Paskutinė kalendorinių metų diena, gruodžio 31-oji,
tuo pačiu yra ir žymaus lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjo, „Tautiškos
giesmės“ autoriaus, V. Kudirkos (1858-1899), gimimo diena. Kadangi populiaru
spekuliuoti Kudirkos asmeniu, ypač jo santykiu su socializmu
(ryšium su „Proletariato“ partijos byla), šiandieną laikome esant gera proga šį
klausimą išaiškinti savo skaitytojams. Užtat jų dėmesiui pateikiame
1958-aisiais „Tiesos“ laikraštyje Kudirkos 100-mečio proga išėjusį lietuvių
istoriko marksisto, J. Žiugždos straipsnį „Vinco Kudirkos
visuomeninės-politinės pažiūros“ – jame nušviečiami ir marksistiškai įvertinami
visi esminiai šį klausimą liečiantys faktai.
VINCO KUDIRKOS VISUOMENINĖS-POLITINĖS PAŽIŪROS
Šiandien sueina lygiai šimtas metų nuo
to laiko, kai gimė žymusis XIX amžiaus pabaigos lietuvių rašytojas ir
visuomenės veikėjas Vincas Kudirka (1858–1899).
Pirmuosius savo žingsnius visuomeniniame
gyvenime V. Kudirka žengė tada, kada Lietuvoje, kaip ir visoje Rusijoje, esant
dar gilioms feodalizmo liekanoms, vystėsi kapitalizmas su visais jam būdingais
prieštaravimais, su kapitalistinio išnaudojimo augimu, su nuolat aštrėjančia
klasių kova. Tai buvo metai, kada bendra carizmo reakcija, siautusi visoje
Rusijoje, Lietuvoje reiškėsi dar griežtesnėmis formomis dėl žiaurios nacionalinės
priespaudos, dėl lietuvių kalbos ir lietuviškų raštų neriboto persekiojimo.
Lietuvoje toliau vystėsi ir stiprėjo valstiečių judėjimas, savo šaknimis
susijęs su 1863 metų valstiečių sukilimu, su jo kovinėmis tradicijomis,
nukreiptas prieš feodalizmo liekanas kaime, objektyviai imant, prieš dvarininkų
žemėvaldą, prieš dvarininkų ir kapitalistų palaikomą caro valdžią. Tas
valstiečių judėjimas, kad ir būdamas gaivališkas, savo esme ardė dvarininkinės
žemėvaldos pagrindus ir siekė revoliuciniu būdu pertvarkyti žemės valdymo
santykius buržuazinio-demokratinio vystymosi keliu. Valstiečiai bežemiai –
nuomininkai ir kiti – ryžtingai kovojo dėl žemės, jėga užimdami savo kitados
valdytus žemės sklypus ir kitokiais būdais reikalaudami žemės.
Valstiečių agrarinis judėjimas XIX a.
pabaigoje visą laiką glaudžiai jungėsi su jų kova prieš nacionalinę priespaudą.
Kaip matyti iš daugelio archyvinių dokumentų, valstiečiai jau nuo pirmųjų po
1863 m. sukilimo metų reikalavo, kad mokyklose būtų dėstoma lietuvių kalba, kad
būtų grąžinta spauda lietuviškomis raidėmis ir ryžtingai kovojo už tuos
reikalavimus, priešindamiesi žandarams ir policijai.
Kapitalizmui vystantis, į visuomeninio
veikimo areną atėjo lietuvių buržuazija, kuri vėliau už kitų tautybių
buržuaziją išvystė savo veikimą, stengdamasi rasti sau vietą sudėtingose ir
prieštaringose kapitalizmo vystymosi aplinkybėse, užimti pozicijas Lietuvos
ekonomikoje ir visuomeniniame gyvenime.
XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais,
augant pramonei ir specializuojantis amatams, formavosi Lietuvos proletariatas,
prasidėjo Lietuvos darbininkų klasės kova prieš išnaudotojus, susijusi su visos
Rusijos darbininkų judėjimu ir to judėjimo veiksmingai stiprinama. Tuo pat
laiku ir Lietuvos kaime stiprėjo klasinė diferenciacija, aštrėjo klasių kova,
vystėsi žemės ūkio darbininkų pasipriešinimas neribotam išnaudojimui dvaruose
ir buožių ūkiuose.
Nuo devintojo dešimtmečio pradžios
pirmiausia Vilniuje, o paskui ir kitose Lietuvos vietose tarp radikaliosios
inteligentijos sluoksnių ir darbininkų tarpe ėmė plisti marksizmo idėjos,
pradėjo kurtis jaunimo rateliai marksizmui studijuoti.
Darbininkų klasės susiformavimas ir
darbininkų klasinio judėjimo išaugimas, o taip pat darbininkų klasės kovos
įtakoje intensyvėjęs ir stiprėjęs valstiečių judėjimas iš pagrindų keitė
varomųjų jėgų santykius Lietuvos visuomenės vystymesi. Lietuvos darbo žmonių
socialinio ir nacionalinio išsivadavimo kovos priešakyje vis labiau stojo
revoliucinė darbininkų klasė.
Kaip yra žinoma, V. Kudirkos
visuomeninis veikimas pirmiausia pasireiškė tam tikrais ryšiais su Lenkijos „Proletariato“
organizacija Varšuvoje. Kokia buvo tų V. Kudirkos ryšių su „Proletariatu“ esmė,
ir šiandien dar, mums atrodo, visiškai tiksliai neįmanoma pasakyti.
Aktyvų veikimą lietuvių visuomenės
gyvenime V. Kudirka pradeda 1888 metais, aiškiai susirišdamąs su esančia
lietuvių buržuazija ir ilgainiui tapdamas vienu iš ryškiausių jos ideologų. V.
Kudirkos ir, galima sakyti, to meto lietuvių buržuazijos pažiūrų konkretų
išreiškimą randame 1888 m. Varšuvoje, matyti, daugiausia V. Kudirkos
iniciatyva, įkurtos „Draugystės Lietuva“, įstatuose, o taip pat V. Kudirkos tų
metų laiškuose J. Basanavičiui ir J. Šliūpui.
„Draugystės Lietuva“ tikslai yra „platinimas
šviesos, atgaivinimas ir pakėlimas tautiškos dvasios, rašliavos ir dailės; pagerinimas
ūkės būtės; platinimas rubežių lietuvystės“. Konkretizuojant šiuos tikslus,
numatomos tokios priemonės, kaip išaiškinimas „skirtingumo lietuvių nuo
prašalinių tautų“, platinimas „pamokinimų apie pagerinimą žemdirbystės“, „pakėlimas
amatų“, „patraukimas į prekybą“, užlaikymas „žemės rankose lietuvių“,
išpirkimas „žemės iš rankų svetimtaučių ne tik viduryje Lietuvos, bet ir
parubežiais“. Savo laiškuose J. Basanavičiui V. Kudirka rašo apie tai, kad
varšuviečiai sudarė „draugystę, apimančią visus reikalus tautiško gyvenimo ir
skiriančią atsakantį darbą visiems luomams lietuvių“, rašo apie reikalą leisti
naują laikraštį, „inteligentišką, bet populiarišką (kurį galėtų suprasti
vidutiniai apšviestas lietuvis)“, apie norą „traukti dėl naudos lietuvystės
visą inteligentiją“, „tarnauti visai Lietuvai“. V. Kudirka pasisako ir prieš
tokį buržuazinį radikališkumą laikraštyje, koks pasireiškė tuomet J. Šliūpo
leidžiamame „Lietuviškajame Balse“.
