Antanas Jonynas. Miesčionys ir mūsų literatūra

Miesčionys – taip vadinamo „normalaus“, susmulkėjusio, subuitiškėjusio, vartotojiško gyvenimo atstovai bei mylėtojai. Dabar jie viešpatauja ir visuomenė į juos lygiuojasi. Bet kokia šio reiškinio, šios gyvenimo filosofijos esmė? Koks jos santykis su komunistine ideologija? Apie tai – iš literatūros ir buvusios socialistinės visuomenės pozicijų – tarybinio lietuvių poeto Antano Jonyno (1923-1976) straipsnyje „Miesčionys ir mūsų literatūra“.

MIESČIONYS IR MŪSŲ LITERATŪRA

Arši ir nesutaikoma kova tarp naujo ir seno, nuolatos vykstanti mūsų gyvenime, paliečia, galima sakyti, kiekvieną žmogų, nieko nepalikdama nuošalyje. Anksčiau ar vėliau gyvenimas išjudina kiekvieną kad ir kaip besistengiantį laikytis vidurio, „niekur nesikišti“. Žmonės priverčiami sverti gyvenimą, vertinti jo reiškinius, svarstyti, mąstyti, kankintis ir nerimti. Nesiliaujančios kūrybingo, kovos prieštaravimų kupino gyvenimo bangos judina žmonių sielas, niekam neleisdamos nurimti, sustingti, nusistovėti. Gyventi pasidarė neramiau, audringiau. Tai ypač puikus mūsų gyvenimo bruožas.

Bei kaip tik šitas bruožas, reikalaująs iš žmogaus nuolatinio kūrybinio degimo, ieškojimų ir minties įtempimo, nepalieka tingioms, konservatyvioms prigimtims, nepatinka žmonėms linkusiems ieškoti gyvenime ramių užuovėjų, šiltų ir patogių kampelių, kur būtų galima niekam nekliudant gyventi sočiai, linksmai ir be nuolatinių rūpesčių. Didžiausią tokių žmonių dalį sudaro miesčionys – bevaisės, nualintos sielos, bejėgės ką nors kurti ir už ką nors kovoti, bet parazitiškai gajos ir godžios vartoti sukurtąsias gėrybes, grobuoniškai besistengiančios išplėšti iš gyvenimo visus įmanomus ir skurdžiai sielai prieinamus džiaugsmus bei malonumus.

ŠIRDIES PELĖSIAI

Apie miesčioniškumą pas mus dabar mažai tekalbama. Matyti, galvojama, kad socialistinėje visuomenėje, kurioje pakirstos parazitinio gyvenimo šaknys — žmogaus išnaudojimui kito žmogaus, miesčioniškumui nebeliko dirvos. Tai, žinoma, mechaninis požiūris. Kol mes tebegyvename žemesnėje komunistinės visuomenės vystymosi fazėje, kol komunistinė sąmonė dar tik formuojasi, kol buržuazinės pažiūros tebegyvos ne tik žmonių sąmonėje, bet ir gausiai tebesiskverbia iš kapitalistinio pasaulio, miesčioniškumas tebėra labai gajus. Dar yra labai daug žmonių, tebeidealizuojančių buržuazinį gyvenimo būdą, tebesivadovaujančių jo normomis, tebesiekiančių gyventi išnaudotojiškai, egoistiškai ir individualistiškai. Tokie žmonės širdies gilumoje vengia bet kokių visuomeninių pareigų, stengiasi gyventi tik sau, išplėšti iš gyvenimo kuo daugiausia asmeninės naudos. Visokiais būdais jie stengiasi atsitverti nuo gyvenimo savo savanaudiškame pasaulėlyje, likti nepastebimais ir kuo mažiausiai visuomenės tetrukdomais. Jiems terūpi tik susikurti sau materialinę gerovę, naudotis jos patogumais ir malonumais, lepinti savo pojūčius viskuo, ką gyvenimas gali duoti lengvo, skanaus, patogaus tingiai ir bevaisei sielai.

