2008
m. rugpjūčio 3 d. mirus antikomunizmo „patriarchui“, A. Solženycinui, jo raštai
tapo vienu pagrindinių šaltinių antitarybinei isterijai ir ypatingiems
šmeižtams prieš pirmąją socialistinę valstybę. Net ir dabar pagrindinis
Solženycino veikalas, „Gulago archipelagas“, daugiau ar mažiau laikomas
antikomunistine pasaulio kapitalizmo apologetų ir antitarybinių propagandininkų
„biblija“.
Neva
„sąžiningi“ Solženycinio liudijimai, kurių jis niekada nesugebėjo įrodyti, buvo
panaudoti formuojant Vakarams taip reikalingą, ypač pasibaigus Antrajam
pasauliniam karui, anti-stalinistinę ir antikomunistinę psichozę.
Tačiau
kas iš tikrųjų buvo šis Nobelio premijos laureatas iš Rusijos, koks jo
antitarybinių pasakų patikimumas?
Pati
Solženycino darbų šerdis – jo mirtinas priešiškumas komunizmui. Jis bandė kurti
savo, kaip tariamo „herojaus“, įvaizdį, vaizduodamas save kaip Stalino epochoje
persekiotą disidentą. Liaupsinantys Solženyciną linkę užmiršti, kad 1946 m. jam
skirtas teismo nuosprendis buvo jo kontrrevoliucinės, pronacistinės veiklos
pasekmė. A. Solženycinas niekada neslėpė savo simpatijų nacistams; iš tiesų jis
kaltino Staliną, kad šis esą įtraukęs TSRS į karą, o ne susitaręs su Trečiuoju
Reichu. Solženycino požiūriu ne imperialistinė, ekspansionistinė nacistinės
Vokietijos politika, bet Stalinas kaltas dėl milijonų tarybinių aukų kare prieš
fašizmą!
Metų
metais jis aiškino, kad „vokiečių kariuomenė galėjo išlaisvinti Tarybų Sąjungą
nuo komunizmo, bet Hitleris buvo kvailas ir šio ginklo nepanaudojo“. Tas „ginklas“,
anot Solženycino, buvo įvairių kontrrevoliucinių, anti-stalinistinių grupių
siekiai sunaikinti TSRS iš vidaus. Toks
jis buvo „patriotas“ – išdavikas, pasirengęs parduoti savo šalį ir tautą
nacistams.
Išėjęs
iš kalėjimo Solženycinas pradėjo leisti knygas Tarybų Sąjungoje, palaikomas N.
Chruščiovo valdžios. Iš tiesų Solženycinas, kaip ir jo antikomunistinės
pasakos, tapo dar vienu naudingu įrankiu
Chruščiovo pastangose stiprinti savo revizionistinę darbotvarkę ir
vadinamąją „destalinizaciją“ po 1956 m. įvykusio XX TSKP suvažiavimo.
Pagrindinis
Solženycino tikslas buvo apšmeižti Tarybų Sąjungą ir socializmą. Knygos „Diena
Ivano Denisovičiaus gyvenime“ išleidimas pakėlė jo populiarumą Vakaruose ir
1970-aisiais – galbūt atsidėkojant už jo kontrrevoliucinę, antitarybinę
laikyseną – jis buvo nominuotas Nobelio taikos premiją už literatūrą.
Išpopuliarėjus Solženycinui, kaip rašytojui, kapitalistiniai Vakarai, ypač
Jungtinės Valstijos, rado sau tinkamą antikomunistinį propagandininką, ypač
Šaltojo karo laikotarpiui. 1974 m. rusų prozininkas atsisakė tarybinės
pilietybės, emigruodamas į Šveicariją, o paskui, į pagrindinę imperialistinę
metropoliją , Jungtines Valstijas. Ryšium su tuo verta paminėti, kad
1970-aisiais ir 1980-aisiais Solženycinas
susiejo savo vardą su reakcingiausiomis globalinio imperializmo jėgomis. Eilės
darbų, demaskuojančių melą apie Tarybų Sąjungos istoriją, autorius, Mario
Sousa, rašo:
„Jo
simpatijos nacizmui buvo pakastos po žemėmis, kad netrukdytų propagandiniam
karui prieš socializmą. JAV Solženycinas buvo pastoviai kviečiamas kalbėti
svarbiuose susirinkimuose. Pavyzdžiui, jis buvo pagrindiniu kalbėtoju ALF-CIO
(American Federation of Labor and Congress of Industrial Organizations –
Amerikos darbo federacijos ir pramoninių organizacijų kongreso) suvažiavime 1975
m.; o tų pačių metų liepos 15 d. dar buvo pakviestas skaityti paskaitos apie
pasaulio situaciją JAV Senate! Jo paskaitose reiškėsi smurtinė, provokacinė
agitacija už reakcingiausias pozicijas. Tarp kitų dalykų, jis agitavo už
pakartotiną Vietnamo užpuolimą net po jo karinės pergalės prieš JAV. Juo
labiau: po 40 metų fašizmo Portulgaijoje, kuomet valdžią paėmė kairieji
karininkai 1974 m. liaudies revoliucijos metu, Solženycinas ėmė varyti propagandą
už JAV karinę intervenciją Portugalijoje, kuri, anot jo, JAV nesikišant, būtų
prisijungusi prie Varšuvos sutarties! Savo paskaitose Solženycinas pastoviai
sielojosi dėl Portugalijos afrikinių kolonijų išsivadavimo.“
Solženycinas
susiejo save ir su žiauraus fašistinio generolo Franko režimo Ispanijoje
rėmimu. Šis tariamas „laisvės“ simbolis negalėjo nuslėpti fašistinės savo
ideologijos: jis palaikė eilę diktatorių, tame tarpe Pinočetą Čilėjėje ir
Suhartą Indonezijoje.
Kaip
1974 m. rašė Pietų Afrikos rašytojas Aleksas La Guma, Solženycinas pasižymėjo
dar viena didelės nuostabos nekeliančia savybe: jis buvo „vienintelis rašytojas
Tarybų Sąjungoje, praėjęs Pietų Amerikos rasistinės ir antikomunistinės
cenzūros egzaminą“ (Alexander Solzhenytsyn – Life Through a Crooked Eye“,
African Communist, 1974). Savo straipsnyje La Guma priėjo išvados, kad
Solženycino antitarybinė ir antikomunistinė pozicija iš esmės atitiko Pietų
Afrikos valdančiosios klasės ir jos pakalikų ideologinius pagrindus. Būdinga,
kad Solženycinas – privilegijuotas M. Tečer svečias Dauningo gatvėje – nė žodžio
neištarė prieš rasistinį Pietų Afrikos apartheidą.
Solženycinui
vienintelis reikšmingas klausimas buvo jo galvoje susikurta propaganda: anot
jo, buvę 110 mln. (!!!) „Stalino aukų“. Tikrosios aukos, imperializmo žiaurumo
aukos pietryčių Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje jam nieko nereiškė. Po 18
metų JAV, jis grįžo į Rusiją ir 1994 m., praėjus beveik trims metams nuo
korumpuotų kontrrevoliucionierių įvykdyto visiško kapitalizmo restauravimo.
Aišku, Solženycinas nieko nekalbėjo apie kruvinuosius 1993-ųjų įvykius
Maskvoje, kai Jelcinas įsakė kariuomenei apšaudyti Tarybų rūmus.
1990-ųjų
pradžioje TSRS ir rytų Europoje įsigalėjus kontrrevoliucijai, Solženycinas
nustojo buvęs naudinga antikomunizmo propagandos marionete. Jo aiškiai
fašistinės, reakcingos idėjos buvo nebereikšmingos interesams imperialistų,
kuriems po 1989-1991 m. įvykių labiau reikėjo technokratiško, neoliberalaus
požiūriu į naujai susidariusią kapitalistinę Rusijos sanklodą.
Mario
Sousa savo straipsnyje „Melagystės dėl Tarybų Sąjungos istorijos“ pažymi štai
ką:
„Kapitalistams
galimybė savo purvinoje kovoje prieš socializmą pasinaudoti tokiu žmogumi, kaip
Solženycinas, buvo tikra dangaus dovana, bet viskam yra ribos. Naujoje
kapitalistinėje Rusijoje vakarų parama politinėms grupuotėms tiesiog priklauso
nuo galimumo užsiimti pelningu bizniu su atitinkama protekcija. Fašizmas, kaip
alternatyvus politinis režimas Rusijai, nelaikomas naudingu tokiam bizniui.
Todėl ir Solženycino politiniai planai Rusijai Vakarų nedomina. Ko Solženycinas
nori Rusijos politinei ateičiai – tai grįžimo prieš carinės patvaldystės, ranka
rankoj su tradicine stačiatikių bažnyčia! Net arogantiškiausi imperialistai
neturi intereso remti šitokio masto politinio idiotizmo.“
Istorija
A. Solženycinui paliko vieną tamsiausiųjų savo puslapių. 2008-aisiais, praėjus
vos keliems mėnesiams nuo jo mirties, Rusijos valdžia susidūrė su didžiuliu
pasipiktinimu, kai paskelbė apie ketinimą jo garbei pavadinti Maskvoje esančią
gatvę. Daugelio rusų širdyse Solženycinas „mirė“ prieš daugybę dešimtmečių, kai
nusprendė dėtis su fašistais ir kontrrevoliucinėmis jėgomis. Solženycino palikimas, kurį taip šlovina
kapitalizmo apologetai, visuomet plaukios fašizmo ir melo archipelage.
Šaltinis:
In
Defence of Communism
Vertė:
Kibirkštis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą