„Vanagą“ pakasus – tarptautinis skandalas

Kas tik nežino, kad šiais metais Lietuvos buržuazinė valdžia mini savąjį šimtmetį. O greta jo, dar ir šimtmetį vieno iš prieštaringai vertinamų pokario miškinių, dabar oficialiai vadinamų „partizanais“, vadukų – Adolfo Ramanausko-Vanago. Netrūko triukšmo bei pompastikos, kažkaip tai suradus eilę dešimtmečių nežinia kur trūnijusių pastarojo palaikų, bet viršūnę reikalas tepasiekė praeitą savaitgalį jam surengtų valstybinių laidotuvių metu. Kaip nekeista, šios pakasynos pasitarnavo ne vien pseudopatriotinei propagandai, bet ir tapo dingstimi tarptautinio masto skandalui.

Apie ką kalbame?

Dar išgarsintųjų laidotuvių išvakarėse lietuviškos masinės (dez) informacijos priemonėse galėjome skaityti apie tariamą Rusijos diplomatų „akibrokštą“ – kaip minėtosios valstybės Užsienio reikalų ministerijos darbuotoja Marija Zacharova oficialiame pranešime spaudai sukritikavo Lietuvoje įsibujojusį pokario miškinių kultą pabrėždama, kad tas pats „Vanagas“, ne be daugelio kitų tariamų „didvyrių“, yra susitepęs rankas nekaltų civilių krauju. Ką jį pasakė, puikiai žino ne vienas lietuvis, katram tekusi proga išgirsti tiesioginius senolių liudijimus, vietoje mokyklose pateikiamų „Briedžio“ leidyklos vadovėlių pasakų. Juolab senimas, pats kažkada viską savu kailiu patyręs.

Tačiau mūsuose apie tai šnekėti uždrausta – yra toksai 170-2 BK straipsnis, reiškiantis faktinę istorinių diskusijų cenzūrą. Greta to atminkime oficialiąją liniją, kad „rusai puola“ – ir nekels nuostabos, kad netrukus „ant kilimėlio“ Lietuvos Užsienių reikalų ministerijon buvo pasikviestas Rusijos ambasadorius Lietuvai Aleksandras Udalcovas. Neišgirdę norėtų atsiprašymų, ar juo labiau reveransų tariamiesiems miškų „herojams“, mūsiškiai „teisuoliai“ su buvusiu komjaunimo sekretoriumi Linu Linkevičiumi priešakyje, paragino ambasadorių krautis čemodanus ir nešdintis lauk – esą tokie Lietuvoje nepageidaujami. Esą čia, Marijos žemelėje – „istorijos perrašinėjimas netoleruojamas“. Tikrai taip – ne sykį jau perrašyta, dabar padirbta pagal tikriausio urvinio nacionalizmo landsberginius kanonus, istorija, ar tiksliau – josios interpretacija – kisti negali.

Tuo būdu miškinių vadeivos pakasynos virto akstinu tarptautiniam skandalui. Girdi, ne tiek daug ir trūksta iki diplomatinių santykių nutraukimo. Ambasadoriaus išsiuntimas iki jų – bene vienas paskutinių žingsnių. Gerai tai ar blogai, kitas reikalas. Bet įdomu kas kita. Būtent mūsiškėje „demokratijoje“ galiojanti „žodžio“, „minties“ ir „diskusijos“ laisvė. Tiksliau, jos farsiškumas. Ką puikiausiai parodė žymusis Vanagaitės skandalas, kartu su bendru lietuviškos istoriografijos fonu.

Kai dėl pačio „Vanago“, kaip ir jį supančio istorinio konteksto, nesiplėsime. Apie tai kas reikia, jau anksčiau pasakyta. Verčiau pažymėkime, kas esmingiausia – kad dabarties Lietuvoje apie miškinius kalbėti tegalima gerai, arba nieko. Tiek vietos gyventojams, tiek užsienio diplomatiniams darbuotojams. Ir atitinkamo turinio filmukus (kuriuose šlovinami nacistiniai kolaborantai) suka pati NATO. Tad ko čia stebėtis? Viskas pagal dėdės Semo užsakymą.

Kibirkštis