Dėl komunizmo būtinumo

Esu girdėjęs išvedžiojimų, neva jei Marksas tikrai būtų teisus, tai būti komunistu nebūtų prasmės, nes gi marksizmas moko, kad komunizmas – būtinas ir neišvengiamas. Vadinasi, jis ir laimėsiantis, nežiūrint to, darysime ką nors ar ne.

Simptomiška, kad šitokį požiūrį išgirdau dar universitete vykusio seminaro metu iš vieno jauno, bet daktaro laipsnį turinčio lektoriaus, besispecializuojančio vadinamosios politinės filosofijos srityje. Simptomiška, nes toks aiškinimas išduoda tiesiog siaubingą nesupratimą mūsų visuomenėje tiek apie Marksą, tiek marksizmą. 

Tačiau minėtieji išvedžiojimai, kokie jie bebūtų, metodologiniu požiūriu liečia labai svarbius klausimus, į kuriuos privalu atsakyti kiekvienam, pretenduojančiam suprasti marksizmą ir, atitinkamai jį taikant – socialinius-istorinius procesus apskritai. Todėl čia pamėginsiu šiuos klausimus paliesti ir dalyką kaip galima tiksliau išaiškinti.

Iš tiesų Marksas ir Engelsas laikė komunizmą būtinu ir neišvengiamu. Tiktai šis „būtinumas ir neišvengiamumas“ turėtų būti labai konkrečiai suprastas. O būtent, suprastas tiek materialistinio istorijos supratimo, tiek apskritai dialektikos, kaip pažinimo metodo, kontekste. Be šių metodologinių prielaidų, bet kokios šnekos apie komunizmo „būtinumą ir neišvengiamumą“ tegali vesti prie tokių ar panašių nesąmonių, kaip tos, kurias prišnekėjo mūsų minėtasis lektorius.

Apie komunizmą galvota ir iki Markso, tiktai ankstesnieji mąstytojai (pavyzdžiui, Robertas Ouenas, Sen Simonas ir kt.) jį projektavo kaip tam tikrą idealą, kurio įgyvendinimui tereikia supratimo ir iniciatyvos. Jų supratimu, tai būtų galėję įvykti ir seniau, tiktai žmonija stokojusi reikiamų žinių, kurias esą įgiję pastarieji. Šiuo požiūriu, komunizmas tereiškė svajonę – pageidautiną, bet nebūtinai įsigyvensiantį projektą, kurį kažkokie teisuoliai vis bando „nuleisti iš dangaus žemėn“. Todėl nenuostabu, kad šiam komunizmui „prilipo“ būtent utopinio komunizmo pavadinimas.

Tuo tarpu su Marksu yra kitaip. Nors kaip komunizmo šalininkas, jis neabejotinai pasireiškė kaip didžiųjų XIX amžiaus pradžios utopininkų idėjų paveldėtojas, pati jo prieiga prie komunizmo buvo visiškai kita. Nes kol pastarieji komunizmą „nuleidinėjo iš dangaus į žemę“, Marksas nurodė į realias jo užuomazgas žemėje, žodžiu, pačioje kapitalistinėje visuomenėje, o būtent – jos vidiniuose prieštaravimuose, kurių vienintelis pažangus išsprendimas tegali būti komunizmas.

Ypač įtikinamai tai pagrįsta „Kapitalo“ tomuose – tereikia prisiminti, pirma, prieštaravimą tarp kolektyvinio gamybos proceso pobūdžio ir privataus visuomeninio produkto pasisavinimo būdo ir, antra – technologinio vystymosi (taigi, ir organinės kapitalo sudėties kitimo, kintamajai kapitalo daliai mažėjant, o pastoviajai – vis augant) varomai bendrosios pelno normos tendencijai mažėti, kurią Marksas parodė kaip realųjį kapitalizmo sistemos „Achilo kulną“, anksčiau ar vėliau, bet neišvengiamai ją pražudysiantį.

Todėl komunizmas, Markso supratimu, kaip visuomeninė ekonominė formacija, yra būtinai ir neišvengiamai kapitalizmą sekanti žmonijos visuomeninės raidos pakopa. Žodžiu, kad tiktai komunizmas galįs išspręsti kapitalizmo prieštaravimus ir tuo būdu išvesti visuomenę į kitą, kokybiškai aukštesnį vystymosi etapą.

Kadangi pagrindinė mūsų tema yra kita, čia apsiribosiu tik trumpai pastebėdamas, kad šiandien, čia ir dabar, ši Markso tezė tikrai nepraranda savo aktualumo. Pasaulio kapitalų koncentracija nedidelio transnacionalinių kompanijų akcininkų sluoksnio rankose, atskirtis tarp globalaus „kaimo“ ir „miesto“ (arba, sakykime – neokolonijų ir metropolijos), gresiantys naikinamieji karai, o taip pat ir gręsiančios ekologinės katastrofos, kurioms suvaldyti reikia vieningo, planinio ūkio. Visos šios, kaip ir kitos kapitalistinės globalizacijos problemos vėl ir vėl rodo, kad tiktai komunizmas, būtent – visuomenine nuosavybe ir atitinkamu produkto paskirstymu paremta liaudies savivalda, gali išspręsti giluminius to, ką laikome „pasauline civilizacija“, prieštaravimus. Neabejotina, kad mums prieš akis vykstanti robotizacijos, arba taip vadinama 4-oji pramonės revoliucija tik dar labiau patvirtins šią tiesą.

Tačiau nėra jokios garantijos, kad šiame, XXI amžiuje, žmonija, ar bent jau žymesnė jos dalis, pasuks komunizmo keliu. Galimi net apokaliptiniai scenarijai. Kadangi istorija vystosi ne tiesia linija, bet spirale. Šalia progreso egzistuoja regresas. Šalia kilimo – nuosmukis. Todėl manyti, kad galimas tiktai kilimas viršun, tiktai teigiama dalyko baigtis – naivu. Pagaliau, tai visai nemarksistiška, nes būtent dialektinis metodas, kuriuo marksizmas ir remiasi, leidžia mums dalyką visapusiškai suvokti.

Marksizmo kūrėjai, Marksas ir Engelsas, ne be reikalo dar 1848-aisiais paskelbtame Kompartijos manifeste nurodė, kad kiekvienos klasinės visuomenės istorija, kaip klasių kovos istorija, kaskart pasibaigia „revoliuciniu viso visuomeninio pastato pertvarkymu arba bendru kovojančių klasių žlugimu.“* (kursyvas mano – K. V.). Žinoma, klasikus pirmiausiai domino pirmasis iš minėtųjų variantų. Ne tik dėl to, kad abu – tiek Marksas, tiek Engelsas – buvo ir praktiniai revoliuciniai veikėjai, bet taip pat dėl to, kad jų gyventasis XIX amžius regėjo ne tiktai kapitalizmo žiaurumą, bet ir proletariato, kaip tos sistemos duobkasio, užgimimą, jo pirmuosius, tikrai veržlius žingsnius į gyvenimą.

Nenuostabu, kad antrosios, būtent visuomenės kracho perspektyvos atvejui tirti veikalų jie nepaliko. Tačiau marksizmas, kaip pasaulėžiūra, kaip metodologija – tokią tikimybę pilnai numato. Dar daugiau, jis kone moksliniu tikslumu įrodo, kad būtent tokia ir yra pokapitalistinė alternatyva komunizmui. Čia tereikia prisiminti Rozos Liuksemburg nuogąstavimą iš Pirmojo pasaulinio karo metų, kad alternatyvos iš esmės tėra dvi – arba socializmas, arba barbarybė. Nebūtinai per staigų susinaikinimą karo liepsnose – bet ir per laipsnišką puvimo, nuosmukio, žodžiu – regreso procesą.

Todėl marksistinis dalyko supratimas toli gražu nėra deterministinis. Nei ekonomine, nei kokia kitokia to prasme. Tam tikros alternatyvos (būtent tam tikros, istoriškai konkrečios!) egzistuoja visada. Pavyzdžiui, Vakarų Romos imperija nesugebėjo pereiti į tam laikui pažangesnę feodalinę santvarką. Išgyvenusi ilgą vidinio ekonominio puvimo, depopuliacijos ir demoralizacijos laikotarpį, ji galiausiai žlugo, atverdama duris vadinamiesiems tamsiesiems amžiams. Iš esmės panašūs scenarijai neatmestini ir žvelgiant į šių dienų kapitalizmo, ypač vadinamųjų išsivysčiusiųjų kraštų, arba „auksinio milijardo“, žodžiu, metropolijų vystymosi tendencijas.

Tačiau tai jau kitas klausimas, kuriam būtinai skirsime straipsnių ateity. Tuo tarpu šįsyk, atrodo, dalykas turėtų būti daugmaž aiškus – kad būtent tokiame, visuomeninių ekonominių formacijų kaitos, regreso arba progreso kontekste ir turėtų būti suprantama marksizmo kūrėjų kelta tezė dėl komunizmo būtinumo. O kaip ji praktiškai realizuosis, geruoju ar piktuoju – tai jau priklausys nuo mūsų – realių, gyvų žmonių, praktinio veikimo rezultatų.

Parašė: Kristoferis Voiška

* Komunistų partijos manifestas. – K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p, 9.