Pagrindinis lietuviškosios buržuazijos
siekimas buvo iškovoti reikiamą poziciją Lietuvos ekonomikoje, jos rinkoje ir
visuomenės gyvenime. Šiam reikalui, išplaukiančiam iš „Draugystės“ įstatų
tikslo siekti pagerinimo „ūkiškos būtės“, V. Kudirka skiria nemaža dėmesio savo
publicistikoje, „Varpo“ „Tėvynės Varpai“ skyriuje ir tatai yra glaudžiai susiję
su bendra „Varpo“ kryptimi tuo klausimu, su daugelio kitų autorių pasisakymais
ta tema.
Propagavimas amatų, pramonės ir prekybos
kapitalizmo vystymosi sąlygomis, apskritai imant, galėjo turėti teigiamą reikšmę
krašto ūkiui. Tačiau V. Kudirka, siekdamas stiprinti lietuvių nacionalinės
buržuazijos pozicijas, griežtai pasisako prieš kitų tautybių amatininkus,
pramonininkus, prekybininkus, o apibendrindamas puola apskritai kitas tautybes,
ypač žydus.
Tokia pat linkme V. Kudirka vertina
santykius ir stambesnėse pramonės įmonėse, reikšdamas pažiūrą, kad darbininkų
padėtis priklausanti nuo fabrikanto tautybės.
Taip pat ribotai traktuoja V. Kudirka
agrarinius santykius Lietuvoje. Šiuo atžvilgiu V. Kudirka nemato valstiečių
kovos prieš dvarininkus, prieš feodalizmo liekanas nei dabartyje, nei
netolimoje praeityje, nemato valstiečių kovos ir 1863 m. sukilime. Dvarininkinė
žemėvalda, bajorų luomų buvimas – V. Kudirkai visiškai normalūs dalykai. Jie
tvarkytini taip pat tik tautiniuose rėmuose. Čia, kaip ir pramonės srityje, V.
Kudirkai svarbiausia dvarininko tautybė.
V. Kudirka apskritai griežtai nusistatęs
prieš carinę priespaudą, prieš smurtą ir kiekvienu konkrečiu atveju smerkia
carinių valdininkų savivaliavimus. Tuo atžvilgiu V. Kudirka didelį dėmesį
skiria ir aukštai vertina, pvz., mokinių atsisakymą mokyklose kalbėti maldą
rusiškai Mintaujos ir Šiaulių gimnazijose, jis pastebi ir pasmerkia tokį faktą,
kad pristavas su žandarais griovė vartus ir draskė žolynus, žmonių parengtus
vyskupui sutikti. Betgi V. Kudirka nepastebėjo ir savo publicistikoje
nepaminėjo nė vieno masinio valstiečių pasipriešinimo dvarininkams, nepasmerkė
nė vieno carinių ginkluotųjų jėgų susidorojimo su pasipriešinusiais
valstiečiais.
Darbininkų klasinį judėjimą Lietuvos
buržuazija iš karto pasitiko su dideliu nerimu, susirūpinimu ir baime. Betgi
darbininkų judėjimo nuolatinis augimas, marksizmo idėjų plitimas vyko tokiu
mastu, jog buržuazijos ideologai negalėjo tais klausimais nekalbėti, ypač
stengdamiesi įrodinėti tų klausimų „neaktualumą“ Lietuvoje, kreipti jų
sprendimą buržuazijai tinkama linkme, jiems priešpastatyti „tautinės vienybės“
reikalavimą, V. Kudirka darbininkų klausimo ir socializmo iš viso beveik
nelietė savo raštuose, visais atvejais reikalaudamas „lietuvių vienybės“, betgi
polemizuodamas pareiškė savo pažiūras ir darbininkų klausimu. Jis reiškia
abejojimų dėl „Apšvietos“ laikraščio tendencijų taikyti savo turinį
darbininkams. Jis rašo: „Apšvieta“ žada laikytis gryno mokslo ir tarnauti
tolynžengiams ir darbininkams. Taigi nežinau, ar daug atsiras darbininkų, kurie
lengvai suims į galvą svarbią laikraščio įtalpą. Kad ne visi – tai tikrai“. V.
