Neseniai įvykusioje viešoje diskusijoje
apie artėjančią naują pasaulinio kapitalistinio ūkio krizę, Lietuvos banko
valdybos pirmininko pavaduotojo pareigas einantis ekonomistas, R. Kuodis,
išsakė eilę „laisvosios rinkos“ fanatikams nepatinkančių tiesų – tiesų apie
didėjantį atotrūkį tarp augančio darbo našumo ir realaus darbo užmokesčio,
finansines spekuliacijas ir aštrėjančią socialinę nelygybę. Nenuostabu, kad
šios mintys sulaukė daugelio socialine-ekonomine krašto padėtimi nepatenkintų
opozicininkų palaikymo. Tačiau kame reikalo esmė?
Anot Kuodžio, „šiuo metu Lietuva ir visas pasaulis gyvena naujoje kapitalizmo
stadijoje, kai vis didesnį neigiamą vaidmenį vaidina finansų sektorius“. Iš
tiesų, viešpataujančią poziciją vietoje gamybinio kapitalo yra užėmęs finansinis
kapitalas, be pelningų spekuliacijų, dargi jungiąs ir valdąs milžiniškas
monopolijas. Kaip žinia, šiandienos pasauly 6 asmenys valdo didesnį turtą, kaip
3,6 mlrd. planetos gyventojų, iš kurių minios skęsta varge ir skurde. Ne
išimtis čia ir Lietuva. Taip, finansinio kapitalo vaidmuo žalingas. Tačiau kam?
Tikrai ne viršūnei, bet daugumai visuomenės.
Neklysta Kuodis pripažindamas ir tai,
kad „darbuotojų darbo našumas didėja
sparčiau negu jų pajamos“ – šiems ir sukuriant daugiau vertės, bet už tai gaunant
„santykinai mažesnį atlygį“ – viską sau nusimelžia vadinamasis „finansų
sektorius“. Tikra tiesa.
Tuo tarpu valstybės iš problemiškos
situacijos bando suktis imdamos vis naujas ir naujas paskolas – bet ir tai,
pažymi Kuodis, amžinai tęstis negalės, mat šitokie trumpalaikiai „sprendimai“
tik „veda prie vis didesnių ir tankesnių
finansų krizių“ – tokia yra „pastarųjų
30-40 metų patirtis, kurios negali nuneigti“.
Kuodis reiškia viltį, kad būtų galima grįžti
į pokario ekonominę epochą, kurioje „algos
ir darbo našumas ėjo kartu“, o „žmonėms
nebuvo reikalo lįsti į skolas“, „kreditai daugiausia buvo teikiami statyti
fabrikams, o ne finansinėms spekuliacijoms“, visgi pripažindamas, kad šitai
būtų „labai sunku“, nes tam priešintųsi būtent „finansų pasaulis“.
Pagaliau, jis pripažįsta ir tai, jog
vadinamasis „finansų pasaulis“ iš esmės užvaldęs ir politiką: tiek Lietuvoje,
tiek visame pasaulyje – ypač JAV, priešakinėje pasaulio kapitalistinėje „demokratijoje“.
„Tai reikėtų kažkaip pabaigti. Kitaip mes
vis keliausime nuo krizės iki krizės“, – o politikieriai žvelgs ne į
ilgalaikę visuomenės raidos perspektyvą, bet tik į tai, kaip laimėti sekančius
rinkimus. Tuo tarpu kentės ir visą naštą neš paprasta liaudis.
Štai ką mums visiems kalbėjo R. Kuodis.
Ir kalbėjo jis teisingai. Daug kas jo pasisakyme mano esant naujų ar ypatingų
įžvalgų. Bet iš tiesų jis nepasakė nieko naujo, ko kadaise, dar prieš šimtą ar
daugiau metų, nebūtų paaiškinę marksizmo klasikai: K. Marksas, F. Engelsas ir
V. Leninas.
Pradėkime nuo klausimo dėl darbo
užmokesčio ir darbo našumo.
Šitai dar 1-ajame „Kapitalo“ tome paaiškino
Marksas. Kodėl kapitalistui reikalingas darbininkas? Nes jo darbo jėga, fizinė
ar protinė, yra kuriamų verčių šaltinis. Nebus darbo, nebus ir vertės, nebus
gėrybių. Samdomojo darbuotojo sukuriama, prie žaliavų ir pirminių kaštų
pridedama vertė, pasisavinama kapitalisto, yra jo pelno šaltinis. O kapitalizme
pelno siekimas ir sudaro lemiamą ekonominės veiklos motyvą.
Darbo našumas, tuo tarpu, auga kartu su
darbo pasidalijimo ir techninės gamybinės bazės plėtote. Didesnis, kilusį
našumą lydėjęs darbo užmokestis, apie kurį kalbėjo Kuodis, koks buvo pokario
metais, pirma, kapitalistinėse šalyse
toli gražu nepanaikindavo, o tik apkarpydavo kapitalistų pelną; antra, jis buvo įmanomas tik dėl
egzistavusio stipraus profsąjunginio (ekonominio)
ir partinio (politinio) darbo žmonių
judėjimo ir šio daryto spaudimo kapitalistams bei jų vyriausybėms, dargi, dėl
tuomet gyvavusios Tarybų Sąjungos – vien mintis apie dirbančiųjų sukilimą
gąsdino stambiuosius savininkus.
Ką bekalbėti apie tai, kad pokariu
užgimusios Vakarų „gerovės valstybės“, su savo materialinių gėrybių pertekliumi
ir socialinėmis garantijomis, didžiąja dalimi stovėjo ir, kiek jų liko, ir iki
šiolei stovi, ant faktiškai kolonijinio Trečiojo pasaulio kraštų, į kuriuos dėl
pigiausios darbo jėgos nukeliami gamybiniai procesai, ekonominio pavergimo?
Šiandiena tikėtis tokios pokarinės
gerovės kapitalizmo sąlygomis, apie kurią kalba Kuodis, naivoka.
Bet eikime toliau. Kuodis kalba apie įsigalėjusį
„finansų sektorių“ ir „naują kapitalizmo stadiją“. Įdomu yra tai, kad ne tokia
jau ši stadija ir nauja – nors su atitinkamais pokyčiais, vis dėlto šioji
stadija, kaip kažkas nauja, buvo nuodugniai ištyrinėta V. Lenino, garsiajame jo
veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, kuriame tarp
pagrindinių imperializmo požymių buvo išskirtas monopolijų ir finansinio kapitalo įsigalėjimas.
O vis tankesnės ir gilesnės finansų
krizės, be kita ko, užaštrinamos imperializmo, apie kurias kalba Kuodis, buvo
išaiškintos dar Markso, kaip pasekmė neišvengiamo pelno normos kritimo, kurį
empiriniai duomenys rodo besitęsiantį pasaulinėje kapitalizmo sistemoje nuo pat
XIX-XX a. sankirtos iki šiandienos.
Pagaliau, ir tai galbūt esmingiausia,
Kuodis pripažįsta, kad dabarties politinį aparatą faktiškai ir valdo
finansininkų sluoksniai. Išvertus į mokslinę terminologiją, finansinio kapitalo
savininkų klasė, t. y. tarptautinė imperialistinė buržuazija.
Tačiau kas tame naujo? Ogi nieko.
Visuomenės bazė, kurią sudaro ekonominiai santykiai, lemia josios antstatą,
politiką, kultūrą, ideologiją. Ekonomikoje viešpatauja saujelė kapitalistų.
Natūralu, kad ir politikoje muziką „užsakinės“ būtent jie. Kitaip ir būti
negali. Tai kuo aiškiausiai pasakė dar Marksas ir Engelsas, 1848 m. „Kompartijos
manifeste“: „Šiuolaikinė valstybės valdžia
tėra tik komitetas, tvarkąs bendruosius visos buržuazijos klasės reikalus“*.
Norėdami nušalinti šį komitetą, pakeisti
jį realia demokratija, kaip daugumos,
kaip liaudies valdžia, turime kelti
klausimą dėl ekonominio jo pagrindo, t. y. dėl privatinės nuosavybės ir samdomojo
darbo išnaudojimo sistemos, dėl kapitalistinės
sistemos, panaikinimo ir naujos, socialistinės
sistemos, paremtos visuomenine
nuosavybe, sukūrimo. Be konkretaus šio klausimo iškėlimo, visa kita lieka
juokinga kova su vėjo malūnais, į kurią mus ir kviečia tūli kapitalistinės
visuomenės „gerintojai“.
Tokie „gerintojai“ yra ir tie, kurie,
kalbėdami apie dabarties realijas, pasako nemaža tiesos, tačiau vengia, ar
tyčia ar netyčia, bet visgi nutyli, marksizmą – Markso, Engelso ir Lenino
mokslą, kuris vienintelis duoda veiksnų metodologinį įrankį, įgalinantį mus
objektyviai pažinti pasaulį, kad jį pakeistume į gera. Bet, kaip žinia, Marksas
ir marksizmas mūsų „demokratinėje“ Lietuvoje – visiškas ideologinis ir
politinis tabu, už kurio pažeidimą gresiąs išgrūdimas iš „padoriųjų“
piliečių tarpo.
Todėl pripažindami teisingumą didžiulės
dalies to, ką turėjo pasakyti ekonomistas Kuodis, tuo pačiu apgailestaujame,
kad per ekonominio žmonių išnaudojimo ir vis augančios nelygybės medžius nematoma, o gal ir nenorima
matyti, didžiojo kapitalistinio gyvenimo miško
– o šį mišką visame aiškume matyti tegalime pažinę ir pasitelkę marksizmą.
Kuo greičiau tai suvoksime, imsime
mąstyti, studijuoti, o galiausiai, ir organizuotis, tuo geriau bus ir
kiekvienam iš mūsų, ir tai pačiai Lietuvai, dėl kurios niūraus likimo pagrįstai
sielojasi daugelis Kuodžio pasisakymą cituojančių draugų ir bendrapiliečių.
Kaip teigė Leninas: Markso mokslas
nenugalimas, nes jis yra teisingas!
Kibirkštis
* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai
raštai dviem tomais. V., 1949. T. 1, p. 11.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą