Klasių kova pokario metais

Mūsų redakcija socialiniuose tinkluose bei kitur sulaukė nemažai atsiliepimų į straipsnį dėl NATO simpatijų pokario „miškiniams“. Daugumą jų sudarė palaikančios nuomonės, tačiau neapsieita ne tik be aštrių ginčų, o ir grasinimų iš vadinamųjų lietuviškųjų „patriotų“ stovyklos. Tiesa, pokaris – itin prieštaringas, daug skausmo pareikalavęs bei aukų nusinešęs Lietuvos ir lietuvių tautos istorijos etapas, apie kurį jaunajai kartai trūksta objektyvios informacijos. Tokia informacija reikalinga. Todėl savo skaitytojų dėmesiui pateikiame ištrauką iš Lietuvos TSR istorijos IV tomo, nušviečiančią tikrąsias šio laikmečio aplinkybes, kurias lietuviškoji buržuazinė istoriografija stačiai iškraipo arba patogiai nutyli.

KLASIŲ KOVA POKARIO METAIS

Socialistinės revoliucijos pergalė ir proletariato diktatūros įvedimas nepanaikina klasių. Pereinamuoju iš kapitalizmo į socializmą laikotarpiu yra likviduojamos priešiškos, išnaudotojiškos klasės, pastarosioms įnirtingai priešinantis. Proletariatas, kaip valdančioji klasė, kovoja prieš savo klasinius priešus, remdamasis valstybine valdžia ir valdymo aparatu, nes nuverstosios išnaudotojiškos klasės savo noru neatsisako nuo viešpatavimo. Todėl viena pagrindinių proletariato diktatūros funkcijų yra įveikti buržuazijos pasipriešinimą. Klasių kovos aštrumas ir formos pirmiausia priklauso nuo nuverstųjų klasių pasipriešinimo masto ir pobūdžio. Proletariatas nesuinteresuotas aštrinti klasių kovos. Ją kursto nuverstosios klasės.

V. Leninas išsamiai išanalizavo klasių kovos ypatumus proletariato diktatūros sąlygomis, pabrėždamas, kad priešiškų klasių likvidavimas yra ilgas ir sudėtingas procesas, kad klasių kova „po kapitalo valdžios nuvertimo, po buržuazinės valstybės sugriovimo, po proletariato diktatūros įvedimo ne išnyksta (kaip įsivaizduoja senojo socializmo ir senosios socialdemokratijos vulgarizatoriai), o tik keičia savo formas, darydamasi daugeliu atžvilgių dar įnirtingesnė“[1].

Šį lenininį teiginį būtina turėti galvoje, tiriant ir analizuojant są- lygas, susiklosčiusias Tarybų Lietuvoje pokario metais, bei nušviečiant klasių kovos istoriją pereinamuoju iš kapitalizmo į socializmą laikotarpiu.

Iš tiesų, kodėl Tarybų Lietuvoje pokario metais įsiliepsnojo gana įnirtinga klasių kova?

1940 m. Lietuvos darbininkų klasė, Tarybų valdžia, nacionalizavusi fabrikantų, bankininkų, stambių pirklių ir namų savininkų turtus, atėmusi agrarinės buržuazijos žemės perteklių, stengėsi įtraukti išnaudotojų klasių žmones, ypač specialistus, į taikią ūkinę ir kultūrinę veiklą, kad buvę išnaudotojai dirbtų visuomenei naudingą darbą kaip ir visi darbo žmonės. Tačiau išnaudotojų klasių atstovai, buvusių buržuazinių nacionalistinių partijų ir organizacijų vadeivos ėmė kurti antitarybines organizacijas, susirišo su hitlerinės Vokietijos specialiomis tarnybomis, kurios pavertė šias organizacijas savo penktąja kolona ir nukreipė jas dirbti ardomąjį darbą, pirmiausia ruošiamo užpuolimo prieš Tarybų šalį sąlygomis. Kai šis kontrrevoliucinis veikimas paaiškėjo, hitlerinės Vokietijos įsiveržimo išvakarėse Tarybų valdžios organai pritaikė revoliucinę prievartą – dalį buvusių buržuazinių partijų ir organizacijų aktyvių veikėjų, išnaudotojų klasių reakcingų atstovų ištrėmė už respublikos ribų.

Hitlerinė okupacija, nutraukusi socializmo kūrimą ir politiškai pagyvinusi kapitalistinius elementus, dar labiau paaštrino klasių prieštaravimus respublikoje. Reakcinė lietuvių buržuazija okupacijos metais išplėtė veiklą antitarybinių organizacijų, kurios vėliau, išvijus okupantus, sudarė antitarybinių ginkluotų gaujų branduolį.

Išvadavus Tarybų Lietuvą iš hitlerinės okupacijos, Komunistų partijos vadovaujama respublikos darbininkų klasė išvien su kitais darbo žmonių sluoksniais tęsė socialistinės visuomenės kūrimą. Siekdama likviduoti išnaudotojus, socialistinė valstybė nuo pat pirmųjų pokario metų ėmėsi teisinių-ekonominių priemonių privataus kapitalo mieste ir buožijos kaime materialinei-gamybinei bazei pakirsti.

Nuversta buržuazija įnirtingai stojo prieš darbo žmonių interesais vykdomus socialistinius pertvarkymus, organizuodama ginkluotą pasipriešinimą. Pradėjo siausti ginkluotos gaujos, o to nebuvo respublikoje 1940-1941 metais. Buržuazija puoselėjo viltį, kad kils naujas karas ir, imperialistinėms valstybėms padedant, jai pavyks nuversti Tarybų valdžią Lietuvoje. Norėdama plėsti ir stiprinti ginkluotą pasipriešinimą, buržuazija spekuliavo nacionaliniais jausmais, kėlė „nepriklausomos“ Lietuvos atkūrimo idėją. Žinoma, ne iš meilės savo tautai, bet pirmiausia vadovaudamasi siaurais klasiniais interesais, siekdama restauruoti kapitalistinius santykius ir atgauti lietuvių visuomenėje privilegijuotą padėtį.

Tokiomis aplinkybėmis Tarybų valdžios uždavinys buvo kiek galint greičiau likviduoti ginkluotą buržuazijos pasipriešinimą, kad respublikos gyventojai galėtų taikiai ir ramiai gyventi.

Antitarybininkų, kovojusių prieš Tarybų valdžią respublikoje, branduolį sudarė klasiniai Tarybų valdžios priešai – buvę aktyvūs buržuazinių partijų bei organizacijų veikėjai, buržuazinės Lietuvos kariuomenės nacionalistinių pažiūrų karininkai, policininkai, šauliai, įvairūs hitlerinių okupantų talkininkai, reakciniai katalikų dvasininkai.

Įvairūs buvo eiliniai ginkluotos kovos dalyviai. Iš pradžių, dar tebevykstant Didžiajam Tėvynės karui, jos gretose buvo gausu nespėjusių pasitraukti. Hitlerininkų aktyvių talkininkų, bijojusių atsakomybės už padarytus lietuvių tautai nusikaltimus. Į nacionalistinį pogrindį kartu su aiškiais tarybinės santvarkos priešais pateko ir kai kurie tarybinei santvarkai visai nenusikaltę žmonės, kurie objektyviai galėjo ir nebūti Tarybų valdžios priešais. Buržuazinės propagandos paveikti, apsinuodiję nacionalizmo tvaiku, jie nesugebėjo susiorientuoti vykstančiuose istoriniuose įvykiuose. Socialiniu požiūriu nacionalistinių ginkluotų gaujų sudėtis taip pat buvo įvairi. Nors daugumą jų sudarė išnaudotojų klasių atstovai, tačiau buvo ir suklaidintų darbo žmonių, ypač iš vidutinių ir vargingųjų valstiečių.

Klasių kovos bei antitarybinių elementų legalizavimosi eigoje nemažai nacionalistinės propagandos suklaidintų asmenų paliko gaujas. Pastarųjų sudėtis klasiniu požiūriu pasidarė vienalytiškesnė, o į pereinamojo laikotarpio pabaigą nacionalistiniame pogrindyje teliko tik užkietėję Tarybų valdžios priešai, slegiami jau padarytų nusikaltimų naštos.

Nacionalistinis ginkluotas pogrindis visaip – bauginimu, diversijomis, teroru, ypač karo pabaigoje ir pirmaisiais pokario metais,– stengėsi trukdyti socialistinės visuomenės kūrimą. Kad pakirstų partinių, tarybinių organų ir visuomeninių organizacijų darbą, pirmiausia jis terorizavo komunistus ir komjaunuolius, valsčių ir apylinkių tarybų aktyvistus, žemės komisijų narius, naujakurius ir kitus aktyvius naujo gyvenimo kūrėjus. Nacionalistų teroras ypač skaudžiai palietė respublikos valstiečius naujakurius. Tarybinė agrarinė reforma apribojo, o valstiečių ūkių kolektyvinimas visai naikino kaimo buržuaziją, kuria rėmėsi nacionalistinės ginkluotos gaujos. Todėl nacionalistai, gindami buožijos interesus, teroru stengėsi sutrukdyti žemės reformą, o vėliau – ir žemės ūkio kolektyvizaciją. Jie norėjo, kad buvusieji bežemiai ir mažažemiai atsisakytų Tarybų valdžios jiems duodamos žemės ir teikiamos paramos. Kai bauginimais ir grasinimais nieko nepadarydavo, tuomet griebdavosi ir žudynių.

Tarybų valdžia stiprino 1940-1941 m. pradėtą ekonominį puolimą prieš miesto ir kaimo buržuaziją. Palaipsniui buvo likviduojamas kapitalistinis sektorius mieste. Lietuvos KP (b) suvažiavimas konstatavo, jog socialistinė ūkio sistema visiškai nugalėjo mieste, nes iš pramonės gamybos ir prekinės apyvartos galutinai buvo išstumti kapitalistiniai elementai. Kartu ekonominėmis priemonėmis buvo apribojama ir išstumiama buožija, kuri visiškai buvo likviduota ištisinės kolektyvizacijos metais. Visa tai pakirto buržuazijos, taip pat nacionalistinių ginkluotų gaujų egzistavimo materialinę bazę.

Svarbiausias buržuazijos, stojusios prieš Tarybų valdžią, ideologinis ginklas buvo buržuazinis nacionalizmas. Demaskuodami šią reakcinę ideologiją, išplėšdami iš jos įtakos svyruojančią, ypač senosios inteligentijos, dalį, atsilikusius kaimo ir miesto gyventojus, buržuazinės propagandos suklaidintus ir atsitiktinai patekusius į nacionalistų pinkles, partiniai-tarybiniai organai dirbo didelį aiškinamąjį darbą. Vyriausybė specialiais kreipimaisi ragino nacionalistinių ginkluotų gaujų dalyvius legalizuotis. Pirmiausia į juos kreipėsi respublikos vidaus reikalų liaudies komisaras J. Bartašiūnas. 1945 m. vasario 10 d, buvo paskelbtas Lietuvos TSR vyriausybės kreipimasis „Į lietuvių tautą“[2]. Jame buvo paskelbta amnestija, sudarytos sąlygos legalizuotis. Šį savo nusistatymą respublikos vyriausybė dar kartą patvirtino 1945 m. birželio 3 d. pareiškimu, kuriam pritarė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos IV sesija[3].

Visa tai padėjo apsispręsti daugeliui nacionalistinio ginkluoto pasipriešinimo dalyvių bei asmenų, besislapstančių nuo šaukimo į kariuomenę. Supratę savo klaidą, jie išėjo iš landynių. Vis dėlto dalis aktyvių ginkluotų gaujų dalyvių nepaklausė vyriausybės raginimų legalizuotis. Tokiu atveju prieš kruviną terorą respublikos vyriausybė buvo priversta imtis administracinių represinių priemonių. Jos buvo taikomos pogrindinių nacionalistinių organizacijų, nacionalistinių ginkluotų gaujų dalyviams ir jų šeimų nariams bei kitiems antitarybiniams elementams, vienaip ar kitaip skatinusiems ar rėmusiems nacionalistinį ginkluotą pasipriešinimą.

Tarybų Lietuvos darbo žmonės aktyviai jungėsi į kovą prieš lietuviškosios buržuazijos veikimą, prieš jų skleidžiamą nacionalistinę propagandą ir ypač prieš kruviną terorą. Ši respublikos miesto ir kaimo darbo žmonių kova masiškiausiai pasireiškė dviem formomis.

Tarybų Lietuvos darbininkų klasė, darbo valstiečiai, tarybinė inteligentija sudėtingomis pokario klasių kovos aplinkybėmis pasiaukojamu, kasdieniniu darbu sėkmingai gydė karo ir hitlerinės okupacijos kraštui padarytas žaizdas, aktyviai dalyvavo, sprendžiant aktualias visuomeninio vystymosi ir socializmo kūrimo problemas. Socializmo kūrimo rezultatai, įvairiapusiški tarybinio gyvenimo pasiekimai griovė klasinio priešo tendencingus prasimanymus ir buvo geriausia agitacija už Tarybų valdžią Lietuvoje. Ir kartu Tarybų Lietuvos darbo žmonės, suprasdami, jog, vykstant aštriems klasiniams mūšiams, vien aktyvaus gamybinio darbo nepakanka, patys veikliai stojo į kovą prieš nacionalistines gaujas. Miesto ir kaimo darbininkai, mažažemiai valstiečiai jau nuo 1944 m. rudens savanoriškai organizavosi į liaudies gynėjų būrius ir savigynas, kurių eilės vis augo. 1947 m. spalio 1 d. respublikoje buvo apie 6000 liaudies gynėjų. 1948 m. gegužės 1 d. liaudies gynėjų būriuose jau buvo daugiau kaip 7000 kovotojų, pusė jų – komunistai ir komjaunuoliai. 860 savigynos būrių vienijo 7217 žmonių[4]. Jie didvyriškai kovojo prieš buržuazinių nacionalistų ginkluotas gaujas, daug prisidėjo prie jų likvidavimo.

LKP(b) CK ir respublikos vyriausybė, telkdami darbo žmones ginkluotam buržuazijos pasipriešinimui palaužti, žiūrėjo, kad nebūtų socialistinio teisėtumo pažeidimų. Tačiau valstybės organams, vykdžiusiems nuverstųjų klasių pasipriešinimo slopinimo funkciją, ne visuomet pavyko to išvengti. Respublikos partinė organizacija, vadovaudamasi TSKP XX suvažiavimo nutarimais, ėmėsi visų priemonių socialistinio teisėtumo pažeidimo atvejams ištaisyti.

Reakcinė lietuvių buržuazinė nacionalistinė emigracija, kurios gretas papildė pasitraukę iš Tarybų Lietuvos ir atviri vokiškųjų fašistų talkininkai, ir tariamojo rezistencinio sąjūdžio hitlerinės okupacijos metais atstovai, pasireiškė kaip kontrrevoliucinė išorės jėga, skatinusi ir rėmusi buržuazijos pasipriešinimą ir tuo prisidėjusi prie klasių kovos paaštrėjimo.

Antitarybinei lietuviškosios buržuazijos veiklai emigracijoje palankias sąlygas sudarė po antrojo pasaulinio karo sustiprėjusi ideologinė kova tarp kapitalizmo ir socializmo. Tuometinis JAV prezidentas H. Trumenas netgi pareiškė, jog svarbiausias Jungtinių Amerikos Valstijų uždavinys yra „kova prieš komunizmą“. Tolygią tezę iškėlė ir Anglijos ministras pirmininkas V. Čerčilis. Prasidėjo vadinamasis „šaltojo“ karo metas. Šiomis sąlygomis politiniai pabėgėliai iš Tarybų Sąjungos ir liaudies demokratijos šalių buvo tarptautiniam imperializmui naudingas politinis įrankis. Be to, kapitalistinių valstybių monopolijos didelę pabėgėlių dalį panaudojo kaip pigią darbo jėgą.

Siekdami įtraukti pabėgėlius į antikomunistinę veiklą ir būdami suinteresuoti išlaikyti savo įtakoje, imperialistiniai sluoksniai, tuoj pasibaigus antrajam pasauliniam karui, ėmė remti juos materialiai. Lietuvių emigrantus, susitelkusius Vakarų Vokietijoje perkeltųjų asmenų stovyklose ir dėl įvairių priežasčių vengusius grįžti į tėvynę, nuo 1946 m. pradėjo šelpti Suvienytųjų Nacijų Organizacijos paramos ir atstatymo administracija (UNRRA). Kai 1948 m. JAV Kongresas priėmė įstatymą dėl perkeltųjų asmenų įsileidimo į šalį, prasidėjo intensyvi ir lietuvių pabėgėlių emigracija iš Vakarų Vokietijos į JAV, taip pat į kitas kapitalistines šalis. JAV imperialistai finansavo ir visaip rėmė lietuvių emigrantų viršūnę, reakcingiausius senosios ir naujosios išeivijos elementus, įvairiomis formomis juos įjungdami į antikomunistinę kampaniją, į „šaltojo“ karo politiką. Norėdami turėti socialinę bazę, kuries pagrindu galėtų veikti, reakcingieji emigrantų elementai darė visa, kad sutrukdytų norintiems lietuviams grįžti į tėvynę.

Imperialistinių valstybių reakcinių sluoksnių palaikoma ir inspiruojama, reakcinė lietuvių buržuazija išeivijoje iš pat pradžių ėmė puoselėti mintį apie kapitalistinės santvarkos restauravimą Lietuvoje, Lietuvos atplėšimą nuo Tarybų Sąjungos. Tam tikslui jie mėgino panaudoti Atlanto Chartiją, taip pat rūpinosi dalyvauti San Francisko taikos konferencijoje.

