Lietuvos valdančiojo elito rusofobija peržengė visas įmanomas ribas. Bet
koks oficialių pareigūnų, politikų ar atskirų gyventojų grupių, net ir vaikų,
kontaktas su Rusija sukėlia mūsuose eilinės antirusiškos isterijos bangą. Tuoj
pat įvairiausio plauko landsbergiai, juknevičienės, anušauskai, valatkos,
kasčiūnai, tapinai, o dabar jau ir valstietiškieji pranckiečiai su bakais
prabyla apie „tautos išdavikus ir neišmanėlius, Rusijos propagandos pinkles, Kremliaus
klastą ir agresiją“. Kaip visada daugiausiai „smagių“ epitetų rusų atžvilgiu
pažeria mūsų kūrybiškiausias „patriarchas“: jie ir banditai, ir vagys, ir
kvailiai, ir žudikai, ir agresoriai, ir teroristai. Nacionalinis radijas,
televizija, internetas pradeda springti nuo rusofobiškų straipsnių bei
komentarų, žurnalistinių tyrimų bei ekspertų analitikos. Atsiveria tarsi kokia
„pandoros skrynia“ ir ateina „pasaulio pabaiga“...
Rusofobija per pastarajį laikotarpį tapo vyraujančiu Lietuvos valdžios
politiniu, kaip dabar madinga sakyti, – trendu, savotiška nacionaline vertybine
idėja. Deja, tokios yra amerikietiškai europietiškos mūsų šalies vertybės.
Kokių tikslų siekiama šios politikos ir ideologijos pagalba? Jų keletas ir jie
gana utilitarūs.
1. Pateisinti vykdomą visuomenės ir valstybės militarizavimą ir
didėjančias karines išlaidas bei faktinį šalies kolonizavimą NATO bei transnacionalinio
kapitalo struktūromis.
2. Nukreipti visuomenės dėmesį nuo blogėjančios socialinės-ekonominės,
kultūrinės-dvasinės bei geopolitinės – demografinės šalies situacijos ir
regresuojančios Lietuvos vietos Europoje bei pasaulyje.
3. Konsoliduoti ir mobilizuoti tautą bei reabilituoti buržuazinį smetoninės
Lietuvos elitą ir jo smogiamajį būrį – „miško brolius“ dėl jų kolaboravimo su
naciais ir vakarų spectarnybomis prieškario, karo ir pokario laikais, ir tuo
pačiu slopinti antikapitalistines, atnimilitaristines ir antiglobalistines
nuotaikas visuomenėje.
4. Atgrasinti žmones, ypač jaunimą, nuo bet kokios alternatyvos
dabartiniam politiniam kursui paieškos bei užsidirbti papildomus dividentus ir
finansavimą iš galingesnių geopolitinių žaidėjų pusės, paverčiant šalį
„buferine zona“.
5. Užkonservuoti kaip galima ilgesniam laikui (geriausiai – „amžiams“)
dabartinio šalies elito socialinę padėtį bei turimus interesus ir privilegijas,
susijusias su kapitalistiniu kosmopolitiniu santvarkiniu visuomeninio vystymosi
modeliu.
Šie bei kiti smulkesni rusofobiškos politikos tikslai matomi, kaip sakoma,
„plika akimi“ ir jokių specifinių analitinių gebėjimų jų matymas nereikalauja.
Šiek tiek sunkiau pastebėti kai kuriuos naujus momentus šioje vietoje. Šiandien
akivaizdžiai perteklinė valdžios rusofobija pasiekė tokią koncentracijos ribą,
kad aukščiau įvardinti jos tikslai vis ryškiau atveria savo išvirkštinę pusę,
pradeda veikti priešingos pokyčių tendencijos.
Propagandistinis siekis pateisinti šalies militarizavimą ir karines
išlaidas vis dažniau apnuogina nemalonią tiesą: kuo daugiau šalis
militarizuojama, tuo mažiau ji saugi. Karinėmis priemoniemis įmanoma užtikrinti
tik didesnį valdžios institucijų saugumą, kai tuo tarpu grėsmės civiliams
gyventojams tampa tik didesnės. Militarizuotos pafrontės valstybės pirmosios ir
sudega karo ugnyje.
Bandymai nukreipti dėmesį nuo realių, ypač socialinių, šalies problemų,
jei tokie bandymai dar ir duoda palyginti apčiuopiamą efektą, ženkliai
susilpnina valstybės institucijų motyvaciją jas spręsti. Jeigu niekas iš vidaus
nespaudžia tų problemų spręsti, niekas nieko ir nedarys. Nusigyventa jau iki
to, kad ES struktūros daugiau spaudžia mūsų valdžią kažką tai daryti šalies
gyventojų labui, nei patys gyventojai. Formuojasi tipiškas protektoratinės ir
kolonijinės visuomenės mentalitetas. Faktiškai ir protestuoti nebeliko kam –
aktyviausia ir pasionariškiausia visuomenės dalis emigravo, liko daugumoje
pensininkai ir depolitizuotas „ofisų planktonas“, integruoti į sistemą medikai
ir mokytojai bei įvairios asocijuotos „mažumos“. Visos organizacinės galimo
protestinio pasipriešinimo struktūros sugriautos, oficiozinių propogandistų
pastangomis diskredituoti visi galimi opozicijos lyderiai. Kaip sakė prezidentė
savo metinėje kalboje Seime: „ Žiniasklaida – tai mūsų ginklas“...