Pavyzdžių toli ieškoti netenka. Kaip dar dažnai mes susitinkame, sakysime, buvusius mokslo draugus, kitados entuziastiškai kalbėjusius apie kilnius visuomeninius idealus, besidžiaugiančius savo kūrybine kibirkštėle, žadėjusius, „kalnus nuversti“ ir tapusius pačiais blankiausiais, pačiais nereikliausiais miesčionimis. Susitikai tokį gudriai besišypsanti, savimi patenkintą draugą, išgirdai jo „išmintį“: – Ė, pasaulyje viskas niekai!.. Paprastam žmogeliui tik duona svarbu, – ir jau aiškiai žinai, kad „išminčius“, anot biblijos, iškeitė savo žmogiškąsias pirmgimystės teises į „lęšių sriubą“. Jis, žinoma, jau turi ne tik duonos, ne tik mėsos, bet ir gerą pustuzinį kostiumų, nuosavą „Pobedą“, statosi namelius, tik neturi jokių visuomeninių siekimų, jokių idealų, jokių svajonių, iškeliančių ir išaukštinančių žmogų. Jis jau nuskurdo iki eilinio miesčionio.

Vienas draugas pasakojo man labai būdingą istoriją apie pažįstamą mokytoją. Kažkada tai buvęs gana gyvas žmogus, turėjęs kai kurių gabumų ir talentų, gražių visuomeninių ketinimų, Dabar jis mokytojauja kaime ir visas savo svajones yra beviltiškai užmiršęs. Bodėdamasis jis kalba apie savo pedagoginį darbą, visiškai nutyla ir pradeda nuobodžiauti, kai imama kalbėti apie knygas, muziką, meną. Jo žvilgsnis tepagyvėja tik tada, kai pradedama kalbėti apie namų ūkį. Susitvarkęs jis puikiausiai: sako, kad pajamos iš ūkio jam duodančios daug daugiau negu mokytojo atlyginimas. Tuo jis labai didžiuojąsis. Ypač susigyvenęs šis žmogus su kiaulininkyste: vienas meitėliukas taip pripratęs prie jo, kad sekiojąs paskui šeimininką kaip šuo. Prie mokyklos tas meitėlis laukiąs, kol pasibaigs pamokos, aktyviai dalyvaująs fizinio lavinimosi užsiėmimuose ir t. t.

– Sukiaulėjo žmogus, baigia pasakojimų draugas, ir prie šių žodžių nieko nebetenka pridurti.

O ar taip jau reti atsitikimai, kai aukštąsias mokyklas baigiančios merginos stengiasi žūtbūt ištekėti kad ir už seno, kad ir už penktą kartą vedančio „jaunikio“, kad tik jis būtų „turtingas“ ir gyventų dideliame mieste. Gyvenimas čia pateikia vertingų siužetų ir komedijos, ir tragedijos žanrui.

O kiek yra tarnautojų, net labai atsakingų darbuotojų mūsų įstaigose, atsisakiusių savo nuomonės, kvailiausiai besišypsančių net ir tada, kai juos neteisingai plūsta, pavirtusių nejautriais stuobriais, galvojančių tik apie tai, kad jų neišverstų ir nepakeistų kitais... Yra, draugai, yra... Jiems, kaip ir visiems kitiems miesčionims, terūpi tik nuosava ramybė, atitinkama gerovė, pilvas.

Pilvas!.. Taip, tikras miesčionis teturi tik vieną dievą – savo pilvą. Šiam dievui jis tarnauja pasišventęs, stabmeldiškai, neleisdamas sau jokio indiferentiškumo, jokios bedieviškos mintelės to vienintelio dievo atžvilgiu. Nuolatinis, sunkus ir skausmingai saldus tikro miesčionio rūpestis – prikimšti, gražiais skarmalais apkarstyti, palinks-minti ir sujaudinti savo pilvą.

Miesčionio pilvui daug reikia: ir paprastos duonos, ir išradingų, jau ir taip neblogą apetitą dar labiau sustiprinančių padažų, ir gero rūgštaus vyno, ir linksmo, koketiškai burkuojančio juoko, ir lengvos muzikos, ir gražaus kurorto, ir net, įsivaizduokite, parankios poilsinės literatūros, glostančios pilvą ir netrukdančios ilsėtis galvai.

Beje, kai kada miesčioniui reikia ir aštrių, nervus ir visokeriopus pojūčius dirginančių knygų. Bet visa tai – pilvui; pačiam miesčioniui, jo užsnūdusiai sielai, nieko nereikia.

Ir neklausykite, kai miesčionis kalbės jums apie didžias idėjas; apie tėvynės meilę, apie humanizmą ir tarnavimą artimui, apie laisvę, lygybę ir t. t. Visa tai miesčioniui – svetima žemė. Tiesa, kalbėti jis mėgsta, nes kiekvienas savimyla mėgsta, kad jo klausytųsi, grožėtųsi jo iškalba, žavėtųsi puošniomis iš kitų pasiskolintomis frazėmis. Miesčionis kalba, bet jo akys tyli, nes jo siela yra viskam abejinga, netiki niekuo, kas neturi ryšio su jo pilvu. Miesčionis nieko nemyli, nes meilė visada reikalauja pasiaukojimo, o pilvas, kaip žinoma, aukotis ir nemoka, ir nenori.

Mūsų tautos gyvenimas paskutiniais dešimtmečiais atskleidė miesčionių abejingumo tėvynei, tautos likimui šiurpių puslapių.* Buržuazija, pagimdžiusi miesčioniškumą, aplamai labai daug padarė, kad šiais baisiais pelėsiais užkrėstų mūsų prieškarinės inteligentijos ir besimokančio jaunimo sielas. Buržuazinis nacionalizmas ir miesčioniškumas buvo vieni iš pagrindinių patiekalų, kuriais buržuazija penėjo jaunimo sielą. Tai buvo šlykšti buržuazijos priemonė prieš socializmą, prieš pažangiųjų idėjų plitimą, nes niekas taip neapkenčia socializmo kaip buržuazinis nacionalistas, drebąs dėl savo kapšio, ir miesčionis, nekenčiąs visko, kas gyva, kūrybinga, kas reikalauja veikti, įtempti raumenis, smegenis ir valią, nerimti, ieškoti, aukotis. Dėl savo politinio aklumo, organiškos socializmo baimės ir tamsuoliškos neapykantos jam, dėl savanaudiško godumo ir abejingumo liaudies, tautos likimui miesčionys, objektyviai kalbant, buvo aktyvinusi buržuazinių nacionalinių talkininkai, jų įvykdytų karo ir pokario metais nusikaltimų teisintojai ir rėmėjai. Ant miesčionių sąžinės daug mūsų liaudies kančių ir kraujo. Reikia tikėlis, kad kai bus parašyta epopėja apie paskutinių dešimtmečių lietuvių liaudies kovas ir kančias, miesčionys toje epopėjoje bus vieni iš niekingiausių ir juodžiausių personažų.

Tenka pripažinti, kad mūsų literatūra paskutiniais metais gana abejinga miesčioniškumui bei jo skleidėjams, tylomis praeina pro miesčioniškumo pasireiškimus, tarsi mūsų gyvenime jo ir visai nebūtų. Mes čia tarsi pamiršome kilnias didžiojo miesčionių neapkentėjo M. Gorkio tradicijas, tarsi pamiršome nemažus lietuvių demokratinės literatūros pasiekimus, puikųjį P. Cvirkos „Frank Kruką“, A. Venclovos apsakymus, J. Grušo „Karjeristus“, J. Paukštelio „Kaimynus“ ir kt. O uždaviniai šioje srityje dideli ir atsakingi. Literatūra neturi teisės tylomis praeiti pro nuodinguosius širdies pelėsius, ne vieną sielą atitraukiančius nuo aktyvaus dalyvavimo komunizmo statyboje; literatūra privalo visais savo žanriniais ginklais naikinti šiuos pelėsius, švarinti ir grūdinti tarybinių žmonių, mūsų jaunimo sąmonę.

„MUMS TAI NEPATINKA“

Bet jeigu literatūra liko abejinga miesčionims, tai miesčionys visai neabejingai žiūri į tarybinę literatūrą. Gausios, teisingos ir neteisingos, kritikos sraute miesčionių balsai skamba garsiai ir rėksmingai.

