Jonas Ragauskas. Mokytojas ir dorovinis jaunimo auklėtojas

Keista būtybė žmogus. Jis gali sukurti nuostabiausius meno šedevrus – ir šaltakraujiškai sugriauti šimtmečiais statytus miestus ir kultūros paminklus. Jis gali pasiaukojamai dirbti kitų labui – ir tapti budeliu, žudyti senelius, moteris, kūdikius. Jis gali pakilti į heroizmo aukštumas – ir nuklimpti į niekšybės liūną. Apie tą pačią būtybę sakoma: „Žmogus – tai skamba išdidžiai“ (M. Gorkis) ir „Jis turi protą, bet naudoja jį tam, kad būtų gyvuliškesnis už kiekvieną gyvulį“ (J. Gėtė).

Iš kur šis prieštaravimas?

Klausimą tesprendžia kompetentingieji. Mums rūpi praktiškoji pusė – ką daryti, kad visuomenėje būtų kuo mažiau nedorėlių, o kuo daugiau taurių žmonių. Ši reikalo pusė irgi plati ir sudėtinga; paliesime tik mokytojų vaidmenį ir uždavinį moraliniame jaunimo auklėjime.

Kada žmogus elgiasi nedorai? Kai prasilenkia su visuomeninėmis elgesio normomis. Aišku: kai savo asmeniniams interesams paaukoja kitų žmonių interesus, t. y. kai elgiasi egoistiškai. Juk žmogus yra visuomeninė būtybė. Civilizacija ir kultūra – tai kolektyvinių pastangų vaisius. Vienas žmogus be kitų pagalbos neišgyventų, bent negalėtų žmoniškai gyventi. Iš to seka dvi išvados ir kartu moralinės taisyklės. Negatyvioji taisyklė: negalima kitiems daryti to, ko nenorime, kad kiti mums darytų. Pozityvioji: reikia kitiems daryti tai, ką norime, kad kiti mums darytų. Jas abi galime suvesti į vieną: reikia ne trukdyti, bet padėti kitiems gyventi.

Tai pagrindinė auklėjimo taisyklė. Tad ir mokytojo uždavinys yra kovoti su mokinių egoizmu ir ugdyti jų atsakingumo jausmą visuomenei, solidarumą su žmonėmis, altruizmą. Tai ne vien mokytojų uždavinys – tai pirmiausia ir tėvų, o kartu visos visuomenės reikalas. Tačiau mokytojai turi tinkamai įvertinti šią savo pareigą ir ją kruopščiai vykdyti.

Altruizmą reikėtų kuo plačiausiu būdu ugdyti. Vaikas turi išmokti solidarumo su visa gyvąja gamta, t. y. jis turi suprasti, kad kiekviena gyva būtybė – paukštis, žvėris, vabzdys ir net augalas – tik vieną kartą gyvena. Gyvybė – didžiausia gamtos dovana, todėl reikia ją branginti ir saugoti. Jei gyvas padaras nekliudo mums, – ypač jei jo gyvenimo būdas nėra toks, kurį vadiname parazitišku, – tegu jis gyvena sau sveikas! Negalima jo be reikalo žudyti, juoba negalima kankinti. Nevalia beprasmiškai laužyti medelių, skainioti gėlių, siaubti gamtą.

Šitaip reikėtų žadinti ir ugdyti vaikų meilę gyvajai gamtai nuo pat jų sąmonės pabudimo. Išmokę vertinti ir tausoti gyvybę, įpratę globoti medelius, saugoti paukščių lizdus, jie lengvai supras, kad reikia nepažeisti ir žmonių teisių bei interesų, kad reikia padėti jiems gyventi.

To neužtenka. Vaiką reikia saugoti nuo blogų pavyzdžių ir negerų draugų. Visi žinom, kaip sunkiai žaloja vaikų moralę neigiami pavyzdžiai ir blogų draugų poveikis. Ar bereikia sakyti, kaip svarbu, kad mokytojai, kaip ir visi vaikų auklėtojai, būtų aukštos moralės žmonės, kurie auklėtų vaikus ne tik žodžiu, bet ir pavyzdžiu?

Žmogui, ypač jaunam, reikalingi kilnūs gyvenimo tikslai, kurie jį žavėtų, skatintų prasmingam, doram gyvenimui, didvyriškiems žygiams. Reikalingi idealai. Seniau jaunimui idealus teikdavo religija. Jos idealai, žinoma, klaidingi, kaip ir ji pati. Tikrus, teisingus idealus gali iškelti tik teisinga pasaulėžiūra. Šiuo atžvilgiu mokslinė materialistinė pasaulėžiūra kur kas pranašesnė už antimokslinę religinę pasaulėžiūrą. Religija perša žmogui du idealus: dievą, pagal kurį žmogus turįs formuoti save, ir pomirtinį gyvenimą, kurio siekti jis turįs iki mirties. Dievas – tai suabstraktintas ir mažiau ar daugiau iškreiptas paties žmogaus vaizdinys. Pomirtinis gyvenimas – tuščia svajonė. Klaidingos ir šių idealų siekimo priemonės. Tikintieji tariasi tapsią panašiais į dievą, melsdamiesi, prašydami, kad dievas savo malone juos pašventintų. Išsvajoto amžinojo gyvenimo jie siekia pasninkaudami, marindami savo kūną – išsižadėdami realaus gyvenimo. Kas kita, kai žmogus supranta, jog tikrasis idealas yra jis pats – toks, kokiu jis gali tapti, nugalėjęs savo egoizmą ir darydamas gera kitiems, būdamas pilnavertis žmogus. Kas kita, kai žmogus įsisąmonina, jog jo egzistavimas yra didžiausia ir nepakartojama gamtos dovana. Jo idealas – patsai gyvenimas. Siekti šio idealo – reiškia gyventi taip, kad žmogus kuo labiau išvystytų ir geram panaudotų savo sugebėjimus. Toks požiūris į gyvenimą, arba šis tikrasis idealas, atveria žmogui milžiniškas galimybes. Juk mūsų žinioje yra anksčiau už mus gyvenusių žmonių palikimas: mes galime džiaugtis ir grožėtis jų literatūros, meno ir muzikos kūriniais, naudotis jų išradimais – ir galime patys kurti literatūros, poezijos, dailės, muzikos kūrinius, daryti naujus išradimus, lengvinti ir gražinti žmonių buitį. Tai tikrai prasmingas ir kartu laimingas gyvenimas, o ne „šaudymas tuščiais šoviniais“, kaip tai tikintysis savo pastangas nukreipia į fantastinį antgamtinį pasaulį, niekindamas tikrovę ir į savo motiną – Žemę žiūrėdamas kaip į kalėjimą ar ištrėmimo vietą.

Apie tai mokytojai turi kalbėti mokiniams, tokius idealus jiems nurodyti, išmokyti juos mylėti gamtą, žavėtis literatūra, poezija, meno kūriniais, muzika, o užvis labiausiai – mylėti žmones ir gyvenimą.

Kodėl gi kartais girdėti nusiskundimų, kad mūsų jaunimas neturįs idealų? Jei toks nusiskundimas teisingas, tai dėl to kalti pirmiausia mokytojai. Matyt, jie patys neturi idealų, jei neparodo jų savo mokiniams.

Kalti ir rašytojai, nes jų pareiga yra atskleisti žmonėms idealus – vaizduoti tai, kas gražu, gera, teisinga, kilnu, skaistu. Tuo tarpu rašytojai dažnai „paskęsta kasdienybėje“ arba geriausiu atveju tik iškelia problemas, bet jų neišsprendžia, tai daryti palikdami skaitytojams arba spektaklio žiūrovams. Kažin, ar tai pats geriausias kūrybos būdas?

Norisi tarti žodį dar vienu opiu klausimu. Ar ne per daug mes suvulgarinome pažiūrą į moterį ir į lyčių tarpusavio santykius? Seniau čia galiojo labai aiškios ir griežtos normos: buvo žinoma, kas galima, o kas negalima. Dabar riba tarp šių dalykų labai išdilo – nebeaišku, kas negalima. Greičiau susidaro įspūdis, kad viskas galima ar bent paliekama pačiam žmogui nusistatyti ribą tarp vieno ar kito. Šiaip ar taip, kas seniau buvo „nuodėmė“, dabar nebeteko tos reikšmės, virto „natūraliu“ ir „normaliu“ dalyku. O rašytojų kūriniuose pastebima tendencija net piktnaudžiauti erotika, panaudojant ją priemone patraukti skaitytojams: ne vienas rašytojas savo romanuose ir novelėse būtinai įpina pikantiškų scenų, tarsi bijodamas, kad be tokių epizodų jo kūrinys neturės pasisekimo skaitytojų tarpe.

Džiaugiamės, berods, kad atgyvenome beatričių, dulsinėjų ir „skaisčiausiųjų“ marijų amžių. Kažin, ar teisingas, ar ne per ankstyvas džiaugsmas? Juk tam tikros visuomeninio elgesio normos, tvarkiusios žmonių tarpusavio santykius praeity, egzistuoja ir šiais laikais, be jų neįmanomas sveikas ir doras visuomenės gyvenimas. Rašytojų uždavinys – ne maskuoti jas, bet išryškinti.

Kaip visur, taip ir čia galioja tas pats moralės principas: savo interesams nepaaukok kitų žmonių interesų. Tuo tarpu dabartinis mūsų atlaidumas ir „geraširdiškumas“ meilės srityje visų pirma jaunimui daro blogą paslaugą: skatina jį nesivaržyti jokiomis normomis, vadovautis vien savo interesais. „Kas man svetimos šeimos interesai, jei aš pamilau ištekėjusią moterį ar vedusį vyrą?“, „Kas man darbo su buvusia mylimąja ar buvusiu mylimuoju, jei aš jau kitą pamilau?“ – tokius „moderniškus“ principus greit susidaro ne vienas jaunas žmogus, skaitydamas šiuolaikinę grožinę literatūrą.

Vyresniosios kartos akys su viltimi nukreiptos į mokytojus: iš jų laukiame didžio dalyko – jie turi išauklėti morališkai sveiką jaunąją kartą. Uždavinys sunkus, bet ne mažiau ir svarbus. Dėl to verta ir reikia įtempti jėgas.

1966 m.

Šaltinis: J. Ragauskas. Žmogus ieško tiesos. V., 1972, p. 275-279.

Taip pat skaitykite: Kaip plaunamos jaunimo smegenys