Išnaudojimo lygis Lietuvoje pagal Vyriausybės skelbiamus duomenis

Anot Vyriausybės, ES išgyrė naująjį 2019 metų biudžetą. Pavarčius tai, kas paskelbta,  patartina atidžiau panagrinėti 4 lentelę „Darbo rinkos rodikliai“. Nors ten pateiktais skaičiais negalima pilnai pasitikėti, nes patikrinus, paaiškėjo, kad pvz., įrašytas suminis visų dirbusiųjų 2017 m. atlyginimas mažesnis dviem milijonais eurų, jei ten skelbiamas metinis uždarbis tikrai siekia 15 492,8 eurus. Jei laikysime, kad teisinga bendra per metus gautų atlyginimų suma, tuomet vidutinis metinis atlyginimas turėtų būti 13 627,7 eurai.

Bet mums įdomu ne tai. Lentelėje pateikta 2017 m. dirbtų valandų ir eurais išreikšta pridedamosios vertės sumos. Taip pat suskaičiuoti visi tų metų užimtieji ir bendras metinis jų išdirbtų valandų kiekis. Ir net  suskaičiuota vieno dirbančiojo per metus sukurta pridėtinė vertė – 27 800 eurų. Tiesa, ji pavadinta darbo našumu*. Svarbiausia, kad tai leidžia apytikriai apskaičiuoti vidutinę išnaudojimo normą 2017 m. Lietuvoje.

Panaudoję mokyklines matematikos žinias ir atlikę paprastus aritmetinius veiksmus mes sužinome, kad tais metais vidutiniškai vienas užimtasis Lietuvoje per savaitę dirbo 56,1 val. ir sukūrė 831,9 eurų apimties vertę, atlyginimui teko – 297,9 eurai, pridėtinė vertė – 534 eurai. Kadangi per vieną val. jis sukūrė 14,83 eurų apimties vertę, mes sužinome, kad per 20 valandų jis „atsipirko“ – tai būtinojo darbo dalis, o likusias 36,1 val. užimtasis dirbo darbdavio naudai – tai vadinama pridedamuoju darbu.

Išnaudojimo norma K apskaičiuojama paprastai: K = pridedamasis darbas : būtinasis darbas. Mūsų atveju oficiali vidutinė išnaudojimo norma Lietuvoje buvo 36,1 : 20 = 1,805. T.y. vidutinis vieno dirbančiojo išnaudojimas viršijo 180 proc. (intarpas: jei tuos pačius skaičiavimus atliksime su mūsų pastebėtu mažesniuoju vidutiniu 13 tūkst. metiniu uždarbiu, tuomet išnaudojimo norma bus dar didesnė: atlyginimui teks – 262 eurai, pridėtinei vertei – 569.9 eurai. Tuo atveju „užimtasis“ atsipirks per 17,66 val., o likusias 38,44 val. – dirbs darbdaviui. Tuomet oficiali išnaudojimo norma K bus 38,44 : 17,66 = 2,17 arba 217 procentų!!!). Tai tikrai per daug, net ir įvertinus tik vidurkius, kurie yra gerokai painiojantys (žr.: Kvankoms skirti kvantiliai ir medianos).

Žinoma, tiksliems išnaudojimo mąstams Lietuvoje nustatyti tokių duomenų mažoka. Patikimus skaičius nelengva surinkti, nes finansinėse didesnių įmonių ataskaitose daugelio svarbių rodiklių net neskelbiama, jei ir suskaičiuojama. Ir suprantama, kodėl – kapitalistams ir jų valdomai valstybei visiškai nerūpi, pvz., kokios „Achemos“ ar jūrinių uostų terminalų  tūkstančius procentų pasiekiančios darbininkų išnaudojimo normos.

Nagrinėjant išnaudojimo lygį privalu atsižvelgti, kad Lietuvos statistikoje užimtųjų sąvoka apibrėžiama taip: asmenys, dirbantys bet kokį darbą, gaunantys už jį darbo užmokestį pinigais ar natūra arba turintys pajamų ar pelno. Tai reiškia, kad prie kelis šimtus uždirbančiųjų daugumos pridedami ir kelis tūkstančius siekiantys atlyginimai, ir kelis šimtus tūkstančių pasiekiančios pajamos. Todėl galima drąsiai daryti prielaidą, kad atmetus tų užimtųjų dalį, kuri gyvena iš pelno ar kažkokių pajamų, apskaičiuotoji išnaudojimo norma nesunkiai viršytų 200 proc. 

Įdomumo dėlei žvilgtelkime į Vokietijos biudžeto projektą (žr.: Vokietijos biudžeto projektas).

Iš lentelėje Nr. 4c pateiktų skaičių sužinome, kad vienas Vokietijos užimtasis 2016 m. per savaitę vidutiniškai dirbo 26,1 val. Tereikia visas per 2016 metus išdirbtas valandas padalinti iš visų dirbančiųjų skaičiaus ir gautą dydį dar kartą padalinti iš 52 savaičių.

Palyginus abiejų biudžetų lenteles, sužinome,  kad Lietuvos užimtasis vidutiniškai per savaitę dirba  2,15 karto ilgiau (56,1 : 26,1 = 2,15), nei Vokietijos.

Kadangi vokiečių lentelėje nepateiktas darbo našumas eurais, negalime sulyginti tiksliai išnaudojimo laipsnių. Viso labo galima tik tvirtinti, kad išnaudojimas  min du kartus(!!!) mažesnis, nei Lietuvoj, kai vidutinis atlyginimas Vokietijoje 2,6 karto didesnis  (40700 : 15492,8 = 2,627).

Tiems, kurie nemėgsta skaičių ir net paprasčiausių kapitalistinės politekonomijos formulių siūloma skaityti „Turniai lietufiai“ (žr.: „Turniai lietufiai – ką yra?!“).

Žvilgtelėjus pora metų atgal sužinosim, kad „... 2014 m. šalies ūkyje per vieną faktiškai dirbtą valandą vidutiniškai sukurta 13,53 EUR pridėtinės vertės to meto kainomis, arba 0,22 EUR daugiau nei 2013 m., praneša Lietuvos statistikos departamentas. Per metus vienas užimtas gyventojas sukūrė vidutiniškai 24 810 EUR bendrosios pridėtinės vertės.“ Iš viršuje minėtos 4 lentelės žinoma, kad  2017 m. vienas užimtas gyventojas sukūrė 3 tūkstančiais daugiau pridėtinės vertės. Gal dabar aiškiau, kokie aitvarai neša milijonus eurų 50-čiai; 100-ui; 1000-čiui ir t.t. Lietuvos turtuolių, atseit sunkiai dirbančių 24 valandas per parą?

Parašė: Pranas Girkaitis

* – darbo našumo apskaičiavimas „šiuolaikinėje“ makroekonomikoje A = Y/(K0,3 N0,7) , kur Y = realus produkcijos kiekis, pagamintas per tam tikrą laikotarpį; A = skaičius, išreiškiantis bendrąjį gamybos veiksnių našumą; K = kapitalo kiekis, sunaudotas per gamybos laikotarpį; N = tą laikotarpį dirbusių darbuotojų skaičius; http://www.ekonomika.org/Makro/PDF_2011/makro_03_2011.pdf.