Kudirka iš viso priešingas darbininkų klausimo kėlimui, esą, „jeigu mes būtume
išsyk užsiėmę varyti „darbininkų klausimą“, tai ne tik ką nieko nebūtume padarę
dėl lietuvystės reikalų, bet būtume jai visai užstoję kelią“. Ryšium su tuo jis
pareiškia savo solidarumą su „Apšvieta“, kada toji parašo, kad „tuom tarpu dėl
nusitvirtinimo lietuvystės nebūtų naudinga tautiškąjį mūsų klausimą sukergus su
socialistišku“ ir kad „gerai daro lietuvių inteligentai“, kurie „nemėgsta
užkabinėti socialistiškų doktrinų“. V. Kudirka, raginęs „ūkininkus“ leisti
vaikus mokytis amatų, priešinosi lietuvių darbo žmonių įsiliejimui į bendras
gretas su kitų tautybių darbininkais.
Laikydamasis tokio nusistatymo, V.
Kudirka laikė tikslingu, kad socialistai nesinaudotų „Varpo“ skiltimis, netgi
prieš mirtį perspėdamas daktarą J. Basanavičių: ,,a) Tik nepaversk „Skambalo“
(t. y. „Varpo“ – J. Z.) į specialiai raudonąjį laikraštį“.
Tuo būdu pagrindiniais XIX a. pabaigos
socialinių-ekonominių santykių klausimais – pramonės, amatų, prekybos vystymosi
bei agrariniais klausimais, o taip pat darbininkų klasės reikšmės bei klasių
kovos klausimais – V. Kudirka laikėsi buržuazinių pozicijų ir jas gynė, jų
sprendimą perkeldamas grynai į nacionalinius rėmus ir ypač rūpindamasis
užtrinti tų klausimų klasinį pobūdį.
* * *
V. Kudirkos pažiūrose nebuvo vieningumo,
reiškėsi visa eilė prieštaravimų, kaip ir visoje XIX a. pabaigos lietuvių buržuazijos
ideologijoje. V. Kudirka daugeliu atvejų teisingai, sutinkamai su lietuvių
liaudies masių interesais vertino daugelį kultūrinio gyvenimo švietimo, mokslo,
literatūros, meno ir kitų reiškinių. V. Kudirka griežtai pasmerkė carizmo
vykdomą lietuviškos spaudos draudimą, savo raštais ir visu savo veikimu
pasiaukodamas kovojo už lietuvių spaudą, už lietuvių teises mokyklose ir
Valstybinėse įstaigose. Kai kuriais savo publicistikos straipsniais ir ypač
satyrų („Viršininkai“, „Lietuvos tilto atsiminimai“, „Cenzūros klausimas“, „Vilkai“)
paveikslais jis demaskavo žiaurius caristinius lietuvių tautos engėjus – apskričių
viršininkus, žandarus, pliekė jų savanaudiškumą, kyšių ėmimą, mindžiojimą
elementariškiausių žmogaus teisių, ypač griežtai pasmerkė jų veiksmus,
nukreiptus į lietuvių spaudos, lietuvių kultūros persekiojimą. Lygiai taip pat
V. Kudirkos pliekianti plunksna pasiekia ir vietinius carinių engėjų talkininkus
– valsčių raštininkus Pstrumskius, Bavolskius, viršaičius Žagarus, inžinierius
Nikčemnickius, įvairius vietinius sukčius ir išdavikus–“šungalvius“ ir kt.
