susirasti sau šiltą vietelę ir nugyventi ramaus, aplinkinių kančioms ir pasaulio blogybėms abejingo, o sunkesniam, aukų reikalaujančiam gėriui bei kilniems idealams alergiško, savimi patenkinto miesčionio gyvenimą. Tokį ir renkasi dauguma tų, kurie, kad ir susimąstę jaunystėje, kad galime gyventi kitaip, bet priėję pigaus, lengvai viską pateisinančio ir švenčiausias tiesas nubraukiančio menkystos pasiteisinimo – „nieko nebus“, „ką padarysi“ ir t. t.

Ernestui Gevarai tai buvo svetima. Jis – žmogus didelių užmojų, liepsningos sielos ir tvirtos valios. Matydamas vergišką Lotynų Amerikos padėtį, kone visą liaudį parklupdytą priešais „savus“ ir svetimus išnaudotojus, vietos oligarchus ir JAV monopolistus, morališkai iškreiptus ir nužmoginančius, link visiškos degradacijos vedančius socialinius santykius, jaunasis argentinietis negalėjo likti abejingu stebėtoju.

Ne – jis pasirinko tapti istorijos dalyviu, savo laiką bei jėgas skirdamas darbui ir kovai už naują tvarką, už naują visuomenę, už naują gyvenimą, be žmogaus išnaudojimo kito žmogaus, kuriame viską lemsiąs ne piniginės storis, o kiekvieno darbštumas, sugebėjimai ir dorybės.

Ernestas Gevara tapo kovotoju už komunizmą. Tokiu jis išliko visada – ir kariaudamas Kuboje, ir tarptautiniu lygiu atstovaudamas naujajai revoliucinei valstybei, ir Konge, ir, pagaliau, Bolivijoje, iki paskutiniojo atodūsio siekdamas sukurti „naujus Vietnamus“ Amerikos imperijai palaidoti. Kaip žinia, jam nepavyko. Kovotoją pakirto sužvėrėjusių budelių kulkos.

Bet ar tai reiškė galą to reikalo, už kurį jis kovojo, to žmoniškumo, kuriuo jis tikėjo? Tikrai ne. Dorieji žmonės visame pasaulyje, jauni ir seni, maži ir dideli, bet ypačiai sąmoningas, klasiniu atžvilgiu susipratęs jaunimas nuo Amerikos iki Afrikos ir nuo Europos iki Azijos, pavertė Če Gevarą savo kovos vėliava, įkūnijančią nemirtingą jo gyvenimo, kaip beribio heroizmo ir džiaugsmingo pasiaukojimo, pavyzdį.

Šis pavyzdys, ši vėliava, lyg fakelas ryškiai dega ir iki šiolei – to negali pakeisti ne tik pastarųjų dešimtmečių perturbacijos, TSRS žlugimas, dabarties imperialistinių valstybių geopolitiniai žaidimai, ar juodžiausiu melu persunkta antikomunizmo propaganda, bet ir Če Gevaros atvaizdo subanalinimas, patiems kapitalistams įtraukus jį masinio vartojimo prekių apyvarton

Kad jo kova aktuali šiandien, akivaizdu vien iš to, kokia absurdiška nelygybė, koks skurdas, kruvini karai ir krizės smaugia žmoniją ir dabar, nors ir po išblizginta šiaudinės laisvės ir demokratijos priedanga. Kapitalizmas arba žmogus, toks dabarties apsisprendimas. Ir Če Gevara padeda mums apsispręsti žmogaus, ne kapitalo, naudai.

Kol gyvas mumyse žmoniškumas, tol gyva ir komunizmo idėja, tol neišnyksta akstinas ir komunistiniam judėjimui. Tol neabejotina, kad Ernestas Gevara gyveno, dirbo, kovojo, o galiausiai ir žuvo ne veltui – bet rengdamas dirvą šviesiai Lotynų Amerikos ir viso pasaulio ateičiai.

Dirbti ir kautis už šią ateitį renkasi vis nauji veidai, vis naujos kartos. Jų protuose ir širdyse gyvuoja ir toliau gyvuos Če Gevara – nemirtingas komunisto, kovotojo ir Žmogaus pavyzdys.

Kibirkštis

Taip pat skaitykite:

Nemirtingas Če Gevaros pavyzdys (trumpa biografijos apybraiža)

Fidelio Kastro nekrologas Če Gevarai