Tiesa, ne per daug viešai jie ėmė ištisai neigti mūsų tarybinės literatūros pasiekimus, šmeižti ir juodinti atskirus kūrinius. Miesčionims tai buvo juo parankiau daryti dėl to, kad jie prisišliejo prie tos teisingos kritikos, kūmos mūsų literatūra po asmenybės kulto ir jo pagimdytos bekonfliktiškumo teorijos** demaskavimo susilaukė iš partijos ir tarybinės visuomenės. Bet jeigu teisingai kritikai rūpėjo ir teberūpi iškelti ir padėti ištaisyti stambius ir skaudžius mūsų literatūros trūkumus, tai miesčionys stengiasi, slėpdamiesi už šios kritikos pečių, pajudinti pačius tarybinės literatūros pagrindus, išstumti ją iš komunistinio partiškumo, iš gilaus, principinio idėjiškumo kelio.

Nekęsdami socializmo ir jo idėjų, miesčionys reikalauja, kad literatūra atsisakytų būti liepsningu šių idėjų šaukliu.

„Jokių šauklių, sako miesčionys, – mums tai nepatinka! Mes nenorime, kad mus kur nors šauktų ir vestų. Mes ir palys turimo galvas... Leiskite mums netrukdomiems sėdėti prie „mėsos puodų“, Kai norėsime, mes palys atsikelsime, tai yra, kai prinoks komunizmo vaisiai, mes ateisime jų pasiraškyti.“

Tarybinė literatūra erzina miesčionis ne tiek savo trūkumais, ne tiek nepavykusiais kūriniais, blankiais personažais, kiek pačia savo kryptimi, pačia komunistinio auklėjimo tendencija. Miesčionys jaučia, kad čia, šioje tendencijoje, glūdi milžiniška literatūros jėga, kuriai sunku atsispirti, kurios negalima nepastebėti, kuri verčia galvoti ir ryžtis, Šis jautimas labiausiai ir nervina tingią, susmulkėjusią, kasdienybėje paskendusią miesčionio sielą.

– Kaip jūs drįstate man rodyti beribes erdves ir sakalus, kylančius į jas, jeigu aš ir taip patenkintas savo gyvenimu ir pasaulėliu! A, jūs norite pasakyti, kad mano pasaulėlis siauras, kad aš gyvenu tuščiai, kad aš dvasios skurdžius?.. Tada aš pykstu! Aš protestuoju! Man tai nepatinka! Aš nenoriu būti herojumi! Jokių herojų aplamai nėra! Kodėl jūs neparodote savo personažų nešvarių marškinių? Vaizduokite paprastus žmones, tokius paprastus kaip ir aš...

Didelis ir „siaubingas“ yra miesčionių sukilimas prieš pagrindinį, teigiamąjį tarybinės literatūros herojų – komunizmo statytoją. Šio sukilimo tikslams miesčionys net išgalvojo specialų nuodingą „idealaus herojaus“ terminą. Atseit nerodykit mums tobulų žmonių, kurių pavardes iš tikrųjų verta pradėti didžiosiomis raidėmis, netikime, kad tokių žmonių yra, bet ir nenorime, kad jų būtų. Idealus – vadinasi, sukurtas! Nedrįskite kurti žmonių, kurie pirštais bado miesčionį ir priverčia niežėti jo menką kaili. Sėskite štai priešais mane ir iš literatūros pieškite „paprastą žmogų“.

Reikia atvirai pasikalbėti apie „paprastus žmones“. Pavaizduosit partinį darbuotoją – jau ne paprastas žmogus, pavaizduosit kolūkio pirmininką – vėl ne paprastas žmogus; racionalizatorius, išradėjas, brigadininkas, gamybos pirmūnas – vis tai ne paprasti žmonės. O kurgi paprastas? Apsileidėlis, slunkius, veltėdis, spekuliantas, miesčionis? Na jau ne, bičiuli! Ne kažkoks neaiškus „paprastas žmogus“ visų pirmiausia reikalingas mūsų literatūrai, o paprastas eilinis darbo žmogus su daugiau ar mažiau ryškiai išreikštais komunistinio žmogaus bruožais! Reikalingas paprastas darbo žmogus su realia, gyvenimiška mūsų dienų – komunizmo statybos dienų – didvyrio potencija. Tokių paprastų žmonių gausu mūsų didvyriškame gyvenime. Iš jų auga puikūs vadovai ir pasiaukoją darbininkai, kovotojai. Jiems priklauso garbingiausia vieta mūsų literatūroje, kad ir kaip besupyktų miesčionys, kad ir kaip miesčionims nepatiktų jų žmogiškasis didingumas, grožis, kad ir kaip miesčionys besiilgėtų pikantiškų, juokingų ir truputį nešvankių anekdotų ir „pletkelių“ apie šiuos žmones, Šalin pilką, nuasmenintą, besparnį „paprastą“ žmogų, šalin iš literatūros herojų be idealų! Jis nieko negali duoti mūsų skaitytojui, jis negali tarnauti komunistinio auklėjimo uždaviniams. O kitokių uždavinių mūsų literatūra neturi. Jeigu jau rašytojas išves į dienos šviesą tokį, atsiprašant, „paprastą“ žmogų, tegul jo, rašytojo, pozicija šio prasto žmogaus atžvilgiu bus negailestingiausia, smerkianti ir demaskuojanti. Nevalia tikram literatui kelti tokį herojų ant pjedestalo, statyti jį pavyzdžiu, teisinti ir balinti skaitytojo akyse.

Deja, pastaruoju metu mūsų literatūroje pasitaiko panašių dalykų. Yra jų poezijoje, kur dar labai dažnai apdainuojama lėkšta, banali beaistrių ir besielių žmogelių meilė, kur pasigendama drąsos ir užmojo, yra jų ir prozoje, apsakymuose.

Dar ne taip seniai mūsų kritikoje buvo pastebimas primygtinis „buitiškumo“ reikalavimas prozoje ir poezijoje, tarsi buitinėmis detalėmis ir natūralistiniu buities aprašinėjimu butų išsigelbstima nuo schematiškumo ir dirbtinių situacijų. Ne, besparnis „buitiškumas“, natūralistinis gyvenimo smulkmenų traktavimus gali tik padidinti pilkumo, mažareikšmingumo ir idėjinio bejėgiškumo įspūdį. Svarbiausia – tvirti, sodrūs, drąsūs ir išdidūs herojai, žmonės su dideliais, kilniais idealais ir su didele valia bei energija tiems idealams pasiekti. Pagrindinis tarybinės literatūros personažas buvo ir visada bus tvirtas, galingas tarybinis žmogus, su drąsiais siekimais ir stipriomis žmogiškomis aistromis, žmogus klystąs, besiblaškąs, bet tvirtai tikįs savo svajonėmis ir savo jėgomis, žinąs, ko jis nori ir kur jis eina, pasiryžęs žengti per sunkiausias kliūtis, aukotis ir nugalėti. Toks būtent yra tikrasis paprastas liaudies žmogus gyvenime.

Kokie bebūtų mūsų literatūros nedraugų, jų tarpe ir miesčionių, užsipuolimai ir priekaištai, mūsų literatūra niekada neatsisakys savo kilniausiojo uždavinio – komunistinio auklėjimo uždavinio, niekada nepradės tenkinti smulkaus, pikantiškų malonumėlių ir tingaus poilsio išlenkusio miesčionio skonio ir visa savo teigiančiąja ir demaskuojančiąja jėga bus nukreipta prieš praeities liekanas, prieš žmogaus širdies pelėsius, prieš visus, kurie norėtų sutrukdyti naujo, dvasia, idėjomis, darbais galingo komunistinio žmogaus formavimosi procesą.

1957

Šaltinis: A. Jonynas. Prie gyvo šaltinio. V., 1984, p. 94-103.

* Autorius turi omeny Hitlerio naciams talkininkavusius lietuvių nacionalistus – karo meto „baltaraiščius“ ir dabar vadinamuosius pokario „miškinius“. – „Kibirkšties“ past.

** „Bekonfliktiškumo teorija“ – pseudomokslinė teorija apie bekonfliktiškumą, žodžiu, gilesnių prieštaravimų išnykimą socialistinėje visuomenėje. – „Kibirkšties“ past.