Vengti marksizmo karikatūrų

Žemiau pateiktas mintis ir klausimus sukėlė neseniai „Kibirkštyje“ paskelbtas straipsnis „Komunizmas mirė?“. Pagaliau pamėginta artėti link esmės. Dėkui autoriui ir redakcijai.

Marksas kadaise sakė: „Sėjom drakonus, o nupjovėm blusas“.   Džiugu, jei „Kibirkštis“ ketina sukti ienas šalin nuo šitokios pjūties. Ypač sukankant 100 metų nuo pirmojo Lietuvos mėginimo žengti link teisingesnės santvarkos.

Kartais pasitaiko „keistų“ istorinių sutapimų – Leninas paskelbė savo įžymiąsias Balandžio tezes praėjus lygiai 400 metų po to, kai Martinas Liuteris prikalė prie Vitenbergo bažnyčios durų savo garsiąsias 95 tezes prieš katalikybę.  Abiem atvejais, žmonijos istorija pakilo aukštesnėn pakopon.

Visi rimtesni tarptautinę valdančiąją klasę aptarnaujantys intelektualai yra detaliai išstudijavę marksizmo-leninizmo klasikų veikalus – Lenino, Trockio, Stalino, Mao, F. Kastro ir kitų smarkių proletariato lyderių praktinę politinę veiklą. Įgytos žinios išmėginamos praktiškai ir pritaikomos visame pasaulyje. Kadais italų komunistas A. Gramšis  iš kalėjimo grasė išnaudotojams - „mes išauklėsim jūsų vaikus“.

Ką gi, kapitalas iššūkį priėmė.

Sukaitalioję sąvokas, užmaskavę tinkamai parinktais žodžiais kapitalizmo esmę – visuomeninį visuotinės prekinės gamybos pobūdį ir privatų gauto pelno pasisavinimą, – jie klastingai nukreipia engiamųjų masių energiją į niekur nevedančius akligatvius. Pasigilinus į tas „spalvotasias“ revoliucijas, „maidanus“, atrandami tie patys, seniai išmėginti revoliuciniai masių organizavimo metodai.

Kas tai bebūtų – ar kova su pedofilais Belgijoje, ar kova su įžūliais imigrantais Vokietijoje, ar kova už tautų Europą, ar kova su Rusijos hakeriais, ar kova su Europos islamizacija, ar kova už homoseksualistų teises, nepamirštant, žinoma, nuolat demaskuoti visur esančių ir viską valdančių žydų,  svarbiausias kapitalizmo uždavinys – kad nebūtų judėjimo link komunizmo, kapitalizmą pakeisiančios politinės-ekonominės formacijos, – sprendžiamas sėkmingai.  

Jie mintinai išmokę visas dar Trockio (!) surikiuotas sąlygas socialinei revoliucijai. Todėl laiku nurodo savo „bosams“ apie bent vienos prielaidos atsiradimą bei jos likvidavimo metodus. Jei prireikia, nedelsiant imamasi visų reikiamų demokratinių priemonių, sudėtingesniais atvejais nesibodima jokiomis represijomis.

Tai ne tik paskalos, parinkti fakteliai ar šmeižtas žiniasklaidoje, pajuoka ir  patyčios televizijoje, preventyviniai areštai, finansiniai svertai, administracinės baudos…. Nesibodima pažeidinėti įstatymų, iškraipomos net valstybinėse Konstitucijose įrašytos garantijos, ignoruojami teisės aktais nustatyti terminai.  Jei to negana, – ligos, netikėtos mirtys, sprogimai kavinėse, snaiperių šūviai, lėktuvai dangoraižiuose ir pasaulinė terorizmo grėsmė...

Net ir Lietuvoje esama pavyzdžių.  Žemės referendumo terminas, pažeidžiant įstatymą ir demokratijos principus, nukeliamas į pačią nepalankiausią datą, nepaliaujamai agituojant tik už valdžiai reikalingą rezultatą, parašų rinkėjų administracinis – teisinis persekiojimas….  Išsigandę sutelkto dalies visuomenės priešinimosi Garliavos mergaitės atėmimui, pamiršę visas vaikų teises, iš šeimos ją pasičiupo naktį. Bent ko verti bylos liudininkai – po žeme. O juk net nekvepėjo kokiu tai rimtesniu, politiškai svarbiu socialiniu veiksmu!  Naujausia šitokio tipo „akcija“ - ruošiamas referendumas dėl dvigubos pilietybės. Akivaizdu, kad pasaulio galingieji bando Lietuvoje moderniausią referendumų organizavimo metodiką tam, kad gautų reikiamą rezultatą. Jei pavyks, tai bus paskleista visur.

Vadinamieji antisisteminiai sambūriai, įvairūs pretenzingi inteligentų dariniai labai mėgsta kalbėti apie valdžios kontrolę. Kokia gi valdžios kontrolė, neturint jokios valdžios?  

Kontrolė be valdžios – tik tuščia frazė (V.Leninas, 1917 m., balandis).

Ką ir kaip jie ruošiasi kontroliuoti, kai patys nuolat dreba dėl kokio profesoriaus kėdės konkurso, disertacijos likimo, vietelės raštinėje ar konkurso tilto nudažymui?

„Kibirkštis“ neturi vengti ir vadinamųjų „vatnikų“ bei „koloradų“ tematikos. Dera išaiškinti šių terminų genezę bei politinę ir visuomeninę prasmę. Ir padėti tašką. Pagal skelbiamus siekius, „Kibirkštis“ niekaip negali būti su tuo siejama.  Tai būtina, nes „vatnikizmas“ ir „koloradizmas“ neturi nieko bendro su kairumu (na, o marksizmu-leninizmu šiose „srovėse“ net nekvepia). Pergalės vėliava – raudona. Ką bendro turi socialistinės, įvairiatautės, darbininkų ir valstiečių valstybės pergalė II pasauliniame kare su „koloradų“ pamėgta carinio ordino juostele ir nacių pusėję kariavusio generolo – išdaviko Vlasovo trispalve?             

Populiariai manoma, kad dauguma, ypač vyresnio amžiaus, „vatnikų“ yra kairieji, nes ilgisi TSRS, prisimena „senus gerus laikus“ ir dažniausiai niekaip neprisitaikę prie dabartinės santvarkos.   Jie piktinasi, kad oficialioji nuomonė prieš juos, kad negerbia jų įsitikinimų ir pan. Galima būtų apsiriboti oficialiais teiginiais, kad jie tik žaisliukai oligarchinės Rusijos URM rankose.

Tačiau esmė ne čia.

Pirmiausiai, „vatnikai“ – jokie kairieji. Nei materialistinės pasaulėžiūros, nei marksistinės teorijos neišmano, mokslinio socializmo, dialektikos ir politinės ekonomikos pagrindų esmės nesupranta, naudojasi niekam tikusiais, Chruščiovo ir Brežnevo laikais plačiai paskleistais pseudomoksliniais, pseudokomunistiniais marksizmo-leninizmo klasikų teorinių darbų komentarais, net paviršutiniškai nesusigaudo tikrosiose, teorijoje aprašytose ir, deja, praktikos patvirtintose TSRS žlugimo priežastyse. Atseit, jei ne išdavikai Gorbačiovas su Jelcinu ir CŽV klastos, tai viskas būtų gerai. Skaitykite klasikus, „vaikinai“! Ar nors TSKP XXII suvažiavimo medžiagą...

„Vatnikai“, kaip taisyklė, visiškai nenori matyti negatyvios potarybinės oligarchinės Rusijos ekonominės, politinės ir socialinės tėkmės, atmeta dar Markso ir Lenino aprašytus imperializmo vystymosi dėsnius ir be jokio suprantamo motyvo tiki V. Putinu ir jo „daugiapoliu“ pasauliu. Kaip kažkada tikėjo Gorbačiovu, Chruščiovu ir panašiai… O gal kam teko skaityti bent vieną rimtą analitinį „vatniko“ (tariamai kairiojo) straipsnį apie darbo žmonių išnaudojimo lygį Putino Rusijoje? Apie jų švietimo „reformas“? Apie Rusijos vyriausybės pagalbą saviems oligarchams, kuriuos „skriaudžia“ vyresnieji partneriai iš Amerikos?

Tai Jelcinas kaltas dėl visų Rusijos bėdų, o Putinas tik iškilmingai atidaro Jelcincentrus.

Aplamai, „vatnikai“ ir „koloradai“ tėra užkratas, kenkiantis ne tik Lietuvos ar Rusijos, bet ir visai tarptautinei darbo žmonių kovai už žmonišką žmonijos ateitį.

Marksizmo klasikų teorinio ir praktinio darbo pradžia labai panaši. F. Engelsas ištyrė ir aprašė darbininkų padėtį Anglijoje Marksas atskleidė kapitalizmo ekonominę esmę, V. Leninas aprašė kapitalizmo vystymąsi Rusijoje...

Gal ir „Kibirkščiai“ pats laikas teisingai vertinti ne tik marksistinės minties padėtį Lietuvoje, bet ir realias klasinio antagonizmo ir kapitalistinio išnaudojimo ekonomines sąlygas tai minčiai virsti materialia jėga?

Straipsnyje „Komunizmas mirė?“ iškelti rimti klausimai. Tačiau esama ir paprastesnių, atsakymus į kuriuos turi skelbti „Kibirkštis“.

Ar ne „Kibirkštis“ turėtų teikti žinias apie tai, kiek buvo, pvz.,  darbo konfliktų nuo 1990 metų?

Kiek buvo streikų, bado akcijų, tragiškų susideginimo atvejų?

Kiek žmonių dalyvavo, pvz., ūkininkų protestuose, kiek jų areštuota, kokie įkalinimo terminai ir t.t.  Kur informacija apie darbo žmonių kovą užsienyje?

Ar iš viso yra kokia nuolat atnaujinama duomenų suvestinė apie Lietuvos darbo žmonių kovą už savo duoną kasdieninę?

Nusprendžia savininkas uždaryti fabrikėlį kur nors Joniškyje ar Zapyškyje. Ar teko girdėti, kad ten dirbantys žmonės tam rimtai trukdytų? Kad jie bent pamėgintų perimti fabrikėlio valdymą, nes jis tėra vienintelis „darbdavys“ tame miestelyje? Panašu, kad jie net nesvajoja apie tokius dalykus, nes nieko apie tokias galimybes nežino. Kiek buvo straipsnių apie šiais laikais darbo kolektyvų valdomas įmones užsienyje, pvz. Meksikoje?

Tam, kad atmestume senąsias formas, kaip „neveiksnias“, pirmiausiai verta bent jau išmėginti jas praktikoje. O ne paikai skelbti, anot citatų iš „Komunizmas mirė?“: <...>Nebekartoti senų, nuvalkiotų ir esamų realijų neatitinkančių modelių. Konceptualių, propagandinių ir organizacinių. <...> Ko pradžių pradžia – pripažinus ankstesniųjų formų neveiksnumą, jų griežtai atsisakius, pradėti naujų, 21-ojo amžiaus realijas atliepiančių kelių paiešką. <...>

Kurie modeliai nuvalkioti, kurios ankstesnės formos pasenę?  Kažkodėl dar Romos imperijos skelbtas modelis – Divide et impera! (liet. - skaldyk ir valdyk) puikiausiai veikia. O jam priešpastatytas Internationale, atskleidęs darbo žmonėms jų vienybės jėgą, jau nebe? 

Nors...

Seniai, seniai, 1917 m. Gegužę, po kažkokios partinės konferencijos ruošdamasis Petrogrado organizacijos susirinkimui ir V. Leninas mąstė apie naujas organizavimosi ir propagandos formas. Juodraštyje užsirašė: „Kaip? Nežinau. Bet tvirtai žinau, kad be šito nėra ko nė kalbėti apie proletariato revoliuciją.“ Žinoma, kad atsakymą galėjo pateikti tik praktinė patirtis.  Ir dar jis pasižymėjo: „Maksimumas marksizmo = (Umschlag) maksimumas populiarumo... Kaip tik marksizmas – garantija...“ (V. L. Pilnas raštų rinkinys. V., 1985. T. 32, p. 428).

Parašė: Antanas Lieta

P.S. Iš keturių Lenino laiškų, pavadintų „Iš toli“ (rus. - „письма из далека“), tik pirmasis buvo atspausdintas „Pravdoje“. Ir smarkiai trumpintas. (beje, faktiniu vyr. redaktoriumi tuomet buvo Stalinas!).  Tikiuosi, kad skaitote šią pastabą.