Frydrichui Engelsui – 200

Šiandien sueina lygiai 200 metų, kaip 1820 m. lapkričio 28 d. gimė Frydrichas Engelsas (1820-1895) – žmogus, įėjęs į istoriją kaip artimiausias Karlo Markso draugas, bendražygis ir bendraautorius, vienas didžiausių visų laikų mąstytojų ir veikėjų.

F. Engelsas buvo turtingo vokiečių fabrikanto sūnumi, tačiau šitokia kilmė netrukdė jam paskirti savo gyvenimo visiškai priešingos – to meto fabrikų darbininkų klasės – stovyklos reikalui ir atitinkamos, komunistinės, ideologijos pagrindimui bei išplėtojimui. Dargi priešingai: tai suteikė jam ir reikiamas materialines sąlygas (tiek politinei veiklai, tiek Marksui palaikyti), ir betarpišką prieigą prie tuometės, XIX amžiaus kapitalizmo ekonomikos realijų.

Engelsas padėjo Marksui parašyti „Šventąją šeimą“ (1845 m.), „Vokiečių ideologiją“ (1846 m.) ir „Komunistų partijos manifestą“ (1848) ir būtent jis, po Markso mirties tapęs pastarojo minties bei idėjų perėmėju, parengė spaudai 2-ąjį (1885 m.) bei 3-iąjį (1894 m.) „Kapitalo“ tomus; jo plunksnai priklauso ir tokie veikalai, kaip „Darbininkų klasės padėtis Anglijoje“ (1845), „Valstiečių karas Vokietijoje“ (1950), „Anti-Diūringas“ (1877-1878), „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės kilmė“ (1884) ir daug, daug kitų, kuriuose paprastu stiliumi perteikiamos idėjos, kurioms buvo lemta tapti to, ką vadiname klasikiniu marksizmu, kanonu (minėtieji veikalai, išversti į lietuvių kalbą, mūsų draugų įdėto darbo dėka, laisvai prieinami ir internete).

Be to, Engelso būta ir politinio praktiko – jis aktyviai dalyvavo ir 1848 m. Vokietijos revoliucijos, ir paskesniuose įvykiuose, ir I-ojo, ir II-ojo Internacionalų kūrime bei veikloje; baigiantis XIX amžiui, būtent Engelsas buvo pagrindiniu tuometinio socialistinio darbininkų judėjimo lyderiu: po Markso mirties, jo idėjinis, moralinis bei politinis autoritetas čia buvo neginčytinas.

Ir nors be Engelso darbų neįsivaizduojamas joks tikras visuomenės mokslas nei XX, nei XXI amžiuje, nors jo literatūrinis palikimas – milžiniškas ir kaip reta turtingas – galime nei kiek nesistebėti, kad šiam jubiliejui tiek oficiozinė žiniasklaida, tiek oficiozinis mokslas, didesnio dėmesio neskirs: iš tiesų, gi Engelso persona buržuazinio pasaulio šeimininkams niekada nebuvo paranki.

Tačiau tai nenuneigia šio žmogaus reikšmės nei istorijoje, nei šiandien: iš tiesų, jo palikimas nusipelno atidaus skaitymo ir apmąstymo; tuo tarpu Engelso biografija – jo įspūdinga erudicija, enciklopedinės žinios, energija ir nenuilstantis darbas, jo atsidavimas komunizmo idealams – šviečia ir švies mums ryškia kelrode žvaigžde.

Kibirkštis