Šitie „vaduotojai“ – politiškai reakcingiausia pasitraukusios lietuvių buržuazijos dalis – ėmėsi atkurti ir stiprinti išeivijoje senąsias, dar buržuazijos valdymo metais Lietuvoje veikusias buržuazines bei smulkiaburžuazines politines partijas – tautininkų, krikščionių demokratų, liaudininkų, socialdemokratų, arba kurti naujas, vadinamąsias „patriotines“ ir „laisvinimo“ organizacijas. Visas nacionalistines, antitarybines jėgas emigracijoje jungė ir jų politinei kovai vadovavo Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK‘as) – buvusių buržuazinių ir smulkiaburžuazinių partijų vadovai, savo politinėje programoje kėlę uždavinį, imperialistinėms valstybėms padedant, atkurti buržuazinę santvarką Lietuvoje. Ilgametis VLIK'o pirmininkas – M. Krupavičius, buvęs Lietuvos krikdemų lyderis.

Pagrindinė reakcinės lietuvių emigracijos veikla buvo politinės ir ideologinės diversijos prieš Tarybų Lietuvą. Reakcionieriai vadovavo antiliaudiniam buržuazinių nacionalistų veikimui Lietuvoje socializmo kūrimo metais. JAV ir kitų kapitalistinių valstybių žvalgybų padedami, jie padėjo organizuoti šnipinėjimą ir diversijas, dažnai patys dalyvaudami, parengiant ir siunčiant diversantus į Lietuvą. Jie rėmė materialiai, kurstė ir gyvino kontrrevoliucinius elementus Lietuvoje. Antitarybinę propagandą skleidė per reakcinę lietuvišką periodinę spaudą, atsišaukimus, radijo laidas.

Reakcinė lietuvių buržuazija išeivijoje ne tik kad pasidarė trečiojo pasaulinio karo kurstytojų politinis ir ideologinis įrankis, bet ir visus savo planus ėmė grįsti busimojo karo viltimi, patys rūpinosi, kad tasai karas greičiau prasidėtų.

Tuo būdu reakcinė lietuvių buržuazija emigracijoje, tarnaudama imperializmui ir darydama visa, kad nuverstų tarybinę santvarką Lietuvoje socializmo kūrimo laikotarpiu, pasireiškė kaip pikčiausias lietuvių tautos priešas.

Taigi, ilgos ir sunkios klasių kovos, vykusios mūsų respublikoje pokariniais socializmo kūrimo metais ir nunešusios daug gyvybių, iniciatorė ir svarbiausia kaltininkė buvo lietuviškoji nacionalistinė buržuazija. Tačiau ji savo tikslo negalėjo pasiekti; vykstant klasių kovai, siaurėjo jos socialinė bazė, kuri į socializmo kūrimo pabaigą, likvidavus buožiją, visai išnyko. Išnyko ir išnaudotojų ginkluotas pasipriešinimas. Lietuvoje nugalėjo socializmas.

Tarybų Lietuvos darbo žmonėms, stojusiems į socializmo kelią, nuoširdžiai padėjo lietuviškoji pažangioji emigracija, kurią su Lietuvos liaudimi siejo daugiametės draugystės tradicijos. Pažangieji lietuviai su džiaugsmu sutiko naujos, socialistinės santvarkos gimimą Lietuvoje 1940 metais, jie griežtai protestavo prieš fašizmo piktadarybes hitlerininkų okupuotoje Lietuvoje, visomis jėgomis rėmė lietuvių liaudies kovą Didžiojo Tėvynės karo metais ir pokariniais socializmo kūrimo metais. Pažangiosios lietuvių organizacijos, jų žymiausi atstovai – A. Bimba, J. Jokubka, R. Mizara, A. Petriką, L. Prūseika, V. Andrulis ir daugelis kitų – visais laikais palaikė glaudžius ryšius su Tarybų Lietuva, populiarino jos laimėjimus, skatino svyruojančius išeivius pasitraukti iš antikomunizmo pozicijų. Tarybinė lietuvių liaudis puoselėjo ir vystė draugystę su pažangiaisiais lietuviais.

Šaltinis: Lietuvos TSR istorija. V., 1975. T. 4, p. 256-260.

---

[1] V. Leninas. Raštai. T. 29, V. 1954, p. 354. 
[2] „Tiesa“. 1945.II.10. 

[3] „Tiesa“. 1945.VI.15. 

[4] P. Olekas. LKP kova už socialistinį žemės ūkio pertvarkymą Tarybų Lietuvoje. V., 1966, p. 104.