Griežtai stodamas prieš lietuvių tautos
engėjus – carizmo sistemos vykdytojus, V. Kudirka atskirais atvejais, kilnaus
pasipiktinimo apimtas, pasmerkia pačią carizmo sistemą, kalba apie „dvigalvį
šiaurės erelį“, trokštantį „praryti visus svetimus gaivalus“, pripratusį „maitintis
gyva mėsa savo priklausančiųjų“, džiaugėsi dėl caro Aleksandro III mirties, esą
„numirė Aleksandras III, ir visiems palengvėjo. Numirė žmogus, kuris su visu
sunkumu savo neaprubežiuotos valdžios buvo užgulęs ant progreso, taip
reikalingo žmonijai, taip surišto su jos prigimimu. Sutrempęs dabartį dėl
praeities, prislėgęs žmonėse paskutinę viltį ateities, stūmė Rusiją atgal, į
tuos tamsius senovių gilumus, iš kurių ji per kelis amžius taip sunkiai lipo“.
Piktinasi V. Kudirka atskirų kunigų,
tokių kaip Naupylės prabaščius bei Šelaukbūdžio prabaščius („Viršininkuose“),
konkrečiais darbais, padedančiais caro valdininkams engti liaudį; smerkia
klerikalinio „Tėvynės sargo“ skelbiamą tėvynės žeminimą, pajungiant ją
katalikybės reikalui. V. Kudirka griežtai pasmerkia popiežiaus Leono XIII
encikliką, kuria popiežius, visai nekreipdamas dėmesio į tai, kad cariniai
valdininkai–- Kauno gubernatorius ir kiti dar labai neseniai įvykdė nekaltų
žmonių skerdynes Kražiuose, šaukė katalikus būti ištikimais carui, jo klausyti
ir visokeriopai jo valią vykdyti.
Tačiau pažymint šiuos tikrai
progresyvius momentus V. Kudirkos veikime, negalima nutylėti to, kad ir čia
pasireiškia jo klasinis ribotumas. Piktindamasis carinių valdininkų veiksmais,
kartkartėmis bjaurėdamasis visa šiaurės erelio sistema, pasmerkdamas Aleksandrą
III, kitur V. Kudirka reiškia taikstymąsi su carizmu, tereikalaudamas iš jo kai
kurių reformų, garantuojančių pilietines teises. V. Kudirka su viltimi sutinka
Nikolajaus II atėjimą į sostą, esą „galima save raminti tuo, kad sostą užėmė
Nikolajus II, monarchą jaunas, žmogus da tuose metuose, kada širdis jautresnė
ant teisingo ir gero; žmogus, užaugęs tuose laikuose, kada apie progresą
neišgirst negalima. Ir iš tos pusės priderėtų laukt palengvėjimo“.
Smerkdamas atskirus popiežiaus ir kunigų
veiksmus, smerkdamas vyskupo Zverovičiaus dalyvavimą Muravjovo-koriko paminklo
atidarymo iškilmėse, V. Kudirka niekur nepasisako prieš reakcinį klerikalizmą
iš viso, prieš bendrą reakcinės katalikų dvasininkijos politiką. Pašiepdamas
carinius valdininkus publicistikoje ir ypač satyrose V. Kudirka neretai tų
valdininkų asmenybes arba jų neigiamus veiksmus dažniausiai sutapatina
apskritai su „rusais“ arba „maskoliais“, tuo būdu ir politinių santykių
vaizdavimas gauna nacionalistinį pobūdį.
Ypač krinta į akis be galo ribotas
valstiečių pavaizdavimas satyrose. Čia jie beveik visi tamsūs, pasyvūs,
visiškai nesupranta savo reikalų, nedrįsta priešintis jokiam valdininkų savavaliavimui.
Galima pažymėti teigiamą V. Kudirkos
įnašą į lietuvių visuomeninės minties vystymosi istoriją. V. Kudirka pasisako
prieš klerikalinių elementų pastangas įkvėpti liaudžiai, kad ji viską
aiškintųsi ir remtųsi „dievo valia“, prieš prietarų skleidimą. „Jeigu
gaspadoriui, – rašo V. Kudirka, – kurio laukas neneša, gyvuliai stimpa, namai
baigiasi, paduotume paaiškinimą, kad tai vis dedasi dėl to, nes tokia dievo
valia, tai gaspadorius, ypač dievobaimingas, sudėjęs rankas, lauks, kol dievo
valia neišsipildys iki galui, nes priešintis dievo valiai nepridera. Vodingumą
aiškinimo visko dievo valia matome ligos priepuoliuose: apsirgo kas – tai tokia
dievo valia – laukia ir nesigriebia jokios pagalbos, na, ir ne vieną palaidoja,
kurį būtų galima buvę išgelbėti, jeigu žmonėms būtų paaiškinta, kad ligos
arčiausia priežastis, tai ne dievo valia, tik kas kits“.
Atremdamas tokius „dievo valios“
piršimus, V. Kudirka nurodo, kad „turime fiziką, chemiją ir kitus mokslus, su
kurių pagalba lengvai galime aiškinti apystovas, tarp kurių sukasi mūsų
gyvenimas“.
Pažangieji V. Kudirkos pasaulėžiūros
bruožai geriausiai yra išreikšti jo poezijoje. Tiesą, negalima nepastebėti to,
kad ir poezijoje V. Kudirka nepajėgia visiškai atsikratyti liberaliniu
ribotumu. Sakysim, eilėraštyje „Artojo skundas“ V. Kudirka vaizdinga menine
forma ryškiai pabrėžia begalinį vargdienio-artojo skurdą, jo visišką
beteisiškumą, jo tokią padėtį, kada „pilvočiai ponai visoki, tik krauju mano
vien išmaitinti, žmo-gum nenori mane Vadinti, niekin ir spardo, lyg šunį kokį“.
Betgi tam vargdieniui-valstiečiui į pagalbą poetas, kaip tipiškas liberalinis
švietėjas, tesiūlo mokslą, o mokslas žada padėti valstiečiui pasiekti, „kad
užderėjimas būtų geresnis“, ir pagaliau parodyti, „kad visi sviete lygūs yra
ponai, nes visuos lygiai Kristus gyvena“. Arba, pvz., eilėraštyje „Lietuvos
šviesuoliams“ poetas ryškiai pasmerkia tuos „šviesuolius“, kurie kada priešai „stvėrė
draskyt mus, apnikę, jūs kaip niekšai, pabėgot, mus vienus palikę!“ Tačiau
visame eilėraštyje dvelkia liberalinė pažiūra, kad tik tie XIX a. pabaigos „šviesuoliai“
priminę liaudžiai „Lietuvą, pareigų šventumą“, tik jie pašaukę į kovą,
pasižymėdami: „mes jums vadais būsim!“, „tik jiems pažadinus“, „užsiliepsnojo
mūs šaltos krūtinės, ir stojome prieš skriaudą žemelės gimtinės“, kad jie galį
užgesinti „iš naujo mūs širdį liepsnotą“.
V. Kudirkos eilėraščiuose, pasižyminčiuose
aukštu meniškumu, įtikinamai skamba tėvynės meilės motyvas, šaukimas į darbą
tėvynės gerovei („Labora“, „Varpas“), išaukštinimas tų, kurie aukoja savo
gyvybę artimo laimei, „vargdienius duoda jų strėnas atitiesti“, kurie „už
minties mūs kovoja liuosybę“, bei neapykanta, pasmerkimas tironams, kuriuos „reikia
garbint, nors jie visiems kenkia“, tiems, kurių galybę skelbia kraujo upeliai
ir griuvėsių daugybė, kurie, kaip žvėrys įniršę, žmonių gyvybę ardo („Ne tas
yra didis“), paraginimas ir padrąsinimas kovoti su priešu, pasiaukojamai
tęsiant darbą žuvusių kovoje („Maniesiems“), ir kiti tokie humaniškumo, žmogaus
laisvės motyvai. Originaliomis pasakėčiomis „Žvirbliai ir kaliausė“ bei „Šiaučius
ir gizelis“ V. Kudirka pajuokė inteligentiškųjų veikėjų bailumą ir pasmerkė
engėjų savavaliavimą, susijusį dargi su dėkingumo reikalavimais.
Didelis V. Kudirkos nuopelnas yra jo
palikti pasaulinės literatūros veikalų vertimai į lietuvių kalbą. V. Kudirka iš
viso aukštai vertino literatūrą ir, kad ir būdamas pagal specialųjį
išsimokslinimą medikas, plačiai domėjosi kitų tautų rašytojų kūryba. Jis
plačiai domėjosi lenkų rašytojų – A. Mickevičiaus, J. Slovackio, M.
Konopnickos, rusų rašytojų N. Gogolio, M. Saltykovo-Ščedrino, N. Nekrasovo, I.
Krylovo ir kitų kūryba, o taip pat daugelio Vakarų Europos įžymiųjų rašytojų
veikalais. Jis nesitenkino vien literatūros kūrinių skaitymu, bet ėmėsi tikrai
milžiniško, jam jokių materialinių gėrybių neteikiančio darbo – vertė į
lietuvių kalbą įvairių tautų rašytojų kūrinius. Pasirinkdamas versti tuos
kūrinius, kurie domino jį savo turinio idėjiškumu ir menine forma, V. Kudirka
paliko išvertęs į lietuvių kalbą tikrai gausų literatūrinį lobį. Gana gausų ir
vertingą literatūrinį V. Kudirkos palikimą teigiamai papildo jo palikti kritikos
straipsniai, parašyti ryšium su išeinančiais iš spaudos raštais, o taip pat
atskiri teoriniai straipsniai. Tais savo straipsniais V. Kudirka pasireiškė
kaip realistinės krypties literatūroje teoretikas, jis reikalavo tiesioginio
ryšio tarp literatūrinės kūrybos ir gyvenimo, gynė reikalingumą įtvirtinti
toninę eilėdarą lietuvių poezijoje, o taip pat rūpinosi literatūrinės kalbos
kultūros kėlimu.
Tačiau tokie V. Kudirkos pasaulėžiūros
bruožai kaip priešingumas socializmui, šovinistinės nuotaikos, klasinės taikos
skelbimas, buržuazijos interesų gynimas, – visa tai sudarė sąlygas Lietuvos
buržuazijai jos kovoje prieš darbo žmones panaudoti V. Kudirkos idėjinį
palikimą buržuazinei-nacionalistinei ideologijai skleisti ir skiepyti.
Tarybinė visuomenė, giliai
išanalizuodama ir kritiškai peržiūrėdami bei atmesdama visa tai, kas V.
Kudirkos palikime yra glaudžiai susiję su buržuaziniu jo pasaulėžiūros
ribotumu, su siaurais buržuazijos klasės interesais ir visiškai svetima lietuvių
tautos masių gyvybiniams reikalams, aukštai vertina ir pasisavina socialistinio
gyvenimo kūrybai V. Kudirkos progresyvų literatūrinį bei šviečiamąjį palikimą,
objektyviai suvaidinusį teigiamą vaidmenį Lietuvos darbo žmonių išsivadavimo
kovoje. Tarybiniai žmonės taip pat su pagarba mini V. Kudirkos kupiną kilnaus
pasiaukojimo gyvenimą, susijusį su visišku atsisakymu nuo materialinių gėrybių
ieškojimo, su visišku nepaisymu nuolat patiriamo caristinio režimo vykdytojų
smurto.
Tai taip išeina, kad Vincas Kudirka, šiek tiek buvo socialistinių pažiūrų?
AtsakytiPanaikintiAnonimui: dar kartą skaitykite (jei iš vis skaitėte) straipsnį. Socializmu Kudirkos pažiūros nė "nekvepėjo".
AtsakytiPanaikinti