2018 m. kovo 14 d., trečiadienis

Karlas Marksas. Jaunuolio apmąstymai renkantis gyvenimo kelią

Prieš 135-erius metus, 1883-iųjų kovo 14-ąją dieną, mirė didysis mokslinio komunizmo kūrėjas, K. Marksas. Mirė nuėjęs garbingą gyvenimo kelią, nuveikęs didžius darbus, kurių dėka gyvuoja iki šiolei. Kad šį kelią Marksas suprato ir pasirinko dar visai jaunas, byloja jo brandos atestato egzaminui skirtas rašinys, kuriame išdėstytas mintis autoriaus nežinantis skaitytojas vargu ar priskirtų 17-mečio jaunuolio plunksnai. Ir visgi šis jaunuolis gyvenimo tiesą pažino. Tesisemia jos, teįkūnija ją dabarties pažangusis jaunimas, trokštąs gėrio, grožio bei teisybės ir pasiryžęs dėl jos kovoti.

JAUNUOLIO APMĄSTYMAI RENKANTIS GYVENIMO KELIĄ


Gyvūnui pati gamta lėmė veiklos ratą, kuriuos jis turi judėti; jis ramiai užbaigia tą ratą, nemėginęs iš jo išsiveržti, ir net nenujaučia, kad yra koks nors kitas. Taip pat ir žmogui dievybė nurodė bendrą tikslą – sukilninti žmoniją ir save, bet ji paliko paties žmogaus nuožiūrai susirasti priemones, kuriomis jis galėtų pasiekti tą tikslą; ji leido žmogui pačiam pasirinkti visuomenėje vietą, kuri jam labiausiai pritiktų ir teiktų didžiausią galimybę iškilti pačiam bei išaukštinti visuomenę.

Turėdamas tokį pasirinkimą, žmogus labai pranoksta visas kitas sukurtas būtybes, bet kartu šis pasirinkimas yra žingsnis, galintis niekais paversti visą žmogaus gyve­nimą, suardyti visus jo planus ir jį patį padaryti nelaimingą. Taigi jaunuolio, pradedančio savo gyvenimo kelią ir nenorinčio palikti atsitiktinumo valiai to, kas jam svarbiausia, pirmutinė pareiga, žinoma, yra rimtai apsvarstyti šį pasirinkimą.

Kiekvienas prieš akis turi kokį nors tikslą, kuris bent jau jam pačiam atrodo esąs didis ir kuris iš tikro yra didis, kai jį tokiu laiko tvirčiausias įsitikinimas, vidinis širdies balsas, nes dievybė niekada nepalieka žemiškosios būtybės be vadovo; ji kalba tyliai, bet tikrai.

Tačiau šis balsas yra lengvai nustelbiamas, ir tai, ką palaikėme įkvėpimu, gali būti akimirkos padarinys, ir kita akimirka galbūt jį vėl sunaikins. Mūsų vaizduotė gal yra įsiliepsnojusi, jausmai sužadinti, miražai šmėkščioja prieš mūsų akis, ir mes aistringai veržiamės link tikslo, kurį nurodė, kaip vaizduojamės, pati dievybė; tačiau tai, ką mes karštai glaudėme prie krūtinės, netrukus mus atstumia, ir pamatome, kad visas mūsų gyvenimas yra sugriautas.

Todėl turime rimtai patikrinti, ar mus iš tikro žavi kokia nors profesija ir ar tai profesijai pritaria vidinis baisas, o gal mūsų įkvėpimas buvo suklydimas, ir tai, ką palaikėme dievybės raginimu, – vien savęs apgaudinėjimas. Bet kaipgi galime tai sužinoti, nesuradę paties įkvėpimo šaltinio?

Dideli dalykai spindi, jų spindesys kursto garbės troškimą, o garbės troškimas galbūt lengvai sužadino įkvė­pimą arba tai, kas mums atrodė esąs įkvėpimas; tačiau protas jau neįstengia sulaikyti to, kurį suviliojo garbės troškimo furija, ir šis metasi ten, kur jį šaukia įsiaudrinęs potroškis: jau ne jis renkasi vietą visuomenėje, o ją lemia jam atsitiktinumas ir regimybė.

Mes nesame pašaukti ir tokiai vietai, kurioje galėtume labiausiai puikuotis; ši vieta – ne tokia, kurioje, galbūt pavykus įsitvirtinti, mes per daugelį metų niekada nepailstume, niekada nesumažėtų mūsų uolumas, niekada neišblėstų mūsų įkvėpimas. Atvirkščiai, netrukus pamatytume, kad mūsų troškimai nenumalšinti, sumanymai – neįgyvendinti, ir imtume širsti ant dievo bei keiksnoti žmoniją.

Tačiau, ne vien garbės vaikydamiesi, mes galime staiga susižavėti kokia nors profesija, o galbūt tą profesiją patys išgražinome savo vaizduotėje, ir išgražinome taip, kad ji mums virto didžiausiu gėriu, koks tik įmanomas gyvenime. Mes nuodugniai negvildenome tos profesijos, neįvertinome viso jos sunkumo, tos didžiulės atsakomybės, kuri mums tektų; mes tik nužvelgėme ją iš tolo, o tolis klaidina.

Čia mūsų pačių protas jau negali būti patarėjas, nes jis, jausmų apgautas, vaizduotės apakintas, nesiremia nei patirtimi, nei įdėmesniu stebėjimu. Bet į ką gi mums tada kreiptis? Kas gi mus gali paremti, kai mus apleidžia protas?

Tėvai, jau nuėję gyvenimo kelią ir jau patyrę likimo griežtumą, – sako mūsų širdis.

Jeigu ir šaltakraujiškai apsvarstę pasirinktą profesiją, suvokę jos sunkumą, susipažinę su keblumais, susijusiais su ja, pamatome, kad mūsų įkvėpimas vis dėlto neblėsta, kad tą profesiją tebemėgstame ir tikime, jog esame jai pašaukti, tai galime ją pasirinkti, tai mūsų nesuklaidins nei įkvėpimas, nei skubotai ją pasirinksime.

Tačiau ne visada galime pasirinkti profesiją, kuriai manome esą pašaukti; mūsų santykiai visuomenėje daugmaž jau yra pradėję klostytis anksčiau, negu mes įstengiame juos nustatyti.

Dažnai jau fizinė mūsų prigimtis grėsmingai mums prieštarauja, o jos teisių niekas neišdrįs išjuokti.

Tiesa, mes galime pakilti virš savo fizinės prigimties, bet tada juo greičiau nusmuksime žemyn, tada mes ryšimės statyti pastatą ant sutrūnijusių griuvėsių, tada visas mūsų gyvenimas virs nelaiminga kova tarp dvasinio ir kūniš­ko principo. Bet kaipgi tas, kuris savyje neįstengė nuslopinti kovojančių pradų, galės atsispirti gaivališkam gyvenimo spaudimui ir ramiai veikti? Juk vien iš susikaupimo gali atsirasti dideli ir gražūs darbai; jis yra ta dirva, vien kurioje dera brandūs vaisiai.

Nepaisant to, kad, fizinei prigimčiai nesiderinant su mūsų pasirinkta vieta visuomenėje, neilgai galėsime dirbti ir dirbdami retai kada patirsime džiaugsmą, vis dėlto mums nuolat kils mintis paaukoti savo gerovę pareigai, dirbti energingai nors ir silpnomis jėgomis; tačiau, pasirinkę profesiją, kuriai neturime gabumų, mes niekada negalėsime deramai atlikti to, ko ji reikalauja, ir netrukus gėdindamiesi suprasime, kad negebame to atlikti, ir sau pasakysime, kad esame nenaudingos kūrimo būtybės, visuomenės nariai, neįstengiantys įgyvendinti savo pašaukimo. Panieka sau tada bus natūraliausias viso to padarinys. O ar yra skausmingesnis jausmas, ar yra koks nors jausmas, kuris mažiau negu šis gali būti numalšintas viso to, ką teikia išorinis pasaulis? Panieka sau – tai gyvatė, amžinai gelianti ir graužianti širdį, siurbianti jos gyvasties kraują ir maišanti jį su neapykantos žmonijai ir nevilties nuodais.

Neteisingai įvertinę savo gabumus kokiai nors profesijai, kurią nuodugniau aptarėme, mes padarome nusižengimą, kuris mums patiems atkeršija, kuris, netgi kitų nepeikiamas, mūsų krūtinėje sukelia baisesnes kančias už tas, kurias galėtų sukelti tokie priekaištai.

Jeigu visa tai apsvarstėme ir mūsų gyvenimo aplinkybės leidžia mums pasirinkti bet kurią profesiją, tai imkimės tos, kuri mums garantuoja didžiausią orumą, remiasi idėjomis, kurių teisingumu esame visiškai įsitikinę, ir kuri teikia daugiausia erdvės veikti žmonijos labui ir patiems priartėti prie bendrojo tikslo, kurio atžvilgiu kiekviena profesija tėra priemonė, – prie tobulybės.

Orumas yra tai, kas žmogų labiausiai išaukština, jo veiklai, visiems jo siekiams suteikia didžiausio kilnumo, jį padaro neliečiamą, verčia minią juo stebėtis ir leidžia jam iškilti virš minios.

Tačiau orumą gali suteikti tik tokia profesija, kurią turėdami mes nesame vergiški jos įrankiai, bet savarankiškai dirbame savo srityje, tik profesija, kuri nereikalauja iš mūsų jokių smerktinų, netgi iš pažiūros smerktinų veiksmų, ir kurią geriausias žmogus pasirinktų su kilnaus pasididžiavimo jausmu. Viso to daugiausia teikianti profesija ne visada yra puikiausia, bet visada yra labiausiai pasirinktina.

Tačiau mus pažemintų ir profesija, neteikianti mums jokio orumo, mes tikrai sukluptume ir nuo naštos tokios profesijos, kuri remiasi – kaip vėliau suprastume – klaidingomis idėjomis.

Čia jau nėra kitokios pagalbos, kaip tik savęs apgaudinėjimas. O koks be galo liūdnas būna išsigelbėjimas, apgavus save!

Jaunuoliui, dar neturinčiam pastovių principų, tvirtų ir nepaneigiamų įsitikinimų, pavojingiausios yra ne tos pro­fesijos, kurios susijusios su gyvenimu, o tos, kurios susijusios su abstrakčiomis tiesomis, nors tokios profesijos kartu atrodo kilniausios, kai jos giliai į širdį yra suleidusios šaknis, kai mes už jų vyraujančias idėjas galime aukoti savo gyvenimą ir visus siekius.

Tokios profesijos gali padaryti laimingus tuos, kurie joms turi pašaukimą, bet jos sužlugdo tuos, kurie jas pasirenka skubotai, neapgalvoję, paveikti akimirkos įspūdžio. Priešingai, gera mūsų nuomonė apie idėjas, kuriomis remiasi mūsų profesija, mums padeda įgyti aukštesnę vietą visuomenėje, didina mūsų orumą ir mūsų veiksmus daro tvirtus.

Tas, kuris pasirinko sau labai brangintiną profesiją, sudrebės vien nuo minties, kad gali pasidaryti jos nevertas, ir jis elgsis kilniai jau dėl to, kad kilni yra jo vieta visuomenėje.

Tačiau svarbiausias vadovas, kuris turi mus nukreipti, kai renkamės profesiją, yra žmonijos gerovė ir mūsų pačių tobulėjimas. Nereikia manyti, kad abu šie interesai galėtų kirstis ir turėtų vienas kitą panaikinti; tačiau žmogaus prigimtis taip jau sutvarkyta, kad jis gali tobulėti tik siekdamas savo amžininkų tobulėjimo, jų gerovės. Jeigu žmogus dirba tik sau, jis galbūt gali tapti žymiu mokslininku, dideliu išminčiumi, puikiu poetu, bet jis niekada negalės būti tobulas, tikrai didis žmogus.

Istorija didžiais pripažįsta tuos žmones, kurie, dirbdami bendram labui, patys tapdavo tauresni; iš patirties žinome, kad išaukštinami kaip laimingiausieji tie, kurie daugiausia kitų padarė laimingus. Pati religija mus moko, kad idealas, į kurį visi siekia lygiuotis, pasiaukojo už žmoniją. Tad kas išdrįstų paneigti tokias sentencijas?

Išsirinkę profesiją, kuri mums leistų daugiausia darbuotis žmonijos labui, nesulinksime po jos našta, nes ji – tik auka, skirta visiems; tada jusime ne menką, nedidelį, egoistišką džiaugsmą, o mūsų laimė priklausys milijonams, mūsų darbai tada gyvens ramų, bet amžinai veiksmingą gyvenimą, o prie mūsų kapo taurūs žmonės graudžiai apsiverks.






Taip pat skaitykite:





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą