Panašus mėgsta panašų: NATO šlovina nacistinius kolaborantus

Prieš kelias dienas oficialiame NATO „tviterio“ puslapyje pasirodė įdomus įrašas, patraukęs daugybės žmonių bei valstybių dėmesį: „Štai istorija miško brolių, po Antrojo pasaulinio karo prieš sovietinę kariuomenę kovojusių už savo tėviškes“. Žemiau pateikiamas vaizdo įrašas apie Pabaltijo kraštuose pokario metais siautėjusius miškinius, kuriame pateikiama tokia pati „herojiškos partizanų kovos“ pasaka, kokią jau daugiau kaip dvidešimtį metų vis girdime Lietuvos mokyklose.

Esą Lietuvą, Latviją ir Estiją okupavusi baisioji „blogio imperija“ – Tarybų Sąjunga – tuo tarpu vietinės tautos kentusios žiauriausią priespaudą, bet štai būriai narsių „patriotų“, Vakarų remiami, pakilę į teisingą kovą už „nepriklausomų“ valstybių atstatymą, o juos nuožmiai sudoroję kraujo ištroškę raudonarmiečiai su vietiniais „stribais“ – liaudies gynėjais.

Kaip ir dera tikėtis, „miško brolių“ įvykdyti nusikaltimai prieš civilius kaimo gyventojus – kolūkių vadovus bei aktyvistus, komjaunuolius ir paprasčiausius valstiečius, nutylimi arba pateisinami. Pripažinti tiesą būtų perdėm nepatogu – juo labiau turint omeny, kad įvairūs „partizanų“ žygdarbiai iki šiolei gyvi pokario baisybes menančių senolių bei istorinę atmintį iš jų perėmusių vaikų ir anūkų sąmonėje.

Aišku, nekalbama ir apie tą aplinkybę, kad vadinamojo pokario „partizaninio pasipriešinimo“ visose trijose Pabaltijo šalyse stuburą sudarė buvę nacistiniai kolaborantai: Latvijoje ir Estijoje – karo metu veikusių SS legionų nariai; Lietuvoje, hitlerininkams talkininkavusios, paskui jų nemalonę užsitraukusios P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės kariai.

Lietuvą, Latviją ir Estiją 1941 m. vasarą okupavusi hitlerinė Vokietija, net neminint visiems gerai žinomo žydų naikinimo, buvo užsimojusi išplėsti esą pranašesnės, „tikrosios“ arijų rasės atstovų – vokiečių tautos – gyvybinę erdvę, vietinių tautų sąskaita: numatyta iš jų tėvynių pašalinti po 50% estų bei latvių ir netgi 85% lietuvių – mat šie laikyti dar „prastesniais“ už anuos.

Tačiau, kaip žinia, 1941 m. birželio 23 d. bruzdėti pradėję lietuvių buržuaziniai nacionalistai, šiandien piešiami kaip didžiausi tautos bei tėvynės mylėtojai, koordinuojami iš pačio Berlyno, tapo uoliais hitlerinės okupacijos talkininkais. 1944-1945 m. galutinai išvijus vokiškuosius grobikus iš Pabaltijo kraštų, dalis šių „patriotų“ išėjo į miškus, greitai sulaukdami palaikymo iš imperialistinių Vakarų „demokratijų“.

Po abstrakčiais „tautiniais“ šūkiais apie tariamą nepriklausomybę slypėjo elementarus klasinis interesas – stambiųjų kapitalistinių žemvaldžių, buožių ir kitų privilegijuotųjų 1918-1940 gyvavusios, o nuo 1926 m. fašistinį režimą kentusios buržuazinės Lietuvos sluoksnių troškimas atgauti 1940 ir 1945 m. pasėkoje prarastus turtus ir socialinę padėtį. Tuo tarpu didžioji dauguma Lietuvos darbo žmonių naująją Tarybų valdžios socialinę politiką sutiko palankiai.

Šitai reiškė ne ką kita, kaip aršiausią klasių kovą per visą Lietuvos istoriją, nusinešusią daugybę nekaltų aukų, suluošinusių šimtus ir tūkstančius gyvenimų. Vien Lietuvoje pokario metais „miško brolių“ aukomis tapo daugiau kaip 25 tūkstančiai vietinių žmonių, kurių daugumą sudarę civiliai gyventojai, valstiečiai – jų tarpe būta net kūdikių ir vaikų.

Bet gorbačiovinės „Perestroikos“, Sąjūdžio ir 1990 m. įvykių pasėkoje įsigalėjusi ne tik ekonominė bei politinė, bet ir ideologinė buržuazijos, tiek buvusiųjų nomenklatūrininkų, partinių karjeristų, tiek senųjų „miškinių“ palikuonių, diktatūra, nuo pat pradžios ėmėsi „narsiųjų partizanų“, neva tai „gynusių tėvynę“, mito kūrimo. Kaip Lietuvoje, taip ir Latvijoje su Estija.

Atvira istorinė diskusija šiuo klausimu, kaip ir daugeliu kitų, ne tik paversta akademiniu tabu, bet dargi kriminalizuota (BK 170-2 str.). Šitai idėjiškai „grindžiama“ dar vienu istoriniu pramanu – vadinamojo „sovietinio genocido“ samprata – kuria suabejoti draudžiama net dabartinio režimo pripažintiems bei gerbiamiems akademikams: tai aiškiausiai parodo 2011 m. kovo mėn. kilęs skandalas, prof. L. Truskai viešai pripažinus, kad jokio „sovietinio genocido“ jis nematąs (Delfi).

O kad NATO propagandistai taip žavisi Pabaltijo šalių pokario „miškiniais“ – dėsninga.

Juk reikia ieškoti pavyzdžių tariamo „heroizmo“ bei „teisingos kovos“ prieš neva iš Rytų besibraunantį puolantįjį rusą – banali tiesa, jog ši kova pagrinde vyko prieš tuos pačius vietinius, lietuvius, latvius bei estus, gėbelsiškos demagogijos meną įvaldžiusiems „demokratijos“ šaukliams netrukdo.

NATO, kaip ir amerikiečių CŽV gretas pokario metais papildė gausūs būriai buvusių hitlerinio Reicho kadrinių darbuotojų, susitepusių rankas tūkstančių žmonių krauju – ryškiausio pavyzdžio čia būta A. Hoizingerio, 1961 m. tapusio NATO karinio komiteto pirmininku.

Pagaliau, atminkime, kad NATO nei buvo, nei yra nekaltas „gynybinis“ blokas, kaip porina mums imperialistinė Vakarų žiniasklaida su lietuviškaisiais savo klapčiukais.

Tai – agresyvi imperialistinių valstybių sąjunga, susitelkusi apie iki šiolei pagrindinę, dargi pačią agresyviausią imperialistinę valstybę pasaulyje – JAV – sukėlusi eilę grobikiškų karų pasaulyje. Nuo Korėjos ir Vietnamo iki Nikaragvos, nuo Afganistano ir Irako iki Libijos ir Sirijos skerdynių.

Todėl natūralu, kad buvusių nacistinių kolaborantų pavidalu dabartiniai NATO šalininkai sutinka panašius į save – ir čia taip pat natūraliai atsiranda simpatija pastarųjų „kovai“ už vadinamąsias Vakarų civilizacijos ir demokratijos „vertybes“.

Tikėti šiais kliedesiais ir mums pateikiamu suklastotos Lietuvos bei pasaulio istorijos surogatu, ar vis dėlto abejoti ir ieškoti tiesos dabar neoficialiai uždraustuose vandenyse – tai jau lieka atviru klausimu, į kurį atsakyti tegali kiekvienas pats sau.

Kibirkštis