Molotovo-Ribentropo paktas – nuvalkiota tema
Lietuvos ir kitų Pabaltijo šalių istoriografijoje, kuriant ir įtvirtinant „sovietinės
blogio imperijos“ mitą. Tai viena tų temų, kuria atvira diskusija mūsuose
draudžiama ir net teisiškai persekiojama. Todėl sutikdami šio istorinio pakto
metines (rugpjūčio 23 d.), savo skaitytojams istorinės pažinties tikslais pateikiame
graikų marksisto, N. Moto, parašyto straipsnio apie Molotovo-Ribentropo paktą,
vertimą į lietuvių kalbą. Jame nušviečiami tikriejo to meto faktai, paneigiami
antitarybiniai mitai. Rasite ir 2010 m. išėjusios knygelės, „Molotovo-Ribentropo
paktas XX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“ skaitmeninę kopiją.
TIESA APIE MOLOTOVO-RIBENTROPO PAKTĄ IR IMPERIALISTŲ PROPAGANDĄ
„Jei matysime, kad Vokietija laimi,
padėsime Rusijai, o jei matysime, kad laimi Rusija, padėsime Vokietijai – tuo būdu
išžudysime kiek galima daugiau...“ – Heris Trumanas, 1941
Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos
buržuazinė istoriografija stengėsi iškraipyti įvairius įvykius, kad apšmeižtų
socializmą ir TSRS. Vienas tokių atvejų, tapęs kone „vėliava“ imperializmo
apologetams bei kitiems antikomunistams – 1939 m. pasirašytas vadinamasis „Molotovo-Ribentropo paktas“*. Savo
nemoksliškame, neistoriškame bandyme sulyginti komunizmą su nacizmu, buržuazinė
propaganda pristato Molotovo-Ribentropo paktą kaip ekspansionistinės TSRS ir
hitlerinės Vokietijos politikos priemonę. Istorinių faktų iškraipymų,
melagysčių ir neišsakytų tiesų krūva imperialistai su savo bendrininkais siekia
apšmeižti milžinišką Tarybų Sąjungos vaidmenį antifašistinėje Antrojo
pasaulinio karo kovoje.
Tačiau tiesa visai kita, nei mums
pristatoma buržuazinės istoriografijos. Čia pažvelgsime į aplinkybes ir
įvykius, privedusius prie Molotovo-Ribentropo nepuolimo sutarties, pamėgindami
paneigti antikomunistinę propagandą šiuo klausimu.
Turėdama
JAV ir Europos monopolijų finansinį bei techninį palaikymą, hitlerinė Vokietija 1930-ųjų viduryje ėmė stiprinti savo
karines pajėgas. 1936 m. nacistai ėmėsi Reinlando militarizavimo, padėjo
Musoliniui užimti Abisiniją (Etiopiją), tuo pačiu suvaidindami esminį vaidmenį
Ispanijai primetant fašistinę Franko diktatūrą. Nacistinės Vokietijos
sustiprėjimas ir fašizmo plėtros į Europą pradžia įvyko tai toleruojant
galingosioms „demokratinėms“ imperialistinėms valstybėms: Britanijai,
Prancūzijai ir JAV.
Po to, kai 1938 m. kovo mėn. Austrija
buvo prijungta prie nacistinės Vokietijos, Sąjungininkai (Britanija,
Prancūzija) palaikė Miuncheno susitarimą
(1938 m. rugsėjo 30 d.). Imperializmo apologetai dažniausiai bando
nuvertinti šio susitarimo tarp Britanijos, Prancūzijos, Musolinio Italijos ir
Hitlerio Vokietijos reikšmę. Tačiau
Miuncheno susitarimo – pataikavimo nacistams akto – pasekmės buvo žymios. Su
tuomet buvusių Britanijos ir Prancūzijos premjerų, Nevilio Čemberleno ir
Eduardo Daladjė parašais, nacistai aneksavo Čekoslovakiją ir suintensyvino savo
ekspansionistinę agresiją rytų Europos link.
Už kelių mėnesių, 1939 m. balandžio 7
d., fašistinis Italijos režimas užpuolė ir užgrobė Albaniją. 1939 m. kovo 31 d.
Britanijos ir Prancūzijos vyriausybės garantavo saugumą Lenkijai nacistų
puolimo atveju. Tiek Londonas, tiek Paryžius pasirašė savitarpio pagalbos
sutartis su Lenkija. Vokietijai 1939 m. rugsėjo 1 d. užuolus Lenkiją, Britanija
ir Prancūzija paskelbė karą Hitleriui, bet
nesiėmė karinių veiksmų iki sekančių metų! Tuo tarpu Jungtinės Valstijos
paskelbė neutralitetą.
Iki nacistų kariuomenės invazijos į
Lenkiją, Varšuvos vyriausybė bandė su Hitleriu derėtis dėl galimo bendro
puolimo prieš Tarybų Sąjungą. Derybos nepavyko – vietoje to Lenkijos buržuazija
nusprendė pasirašyti gynybos susitarimus su Britanija ir Prancūzija. Esminga
yra tai, kad Lenkija atsisakė Tarybų Sąjungos pasiūlytą savitarpio pagalbos
(prieš nacistus) sutartį.
Imperialistų propaganda stengiasi
užtušuoti Britanijos ir Prancūzijos pataikūnišką laikyseną nacistų atžvilgiu ir
slepia JAV „neutraliteto“ priežastis. Būdingi JAV senatoriaus Roberto A. Tafto
žodžiai: „Komunizmo laimėjimas Jungtinėms Valstijoms būtų žymiai pavojingesnis
už fašizmo laimėjimą“ (CBS, 1941 m. birželio 25 d.). Anot istoriko Džono
Snelio, Vakarų valstybės Trečiąjį Reichą laikė „barjeru“ prieš Tarybų Sąjungą
vidurio Europoje. Strateginis „demokratinių“ imperialistinių valstybių tikslas
buvo nukreipti Hitlerį prieš Tarybų Sąjungą; trumpai tariant, panaudoti
nacistus kaip ginklą prieš socializmo statybą TSRS. Tai buvo pirminis
vadinamųjų „Sąjungininkų“ tikslas.
Ties čia privalome atminti, kad dar iki
karo, Hitlerio režimui kuriantis galingą kariuomenę, Tarybų Sąjunga ėmėsi
daugybės iniciatyvų, kad prieitų gynybinių susitarimų su kapitalistinėmis
Europos valstybėmis. Nepaisant Tarybų Sąjungos siūlymų rengti bendrą frontą
prieš nacistus, vakarų Europos „Sąjungininkai“ šito atsisakė. Pavyzdžiui, iki
1938 m. Miuncheno susitarimo, Hitleriui aneksavus Austriją, Tarybų Sąjunga
pasiūlė surengti Tarptautinę konferenciją (1938 m. kovą) dėl konfrontacijos su
nacistų agresija.
1939 m. liepos 23 d. Tarybų Sąjunga
Britanijai ir Prancūzijai pasiūlė pradėti derybas dėl bendro gynybinio plano
Vokietijos puolimo atveju sudarymo. Tačiau Britanijos vyriausybė sau kėlė
kitokius prioritetus: su Hitlerio atstovais Londone slapta derėtis dėl
nepuolimo sutarties. Iš tiesų, kol Tarybų Sąjunga kapitalistinėms valstybėms
siūlė antifašistinį frontą, Britanijos valdžia slapta derėjosi su nacistais dėl
„įtakos sferų“ Europoje!
Buržuazinė istoriografija tyčia slepia
faktą, kad Tarybų Sąjunga buvo vienintelė valstybė, kuri nevedė agresyvios
ekspansionistinės politikos. Abi priešingos tarptautinio imperializmo pusės (tiek
„demokratiniai“ kapitalistiniai Sąjungininkai, tiek nacistų-fašistų Ašis) siekė
Tarybų Sąjungos sunaikinimo. Tikrasis abiejų pusių priešas buvo socializmo
statyba TSRS – už tat jos nesidrovėjo naudotis viena kita prieš Maskvą.
Laikinoji nepuolimo sutartis tarp Tarybų
Sąjungos ir Vokietijos buvo pasirašyta po gausių TSRS bandymų susitarti su
Britanija ir Prancūzija. Tad, patirdama pastovų augusios nacistų kariuomenės
pavojų ir, ruošdamasi išplėstam karui, Tarybų valstybė buvo priversta
pasirašyti nepuolimo sutartį su Berlynu. Tai, ką buržuaziniai istorikai ir
imperializmo apologetai vadina „Hitlerio ir Stalino sąjunga“, iš tiesų tebuvo
diplomatinis Tarybų Sąjungos manevras, siekiant laimėti laiko ir veiksmingai
pasirengti karui. Netgi buržuaziniai istorikai pripažįsta, kad Tarybų Sąjungos
politika buvo visiškai realistiška, atsižvelgiant į buvusį Vokietijos puolimo
pavojų (F. Dulles, The road to Tehran, New York, 1944, p. 203-207).
Anot imperialistų propagandos,
Molotovo-Ribentropo nepuolimo sutartis privedė prie tarybinės dalies Lenkijos
ir Pabaltijo šalių – Estijos, Lietuvos ir Latvijos – „užgrobimo“. Tokie
argumentai dėl tariamos „sovietų okupacijos“ po kontrrevoliucijos TSRS
paskatino eilės fašistinių bei neonacistinių grupuočių pastarosiose šalyse
iškilimą. Tačiau tiesa visai kitokia. Lenkija 1918 m. aktyviai dalyvavo
jungtiniame imperialistų puolime prieš naujai susikūrusią Tarybų valstybę. Su
Brest Litovsko sutartimi (1918 m. kovo mėn.) bolševikų vadovybė carinės Rusijos
teritorijas perdavė Lenkijai. Lenkijos vyriausybė kontroliavo ir eilę Pabaltijo
regiono vietovių, antai vakarų Baltarusiją, vakarų Ukrainą ir dalį Lietuvos).
Po nacistų invazijos į Lenkiją 1939 m., Raudonoji armija pajudėjo link
TSRS-Lenkijos pasienio ir išlaisvino aukščiau minėtąsias teritorijas.
Buržuazinė-imperialistinė propaganda
kalbėdama apie „sovietinę okupaciją“ mėgina klastoti istoriją – priešingai,
Tarybinė kariuomenė buvo toji, kuri išvadavo Baltijos šalis ir rytų Europą nuo
nacistų. Molotovo-Ribentropo paktas nereiškė jokio Lenkijos „padalijimo“. Tuo
tarpu 1938 m. Miuncheno susitarimas tarp Britanijos, Prancūzijos ir Ašies
(Vokietijos bei Italijos) privedė prie Čekoslovakijos dalybų ir Hitlerio
kariuomenės įvykdyto šalies užgrobimo.
Išvados
Imperialistų propaganda dėl
Molotovo-Ribentropo pakto sudaro vieną iš daugelio atvejų grubaus
antikomunistinio melo. Per buržuazinę istoriografiją imperializmas stengiasi sulyginti
komunizmą su fašizmu, apšmeižti socializmą ir Tarybų Sąjungą. Kad šitai
pasiektų, imperializmo apologetai klastoja istoriją ir kuria bjauriausius
šmeižtus prieš Tarybų Sąjungą bei socialistines valstybes; nuo „Maskvos teismų“
ir „gulagų“ iki tariamosios „Stalino-Hitlerio sąjungos“ ir „Sovietų invazijos“
į Afganistaną. Imperialistai nori nuslėpti tai, kad fašizmas – tik dar viena
buržuazinės valdžios forma – tiesa yra ta, kaip sakė B. Brechtas, jog fašizmas
yra „pati nuogiausia, begėdiška, engėjiška ir apgaulinga kapitalizmo forma“.
* TSRS-Vokietijos nepuolimo sutartis pavadinta
dvejų Užsienio reikalų ministrų, tarybinio diplomato, V. M. Molotovo
(1891-1986) ir nacistų ministro, J. fon Ribentropo (1893-1946), vardu.
Šaltinis: In
Defence of Communism
Dėmesio! 2009 m., minint Molotovo-Ribentropo pakto 70-ąsias
metines, Vilniuje įvykusi tarptautinė konferencija „Molotovo-Ribentropo paktasXX amžiaus geopolitinių procesų kontekste“, skirta kovai su mūsuose plačiai
paplitusiu ir giliai įsišaknijusiu istorinių faktų klastojimu. Šios
konferencijos medžiaga 2010 m. išėjo kaip atskira knyga, kurios skaitmeninę
kopiją Jums pateikia „Marksisto bibliotekos“ kolektyvas (atsisiųsti).
Puikus, informatyvus straipsnis apie tai kas iš tiesų atsitiko, o ne pagražinta propagandos tikslams.
AtsakytiPanaikinti