Kam spręsti realias žmonių problemas jeigu jos netrukdo valdininkams ir
politikams ramiai ir sočiai gyventi? Jiems trukdo tik jų pačių gobšumas,
kvailumas ir nepematuotos ambicijos. Būtent tai ir kelia didžiausią grėsmę jų
interesams ir privilegijoms. Jie dažnai peržengia „raudoną liniją“ ir
paprasčiausiai „sudega“ tarpusavio rietenų ir konkurencijos lauže, bet karts
nuo karto ir vėl prisikelia iš pelenų naujam gyvenimui kaip kokie mitologiniai
„feniksai“. Deja, visa tai klampina juos į amžino dvasinio disbalanso ir egzistencinio
nerimo būseną.
Kolobravimo su naciais reabilitavimas tampa vis didesne pačių „miško
brolių“ ir juos šefuojančio valdančio elito diskreditavimu, ypač kai
atskleidžiami nauji jų „žygdarbių“ dokumentuoti faktai ir juo labiau po to, kai
Prancūzijos ir Vengrijos vadovai pripažino savo valstybių atsakomybę ir
pasmerkė kolobracionistinių jų vyriausybių dalyvavimą Holokauste. Šiame
kontekste Ambrazevičiaus – Škirpos laikinosios vyriausybės bei birželio
„sukilimo“ garbinimas visiškai iškrenta iš istorinio ir politinio Senosios
Europos konteksto. Tokiu būdu, ši politika skaldo ne tik Lietuvą, bet ir
Europą.
Žmonių atgrasinimas nuo altenatyvos paieškų atgrasina juos nuo dabartinės
politikos išvis. Jie balsuoja „kojomis“, bėga iš Lietuvos, kviečiasi į pagalbą
naujus „gelbėtojus“ bei koneveikia valdžios institucijas ir pačią valstybę. Lygiagrečiai
radikalizuojama, fanatizuojama ir fašizuojama jos jaunųjų garbintojų ir
šlovintojų grupė, kurios politinės kultūros lygis ir bendras išprusimas žemiau
elementarios tolerancijos ir padorumo „plintuso“. Demokratija tampa vienpusio
judėjimo magistrale, o žodžio laisvė – žaidimu į vienus vartus.
Žūtbūtinis siekis išsaugoti savo interesus ir privilegijas užkrečia mūsų
elitą įvairiausių fobijų virusais. Jis praranda blaivaus ir racionalaus mąstymo
dovaną. Baimės dėl savo praeities ir ateities bei postų, slaptų pažymų ir
įtartinų ryšių šešėliai, pasiklausymų ir kompromato nutekėjimo pavojai kabo
kaip Damoklo kardas virš mūsų politikų galvų. Šizofrenija viską išsaugoti
transformuojasi į visko praradimo paranoją. Jiems visą laiką atrodo, kad jų
likimas kabo ant plauko ir jis bet kuriuo momentu gali nutrūkti arba atsitiktinai,
arba kažkam paliepus.
Visa tai formuoja netikrą, dviprasmišką ir mistišką valdžios atmosferą,
kuri diktuoja ir atitinkamus sprendimus. Politika tapo mūsuose pavojingiausia
profesija. Su kaimynais (Rusija ir Baltarusija) vienaip ar kitaip tenka
bendrauti, bet kadangi tai oficialūs priešai – neišvengiamai militarizuojasi ir
politikų asmeninė sąmonė. Politikai nuolat kariauja ir „šaudo“ ne tik į
„priešus“, bet ir į savus. Išsaugoti savo turtus ir inetesus jie bando
statydami įvairias sienas bei tvoras, aptverdami jomis ir savo valstybę, ir
savo „fazendas“. Ir viena, ir kita – jų privati valda.
Dabartinėje dirbtinai sukurtoje oficiozinėje informacinėje-politinėje
erdvėje alternatyvaus šalies vystymosi variantų ne tik neįmanoma viešai
svarstyti bei aptarinėti, jų ir nesimato. Kitaminčių persekiojimas bei
slopinimas – tai tiesioginė vyraujančios rusofobijos sudėtinė dalis ir tąsa.
Šioje vietoje V. Radžvilo ir jo tautinės ideologijos šalininkų konstatavimas,
neva, „Lietuvoje gausėja atvejų, kai piliečiai įvairiais būdais persekiojimi
dėl savo „neteisingų“ pažiūrų“, tai dėsninga istorijos ironija, nes kai per
visą nepriklausomybės laikotarpį buvo persekiojami, įvairiais būdais
„presuojami“ ir sodinami į kalėjimą kairieji socialistinės ir komunistinės
opozicijos aktyvistai, dabartiniai „represantai“ tylėjo arba net tyliai palaikė
valdžios veiksmus. Dabar gi, kai represinė karuselė palietė ir juos pačius,
staigiai praregėjo ir prabilo. Tai, deja, netrukdo jiems dalyvauti bendrame
oficiozinių rusofobų chore.
Taigi, rusofobija iš konsoliduojančio ir mobilizuojančio tautą ideologinio
įrankio tampa valstybę griaunančiu ir demokratiją niokojančiu politiniu
meinstrymu, atitrūkusio nuo liaudies interesų elito iliuziniu savisaugos
instrumentu. Yra tiesioginis ryšis tarp 2-jų faktų: Lietuva pirmauja Europos
Sąjungoje pagal rusofobijos laipsnį ir tuo pačiu užima paskutiniąsias
pozicijas pagal visus socialinius vystymosi rodiklius. Situacijoje, kai
keičiasi visa geopolitinės lyderystės struktūra, o kapitalistinė globalizacija
susidūrė su gilia sistemine krize, galima teigti, kad rusofobiška Lietuva – tai
Lietuva be ateities.
Šaltinis: Michailas Bugakovas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą