Kažkas bręsta mūsų Lietuvoje.
Kažkokia krizė ar kažkokie pokyčiai? Arba abu dalykai kartu „viename
flakone“. O gal tai tik eilinis pavasarinis ir/ar priešrinkiminis paaštrėjimas?
Vis daugiau skandalų, politinių rietenų, partinių skyrybų, priešų ieškojimų,
parašų rinkimų, sąrašų skelbimų, karingos retorikos, geopolitinių bauginimų,
perdėtų liaupsių, sensacingų demaskavimų ir tiesiog atvirų kvailysčių.
Žinomiausi Lietuvos veikėjai lenktyniauja tarpusavyje piešdami niūrų
mūsų šalies dabarties vaizdą bei juodus jos ateities scenarijus.
Štai nepriklausomos Lietuvos
„architektas“ V. Landsbergis savo interviu televizijos laidoje „LRT
Forumas“ teigia, kad reikalingas „naujas
Sąjūdis“. Dar daugiau, „patriarchas“ pasakė, kad, deja, „neišėjo padaryti
naujos Lietuvos“. Šioje vietoje net patriotiškai nusiteikęs LRT
žurnalistas pasimetė ir pradėjo prieštarauti pašnekovui. Atseit, vis dėlto
„išėjo“, Lietuva – ne nesėkmės, o sėkmės istorija. Į tai profesorius atsakė,
kad mato dabartinę Lietuva kaip probleminę šalį, iš kurios turi „išsilukštenti“
naujas tvarinys.
Kaip sakoma – atvažiavome. Tai už ką
kovojome? Vėl viskas nusikelia į ateitį? Tiek pastangų ir viskas veltui? Vėl
gyvensime tik viltimi, kad iš šiandienos tamsumų kada nors „išsilukštens“
šviesus rytojus?
Profesorius faktiškai pripažino visišką
sąjūdietiškos ideologijos utopiškumą, savo paties „istorinės misijos“ žlugimą,
konstatavo triuškinantį istorinį „pravalą“, kurį patyrė politinis buržuazinės
Lietuvos elitas.
Tuo tarpų vienas
ryškiausių Sąjūdžio įkūrėjų ir ideologų A. Juozaitis pristatė
visuomenei savo naują knygą iškalbingu pavadinimu: „Tėvynės
tuštėjimo metas“. Kaip teigia autorius, ši knyga – savito žanro – politinis
savižudybės esė. Prognozė Lietuvai pateikta gana liūdna: „Gali būti, kad
vienintelį kartą mūsų tauta ir tešvęs savo vienintelį šimtmetį“. Sąjūdžio
laikus jis pavadino „sapnų pieva“, o dabartinę Lietuvą – „pralaimėjimų“. Tik ir
belieka – uždegti žvakę prie Sąjūdžio vėliavos.
Pagaliau vienas spalvingiausių Lietuvos
verslininkų ir politikų V. Uspaskichas visus įspėja, kad Lietuvoje artėja fašizmas.
Atseit, net Seimo nariai „už savo slaptą balsavimą privalo turėti įrodymą apie
savo esą slaptai laisvai priimtą sprendimą“. „Istorija rodo“, – teigia toliau
V. Uspaskichas, – „kad būtent taip ir tokiomis priemonėmis į valdžią atėjo
Hitleris ir įsigalėjo visiškas fašizmas. Iki visiškos
diktatūros įsigalėjimo liko visai nedaug ir Lietuvos ateičiai iškilo
didelė grėsmė.“
O kur dar įvairiausių ekspertų ir
analitikų, politologų ir politikų, patarėjų ir padėjėjų, žurnalistų
ir propagandistų aliarmuojantys ir apokaliptiniai rašiniai su jų
žodine ekvilibristika, gelžbetoninėmis etiketėmis bei jėzuitiškais
moralais. Politikų tarpusavio kaltinimai, skundai, įtarimai, paneigimai girdimi
kasdien. Net patriotiškos skaistybės bei valstybiško skaidrumo „čempionai“ –
konservatoriai – priversti teisintis ir aiškintis.
Sukruto ir nesisteminės opozicijos
veikėjai. Skelbiamos alternatyvos Lietuvai, atliekami nestandartiniai
politiniai žingsniai.
Visuomenės moksluose žinoma, kad apart
realių visuomenės vystymosi dėsnių, subjektyvios ateities vizijos
irgi įtakoja realią įvykių raidą. Jeigu autoritetingi visuomeninės
nuomonės formuotojai nuolat prognozuoja neigiamus ateities scenarijus, tai
prisideda prie jų objektizavimo. Be to tai sustiprina kolektyvinę tautos
nuojautą dėl savo beviltiškos ateities, kurią šie žmonės ir išreiškia. Ši
psichodelinį mišinį dar „panarkotina“ ir strateginio mąstymo stoka politinio
elito tarpe.
Vyksta ir atvirkštinis subjektizavimo
procesas. Nevykusi politinė praktika bei neigiami ateities lūkesčiai
formuoja ir tam tikrą žmonių veiklos, gyvenimo ir mąstymo būdą dabartyje.
Pesimistinės nuotaikos bei nuojautos provokuoja „puotos maro metu“ ir „po mūsų
nors tvanas“ elgesį. Visa tai dar daugiau pagilina egzistencinę valstybės,
visuomenės ir žmogaus krizę.
Visuomeninė-valstybinė
Lietuvos būtis išryškina vis daugiau nebūties zonų, kurios
kaip kokios juodosios kosmoso skylės susiurbia į savę visą
gyvybingą ir kūrybingą socialinę materiją.
Šis užburtas objektinis-subjektinis
„durnos begalybės“ (Hėgelio terminas) ratas įgauna vis didesnį pagreitį.
Sustabdyti jį galima tik kokiu nors revoliuciniu būdu. Tiesa, tokiu atveju
inercijos jėga gali išmesti už borto nemažai dabartinių besisukančių šiame
rate veikėjų ir pranašų.
Šaltinis: Michailas
Bugakovas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą