Vis tęsiasi kalbos apie kovo 30 d.
sensaciją – Berlyno archyvuose dirbantis Vytauto Didžiojo Universiteto
profesorius L. Mažylis paskelbė radęs 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos
respublikos nepriklausomybės akto originalą: valdžios atstovai ir šiaudiniai
mūsų „patriotai“ nuo landsberginių konservatorių iki tautininkų – visi – puolė į
euforiją, džiaugdamiesi tikru ar tariamu šio dokumento atradimu (Lietuvos
žinios).
Kodėl dar gal „tariamu“? Kaip žinia, tą
pačią dieną į paskelbtąjį atradimą skeptiškai sureagavo kitas profesorius,
žinomas buržuazinis istorikas, A. Bumblauskas, suabejodamas ne tik archyvaro ar
istoriko kompetencijos stokojančiu L. Mažyliu, bet ir pačiu jo atrastuoju
popieriumi – šitas esą gali tebūti tik ranka rašytas posėdžio protokolas (Delfi).
Į šitokį istoriko pareiškimą dalis
žiniasklaidos, bet ypatingai buržuaziniai nacionalistai – klerikalai,
tautininkai ir pan. elementai, reagavo kone isteriškai – „kaipgi tas niekšas
Bumblauskas drįsta eilinį kartą dergti šlovingąją Lietuvos istoriją?!“, –
šaukia sau jie, aklai tikėdami mažai ką bendro su tikrove turinčiu, pagal
buržuazinės ideologijos kurpalį apdorotu Lietuvos istorijos vaizdiniu.
Šiaip ar taip, dėl vieno popiergalio
užvirė didelės aistros – vieni stoja šlovintojų ir entuziastų, žodžiu,
tikinčiųjų; kiti – skeptikų – stovyklon.
O kokia tiesa – autentiškas šis
popierius, ar tik eilinis lietuviškosios „istorijos industrijos“ falsifikatas,
kol kas lieka atviru klausimu, tačiau politinė šios sensacijos potekstė turėtų
būti daugiau nei aiški: juk liko mažiau, kaip metai, iki šimtojo vasario 16–osios
akto jubiliejaus, o valdantiesiems būtų paranku, kaip kad seniesiems Romos
popiežiams, kur ne kur paimti ir ištraukti tariamą „šventąją relikviją“ savo
tikinčiųjų ūpui pakelti.
Skeptiškas prof. A. Bumblausko
nusistatymas duoda pagrindo abejoti L. Mažylio atrastojo popieriaus
autentiškumu – bet netgi ne tame yra reikalo esmė. Tarkime, kad jis yra tikras.
Na ir kas tada? Ogi nieko kito, kaip tik tai, jog žmonės gaus papildomo peno ne
giliau domėtis nuo mūsų slepiamomis istorijos realijomis, bet tiesiog
nekritiškai priimti mums metamą Lietuvos istorijos surogatą.
Kodėl „surogatą“?
Imkime jautį už ragų – ta pati vasario
16–osios Lietuva, kuri šiandien istorijos pamokose mokiniams pristatoma, kaip
didis laimėjimas visai lietuvių tautai, visų pirma buvo ne kas kita, kaip
kaizerinės Vokietijos imperijos satelitas, į vietą pastatytas pačių vokiečių
okupantų, siekiant užtikrinti, kad Lietuvoje būtų išvengta liaudies sukilimo,
kuris nuo 1917–ųjų lapkričio 7 d. plito visose buvusiosios Rusijos imperijos
teritorijose.
Nepriklausomybė tebuvo tik skambus šūkis,
o ir pati valstybė, užgimusi po vasario 16–osios, kaip ir dabartinė, 1990 m.
kovo 11 d. Lietuva – buvo ne lietuvių darbo liaudies, bet mažumą sudarančio
buržuazinio elito – kapitalistų, bankininkų, prekybininkų interesų gynėja.
Klestėjo nelygybė, skurdas ir priespauda, dramatiškai pavaizduota J. Baltušio „Parduotose
vasarose“, o 1926–1940 m. – stačiai demokratines teises ir laisves sutrypęs fašistinis
A. Smetonos režimas.
Tad apie kokią dar „laisvą Lietuvą“,
neva tai gyvavusią tarpukario metais, iš viso galime šnekėti? Apie jokią, nes
tokios nebuvo tada, kaip nėra ir dabar.
O ar L. Mažylio atrastas popiergalis –
tikras ar suklastotas – šio dalyko esmės nekeičia, bet tik nukreipia dėmesį ne
tik nuo opiausių dabarties socialinių problemų, o ir nuo buržuazinės
istoriografijos nutylimų Lietuvos istorijos realijų. Šiomis realijomis ir
domėkimės, o ne švaistykime laiką ir jėgas aistroms dėl to vokiečių archyvuose
iškasto popiergalio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą