Salomėja Nėris. Keturi

1926-ųjų gruodžio 27-oji – diena, kurios paryčiais prie Kauno 6-ojo forto buvo sušaudyti keturi pogrindinės Lietuvos Komunistų Partijos vadovai – K. Požėla (gim. 1896), J. Greifenbergeris (gim. 1898), K. Giedrys (gim. 1891) ir R. Čarnas (gim. 1900). Paskyrę savo gyvenimą kovai už darbo žmonių Lietuvą, už socializmą ir komunizmą, jie ryžtingai dirbo profsąjunginiame, politiniame ir jaunimo judėjimuose, tapdami tikraisiais to meto revoliucinių masių lyderiais. Areštuoti fašistinio gruodžio 16-osios perversmo pasėkoje, melagingai apkaltinti ir nuteisti už nebūto valstybinio perversmo rengimą, šie keturi vyrai tapo pirmosiomis tautiško patriotizmo skraiste prisidengusių uzurpatorių ir jų klusnių pakalikų aukomis. Tačiau jie buvo tvirti ir nesudrebėjo prieš budelių kulkas, palikdami mums idėjinio tyrumo ir visiško atsidavimo revoliucijos reikalui pavyzdį. Šiandien atmindami jų didvyrišką kovą, draugų ir skaitytojų dėmesiui pateikiame Keturiems komunarams skirtą lietuvių liaudies poetės S. Nėries poemą „Keturi“.

Kovoti ir numirt už liaudį –
Tų teisių nieks negal atimt,
Kai liūtys lijo, vėtros gaudė... –
Šuo neitų šitokiom naktim –

O tu ėjai – visi jūs ėjot,
Nežinomi iš pavardės,
Priglaudę raštų ryšulėlį
Po apsiaustu – prie pat širdies.

Jūs drąsiai ligi galo ėjot,–
To žygio nieks nepakartos –
Už Kauno – lig apleisto slėnio –
Dirvono žemės neartos.

Ir tiesiai kruvinom pėdom jūs,
Kovos užgrūdinti, kieti,
Išeis Antanas ir Adomas,
Mečys, Motiejus ir kiti.

O atsigręžkit – paskui žengia
Ne viens, ne dešimtys – minia!
Visi jie drąsūs – pasirengę
Užstoti liaudį krūtine.

*    *    *

Tą naktį pamenu. Išbalus
Ji buvo ir labai tyli.
Vartai kalėjimo lig galo
Tą naktį buvo atkili.

Gatvėse, skersgatviuos – sargybos.
Nervingi žingsniai suimtų.
Mėnulio pjautuvas pakibęs
Ties galvomis ne vieno tų,

Kuriuos išskyrė ypatingai
Ir pažymėjo mirtimi.
Dėl jų širdis krūtinėj stingo, –
Taip liaudžiai buvo artimi.

O liaudis – motina nuliūdus, –
Širdis jai alpsta kruvina;
Jos sūnus išdavė – tas Judas –
„Demokratijos“ puvena.

*    *    *

Buržujų liūtai – galvažudžiai
Teisėjų togom apsivilko
Ir pakvietė „teisingai“ liudyt
Klastingą vanagą bei vilką.

Ir teismas nuteisė sušaudyt
Juos keturis – kovos draugus.
Bebalsė, surakinta liaudis
Pajuto kruvinus nagus.

Jiem sako; „Jūs mirtingi žmonės,
Širdis gyventi šaukia, –
Dar laikas – melskite malonės,
Didybės meskit kaukę!“

– Maldauti budelių malonės? –
Te nieks iš mūs nedrįsta!
Tiesa, ne akmenys mes – žmonės,
– Bet esam komunistai.

Pasigailėjimo neprašo
Joks komunistas – iš tiesų.
Istorija vardus terašo
Švarius – akivaizdoj visų.

*    *    *

Ne paukštis po narveli mušės,
Tik širdys daužės neramiai.
– Raudojo Panemunės pušys,
Ir vėtra gaikščiojo kimiai.

Jie eina. Durtuvų takelis.
Po kojom sniegas begirgždąs.
Jie auga – lig padangių kelias,
Galvom pasiekdami žvaigždes.

Jie girdi – karžygiais juos mini.
Dainas dainuoja apie juos...
Ir vėlei – prieš akis tėvynė...
Kaip ilgai pančiuos ji dejuos?

Vardus mūs bjaurins piktos lūpos,
Mus juodins budelių spauda...
Snieginėm skraistėm apsisupus,
Prieš mus naktis – juoda juoda.

Širdy mes šaukiame perkūną
Iš tų padangių sningančių.
Taip skauda sielą, gelia kūną
Nuo durtuvų besmingančių.

Juk visas komunizmo kelias
Tarp durtuvų... O kas gi mes?
Tik aidas, mažos tik dalelės
Didžiosios pergalės giesmės.

Bet mes tvirti. Ir jokis plienas .
Negąsdina – jokia mirtis.
Prieš ją mes nedrebam nė vienas,
Nors ji arti, visai arti.

*    *    *

Mirties tu kamera! Kiek skausmo,
Kiek tavo plytose kančios!
Jos primena akis žmogaus man,
Žmonijos – jungą velkančios.

Kad stingo mano jaunas kraujas,
Kad savo dainą čia baigiau, –
Kam pasakysite daugiau jūs?
Pajuodę sienos – kam daugiau?

Mes keturi čia laukiam ramūs
Tą baisią naktį gruodžio.
Ak, mamos – pasmerktųjų, mamos!
Oi, kas jus – kas jus guodžia?

Jūs veltui ašarų neliekit,
Visi, kam esam brangūs, –
Jūs kovai mūsų vietoj liekat
Visi – kam laisvos rankos!

*    *    *

Miega mirtin pasmerktieji, –
Jaunuolių miegas saldus.
Verkšlena mūrai šaltieji, –
Kamerų sienom graudu.

Prieš tą paskutinę kelionę
Miegokit, miegokit saldžiai...
Girgžda sniegas ten klony,
Ir gieda pirmieji gaidžiai.

Sapnuoja: kad bėga, kad skuba
Į laisvę – raiti ant vėjo.
Bet vėjas suklupo, apšlubo, –
lt sprogo tyla didėji –

Sutrinko kalėjimo vartai,
Sužvango grandinių rauda.
Jau laikas sudievu jums tarti:
Atėjo... penkta valanda.

Už vartų – riksmas geliantis
O Karoli!.. Juozai!.. Brolau!..
O Rafailai – sūneli!..
Kazy!.. Ak, jau veža! – Palauk!.

*    *    *

Jie keturi
Kalėjimo duris
Nakčia pravirkdė.
Jie – keturi
Pajuto beturį
Po gyvą širdį.

Žinojo, nebegrįš
Daugiau pro šias duris...
Pagavo tyrų vėjas.
Ir žengė keturi. –
Padangėj vyturys
Pavasarį čiulbėjo.

Ir mąstė keturi:
Kad būčiau vyturys –
Skrajot galėčiau –
Kad būčiau vyturys!
Nors vėjas, nors šiaurys! –
Padangėn lėkčiau.

Padangėn – kuo toliau, –
Su debesiu keliaut,
Su saule kilti!                                  
Saulužė sau keliaus –
O širdis plakt paliaus...
Akis užtemdo smiltys.

Nebėr nė vyturių...
Po kojom keturių
Vaitoja sniegas tik. –
Ir vėtra laužo
Laukuose beržą,
Beržą paliegusį.

Naktis... mama... gera...
Su debesų skara
Mėnulį dangsto –
Komandą pasakys...
Pirma uždengs akis –
Uždengs akis iš anksto.

Nedenkite akių!
Mes tikim – aš tikiu:
Tironams galas!
Ne šiandien gal, ne tuoj
Tikrai skambės rytoj Internacionalas!

*    *    *

Tu broliui taikai į krūtinę?
Kareivi, drauge, – ką darai?
Tai jie juk išdavė tėvynę –
Kapitalizmo aitvarai!

Esi tu įrankis jų paikas, –
Regi – kaip liaudies sūnūs miršta?
Kareivi, broli, – būki sveikas –
Ir mūsų vardo nepamirški!

Ne pasaka – tikrai ateis ji,
Diena gražiausioji visų, –
Kad sutryptieji ir beteisiai
Bus liaudies pašaukti balsu.

Ir jūs, kurie mirtin mus teisiat,
Maišai jūs – aukso prigrūsti, –
Žinokite, – diena ateis jums,
Diena teisinga ir rūsti!

Ir tuos žodžius gerai girdėjo
Pro vėtrą ausys dalinio.
Laisva laisva dvasia didėji!
Šalin grandinės kalinio!

Kareiviai taiko užsimerkę,
Lyg šautų nuosavon širdin. –
Ir sniegas po jų padais verkia.
Ir vėtra suokia vis graudyn.

Ir mėnuo slapstosi nubalęs
Už debesynų keteros.
Nutilo žingsniai. Tik sušalę
Raudonos dėmės keturios.

Ir styro keturi stulpeliai –
Laukuos našlaičiai palikti.
Ten slėnyje – toli nuo kelio
Klajoja viesulai balti.

Tu nematei, kaip vėtra šėlo?
O žeme, žeme, – tu miegi?
Antai – raudonos vėliavėlės
Sustingo keturios sniege.

*    *    *

Ne vėtros kaukdamos atjoja            
Kovos daina, audrų daina!
Tu ženk su žengiančiais į koją!
Visų gražiausioji diena!

Pakelkim vėliavas į aukštį, –
Te jos – raudonos plevėsuos!
Žmogau, tu laisvas – tartum paukštis
Laisvoje žemėj – debesuos!

Šaltinis: S. Nėris. Raštai. T. 2. V., 1984, p. 34-40.

Iš Kauno Ramybės parko iškeltas, dabar Grūto parke esantis skulptorių B. Vyšniausko ir N. Petrulio paminklas Keturiems komunarams.

Taip pat skaitykite: V. Nevėžietis. Keturių komunarų atminimui
Žiūrėkite video dokumentiką: Karolis Požėla