„Valstiečių“ valdžios perliukai: mažesni mokesčiai buržujams ir jubiliejinė dovana „Patriarchui“

Vos prieš nepilnus metus didžiulė dalis „kairiąja“ tada buvusia A. Butkevičiaus socialdemokratų vyriausybe nusivylusių lietuvių bėgdami prie balsadėžių dėjo viltis į naujai „iškeptąją“ R. Karbauskio „Valstiečių ir žaliųjų sąjungą“ – ši partija pristatė save kaip tariamą užguitosios daugumos, tautos reikalų gynėjų, pasiryžusią iš kažin ko ir kažin kaip „atsiimti mūsų valstybę“. Tačiau naująja valdžia susižavėjusių liaudies naivuolių ir vadinamosios „valstiečių“ vyriausybės medaus mėnuo baigiasi – lyg yla iš maišo lenda ir jų tikrasis veidas.

Tik perėmusi estafetę iš socialdemokratų, „valstiečių“ vyriausybė, su Karbauskio paskirtuoju S. Skverneliu priešakyje, nesidrovėjo su jais sueiti į koaliciją, ne už ilgo patvirtindama tik kosmetiškai pakoreguotą „lankstųjį“ darbo kodeksą, kurį nuo pat 2015 m. stūmė visišką samdomojo darbo beteisiškumą įteisinti užsimoję mūsų „kairieji“.

Lyg to būtų maža, „valstiečiai“, prisidengdami patraukliu kovos su biurokratizmu ir valdiškais tranais fasadu, priėmė urėdijų reformą, kurios praktinė išdava būsianti kaip niekada anksčiau intensyvus miškų privatizavimas tokių užsienio medžio kompanijų, kaip skandinaviškasis baldų gamintojas „Ikea“, naudai.

Apie atskirų veikėjų, suėjusių į naująją „patriotinę“ vyriausybę darbelius, asmenines intrigas, skandalus ir skandaliukus, nė nešnekame. Visa tai, šiaip ar taip, padaryta veikiant neva „tautos labui“.

Bet pastaruoju metu „valstiečiai“ nusprendė liaudžiai pažerti dar porą gražių perliukų: antai šio mėnesio pradžioje pristatyta mokesčių reforma žymiai sumažina naštą visiems, kurių pajamos viršija 6 tūkst. eurų „į rankas“.

Premjeras S. Skernelis šitai komentavo taip, esą toks žingsnis skatinsiąs daugiausiai „pridėtinės vertės kuriančių“ talentų iškilimą. Anot jo, vadinamieji verslininkai, t. y. buržujai-kapitalistai, yra visuomenės varomoji jėga, nusipelnanti atitinkamo atlygio. „Runkeliams“, tuo tarpu, belieka tenkintis varganu 300 eurų darbo užmokesčiu, 10 val. darbo diena, besitęsiančiu pažeminimu ir išnaudojimu, už kurį dar, girdi, jie turėtų būti dėkingi „darbdaviams“. Net nebūtina moralizuoti, kad suvoktume šios mokesčių reformos ir Skvernelio duoto jos pateisinimo absurdą: užtenka bazinių politinės ekonomijos žinių. Kas kuria vertę? Darbas. Kapitalistas, didysis „talentas“, kurį taip garbina vilkiškoji „lyderystės“ ir „laisvos rinkos“ religija, kurį taip myli Skvernelis ir į jį panašūs – ar jis gali gyventi be darbininko? Ne, negali – nes darbininkas sukrauna turtus jam; o ne atvirkščiai. Tuo tarpu darbininkas galįs kuo puikiausiai gyvuoti be kapitalisto – faktiškai užsiimančio ekonominiu parazitizmu. Lietuvą, kokia ji bebūtų, išlaiko ne garbinamieji „verslininkai“, o tie „ubagai“, tie „runkeliai“, kuriems ant pečių kraunama vis sunkesnė našta, kuriems primetamas buržujų, kaip naujųjų dievų, kultas.

Tai, greta naujojo darbo kodekso, puikiai parodo, kam iš tiesų tarnauja „valstiečių“ vyriausybė. O tarnauja ji ne darbui, ne paprastam žmogui, o kapitalui, pinigui. Lygiai taip pat, kaip socialdemokratai ir iki jų buvę konservatoriai. Šių bei kitų partijų tarpusavio kovos – tai tik vidinės batalijos valdančiosios klasės viduje, per kurias išsakoma „kritika“ nepakyla aukščiau liaudiškojo posakio apie tai, kaip juokiasi puodas, kad katilas juodas.

Toliau turime sekantį, bene įdomiausią „perlą“ iš visų, kokius tik šiemet mums malonėjo padovanoti „valstiečių“ frakcija: Seimo pirmininko pareigas einantis V. Pranckietis, vienas „Valstiečių“ partijos šulų, pareiškė, kad šį spalį būsiančio 85-ojo Lietuvos buržujų ir šiaudinių „patriotų“ Patriarcho, V. Landsbergio, gimtadienio proga, vertėtų jį pripažinti 1990-1992 m. buvus faktiniu „valstybės vadovu“, t. y., prezidentu.

Likimo ironija, kad didžioji dauguma tų, kurie praeitą rudenį balsavo už „valstiečius“, šitai darė vedami teisėtos neapykantos konservatoriams ir landsbergių klanui; o štai dabar naujasis Seimo pirmininkas pataikauja būtent jiems. Kita vertus, daugiau politinės nuovokos turįs, į politinį dugną smunkančią savo partiją gelbėti bandantis R. Karbauskis tvirtina, kad minėtoji Pranckiečio iniciatyva daugumos „valstiečių“ frakcijos atstovų palaikymo tikriausiai nesulauksianti.

Tačiau žingsnis jau žengtas ir kortos atidengtos – matome, kas yra kas. Ir galime būti tikri, kad kuo toliau, tuo bus gražiau. Brangstančios kainos, artėjantis šildymo sezonas, o dar ir už horizonto po truputėlį ryškėjanti nauja pasaulinio kapitalistinio ūkio krizė, leidžia manyti, kad didžiulės dalies lietuvių nusivylimas „valstiečiais“ anksčiau ar vėliau virsiąs panieka ir neapykanta.

Šitame tėra tik viena bėda, kokia buvo ir anksčiau, po Kirkilo, po Kubiliaus, o taip pat ir po Butkevičiaus „epochų“. Kokia ta bėda?

Jos išraiška buvo ir pats „Valstiečių“ partijos laimėjimas rinkimuose. Būtent: kad Lietuvos darbo žmonės, darbininkai, smulkieji prekeiviai, mažažemiai ūkininkai, o taip pat ir skurstantys pensininkai, visi, vietoje to, kad organizuotųsi patys, siekdami tapti savarankiška politine jėga, rankas sudėję laukia „Mesijo“ iš dangaus, esą turėsiančio juos išgelbėti.

Toks nusistatymas sudaro puikią terpę apgavikams, kokiu yra Karbauskis, iškilimui ir trukdo vystymuisi kovos – socialinės, ekonominės, o galiausiai ir politinės – už žmogiškąsias ir pilietines mūsų visų teises. Toji kova galėsianti tikrai išsiplėsti tik tada, kai skęstantieji supras, kad gelbėjimasis – tai pačių skęstančiųjų, o ne tariamų „gelbėtojų“, reikalas.

„Nei dievas, caras, nei galiūnas mums išvadavimo neduos. Vaikai garbingosios Komunos save iš skurdo išvaduos“, – taip skamba žodžiai „Internacionalo“, nemirtingo revoliucinio himno, kvietusio ir vis kviečiančio visus doruosius žmones į darbą ir kovą už teisybę, už žmonišką gyvenimą.

Ir jie mums sako: tik patys dirbantieji gali būti savo išsivadavimo autoriais. Niekas kitas. Tik tai suvokę, Lietuvos darbo žmonės galės nustumti visus apsišaukėlius – ir socialdemokratus bei liberalkonservatorius, ir „valstiečius“ ten, kur jiems ir vieta – į istorijos šiukšlyną.

Kibirkštis