Kaip žinia, jau dabar daugiau nei pusė
pasaulio turtų, netgi remiantis oficialiais skaičiavimais, priklauso
1% žemės gyventojų, nedidelei saujai buržujų, monopolinių kapitalistų –
bankininkų, fabrikantų, spekuliantų, o 2017-aisiais ši viršūnėlė pasisavino
daugiau kaip 82% sukurtų medžiaginių gėrybių. Lyg to būtų maža tais pačiais
metais „Oxfam“
konstatavo, kad vos 8 asmenims priklauso didesni turtai, kaip 3,5 mlrd.
planetos varguolių. Tokie yra faktai, bet, kaip sakoma, kuo toliau – tuo gražiau...
Tuo galime įsitikinti pasiskaitę britų laikraščio
„The
Guardian“ paskelbtą prognozę, anot kurios skaičiavimų, tęsiantis nuo
2008-ųjų pasaulinio kapitalizmo krizės vyraujančioms tendencijoms, iki 2030-ųjų
socialinė nelygybė viso pasaulio mastu išaugsianti dar labiau: minėtajam
viršutiniam 1% priklausysią nebe pusė, bet daugiau kaip 62% planetoje esančių
turtų, t. y. maždaug ⅔.
Niekam ne paslaptis, kad minėtoji krizė,
2008-2009 m. sankirtoje smarkiai smogusi ir Lietuvai, didžiausią naštą sumetė
ne ant vadinamojo elito, bet būtent liaudies pečių. Neretu atveju darbo žmonės –
darbininkai, tarnautojai bei „ant savęs“ dirbantys smulkieji verslininkai –
patekę grobuoniško kapitalo mėsmalėn, būdavo ne šiaip nustekenami, bet ir visai
užsmaugiami paskolų, išvejami iš namų, „teisėtai“ apiplėšiami antstolių.
Tuo tarpu buržujų turtai tik augo. Ko
neslepia net „Delfis“, dar šių, 2018-ųjų
metų pradžioje paskelbęs straipsnį apie bankus, kurie „per stambūs, kad
žlugtų“. Faktai tokie: „JPMorgan Chase“ turtas išaugęs iki 2,56 trln. JAV
dolerių, t. y. beveik padvigubėjęs nuo 2006-ųjų; „Bank of America“, tuo tarpu,
per tą patį laiką išaugęs 56%, iki 2,28 trln. JAV dolerių; o štai „Wells Fargo“
turtai, siekiantys 1,93 trln. JAV dolerių, nuo 2006-ųjų išaugę daugiau kaip 300%.
Panašiai ir su eile kitų stambaus finansinio kapitalo ryklių.
Bet ką tuo tarpu veikia vadinamosios „demokratinės“
neva „laisvojo“ pasaulio vyriausybės? Arba universitetų katedrose susėdęs „intelektualinis
elitas“? Geriausiu atveju, kaip mūsuose R. Kuodis, tik postringauja
apie progresinius pajamų mokesčius, arba davatkiškai moralizuoja apie „socialiai
atsakingą“ biznį. Bet kaip nekalta mergelė netampa vaiko motina, lygiai taip
pat ir kapitalistinis biznis, kiek jam lemta kažką pasiekti, nebūna „etiškas“.
Viskas pajungta pridedamosios vertės „kalimui“
– tokia vidujinė sistemos logika. Ir čia nereikia išradinėti dviračio – viską iš
esmės dar 19-ame amžiuje nusakė
K. Marksas savo „Kapitale“ – problema slypi tame, kad dirba didžiausios
minios, o pasisavina – nedidelė saujelė.
Kodėl taip yra?
Nes gamybos įrankiai, visuomenės
pragyvenimo reikmės nuosavybės teise randasi ne pačių dirbančiųjų, bet saujelės
privatinių savininkų – buržujų kapitalistų – rankose. Todėl nenuostabu, kad
būtent jie galiausiai ir komanduoja visoms vyriausybėms. Ar JAV, ar Rusijoje,
ar Britanijoje, ar Prancūzijoje – juolab tokių didžiųjų galybių žaisliuku
tesančioje Lietuvoje.
Kaip nurodė marksizmo klasikai:
šiuolaikinių valstybių valdžios – tik komitetai, tvarkantys bendruosius visos
buržujų klasės reikalus.* Tad ko tikėtis? Tik vieno – kad jie ir aptarnaus
šiuos reikalus. Ką ir matome. Nors štai minėtame „The Guardian“ straipsnyje
reiškiamas kai kurių veikėjų nerimas dėl besiklostančios situacijos – mat tokia
smarki nelygybė, girdi, galinti iššaukti „apačių“ pyktį, destabilizuoti
visuomenę.
Be abejo, gali. Ir tikrai tai padarys.
Tačiau kosmetinės reformos esmės nepakeis. „Geriausiu atveju“ tik bus laikinai
pasuktas atgal istorijos ratas tam, kad paskui imtų vėl važiuoti pirmyn.
Teigiama, be kita ko, esą panašios padėties su nelygybe būta 1913-aisiais
metais. Kitaip sakant – Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.
Tai daug ką pasako – mat šio karo
apogėjuje, 1917-ųjų gale buvusios Rusijos imperijos žemėse įsižiebusi Didžioji
Spalio socialistinė revoliucija davė pradžią naujai epochai, išvesdama
istorijos arenon naujo tipo valstybę, 1923-aisiais įgavusią Tarybų Sąjungos
pavidalą, kuri kapitalo valdžią pakeitė darbo valdžia, o privatinę nuosavybę –
visuomenine.
Susikūrusi alternatyvi kapitalizmui santvarka,
kokie bebūtų buvę to realiai egzistavusiojo socializmo trūkumai, iš esmės pakeitė
pasaulinę jėgų pusiausvyrą ne šiaip geopolitiškai, bet klasiškai – susidūrę
akis į akį su proletarinės revoliucijos grėsme, kapitalistai buvo priversti
daryti žymias nuolaidas dirbančiųjų reikalavimams, kuriuos remdavo galingos
profsąjungos bei komunistų ir kairiųjų darbininkų partijos.
Antrojo pasaulinio karo išdavose, po
1945-ųjų dar labiau sustiprėjus socializmo pozicijoms, minėtoji tendencija taip
pat įgavo pagreitį, ko rezultatu ir buvo vadinamųjų „gerovės“ valstybių, arba „kapitalizmo
žmogišku veidu“ susiformavimas Vakarų šalyse. Tiesa, ne be naują pobūdį
įgavusio kolonijinių Afrikos ir Azijos šalių pavergimo, bet visgi žymiai
dirbančiųjų daliai pagerėjimo būta tikro.
Reikalai smarkiai keičiasi būtent
1990-aisiais, M. Gorbačiovo „Perestroikos“ pasėkoje sunaikinus Tarybų Sąjungą,
o kartu su ja, ir socializmą, kaip pasaulinę sistemą, įkūnijusią gyvą ir
visiškai realią alternatyvą kapitalizmui. Nelikus šios grėsmės – kone viską
užvaldžius kapitalui – neliko ir priežasčių imituoti „humanizuotą“, „demokratišką“
kapitalizmą. Visa tai gan aiškiai nupasakoja amerikiečių profesorius Dž. Petrasas. Veikiama gan atvirai – kaip iki 1917-ųjų Spalio revoliucijos.
Todėl tai, kas vyksta – dėsninga. Iki
2030-ųjų numatomas nelygybės išaugimas, tikėtina, įvyksiąs dar greičiau. Kas be
ko, didelę svarbą įgis ir besivystanti
techninė-mokslinė robotizacijos revoliucija, dar labiau nusmukdysianti
fizinės bei protinės žmogaus darbo jėgos vertę ir privesianti kapitalo pasaulį
prie dar neregėto masto krizių bei revoliucinių perturbacijų.
Palikus veikti kapitalizmą, neišvengiama
ne tik didžiausia nelygybė, bet ir su ja ranka rankon einantis susvetimėjimas,
bėgėdiškiausias žmogaus nuvertinimas, moralinis ir netgi fizinis visuomenės
išsigimimas. Link ko ir einama. Kad saujelė į rankas turtus susižėrusių elitinių
buržujų nevaržomai viešpatautų, jodami ant sprando dirbantiesiems, kurių
telaukia nužemintų „lūzerių“, nuasmenintų darbinių gyvulių ateitis.
Ar šito norime? O gal visgi verta dirbti
ir kautis už kitokį gyvenimą? Tai paliekame apgalvoti pačiam skaitytojui.
Kibirkštis
* K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai
raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 11.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą