„Minimalių poreikių krepšelis“ – pasityčiojimas iš paprastos liaudies

Jau ištisa savaitė, kaip kalbama apie oficiozinių ekonomistų apskaičiuotą ir Socialinės apsaugos ir darbo ministro L. Kukuraičio patarėjo, R. Lazutkos, liaupsinamą 240 eurų vertės „minimalių poreikių krepšelį“ (Delfi). Anot jo, remiantis 2016 m. kainomis, už tokią pinigų sumą Lietuvoje galima išgyventi pilnai patenkinant minimalius žmogaus poreikius – normaliai pavlgant, išlaikant būstą ir t. t.

Turint omeny, jog minimalusis darbo užmokestis – 380 eurų (į rankas – 335,3) – skamba visai neblogai. Tačiau kokį „išgyvenimą“ laiduoja aukščiau minėtasis „krepšelis“?

Geriausiu įmanomu atveju, tik pusiau gyvulišką egzistavimą, vos ne vos nuomojantis ankštą kambariuką, maitinantis antrarūšiais produktais ir pamirštant apie bet kokius kultūrinius ar intelektualinius interesus ar net viešąjį transportą. 

Lietuvoje pripažįstama skurdo riba – 259 eurų mėnesinės pajamos vienam asmeniui – tai tik per plauką daugiau, kaip ekonomistų duotasis „krepšelis“. Ties šia riba atsiduria apie 30%, o žemiau – 22,2% gyventojų (Delfi); pats R. Lazutka pripažįsta, kad 15% Lietuvos namų ūkių gyvena pasitenkindami „minimaliųjų poreikių krepšeliu“ ar tik jo trupiniais (Delfi).

Bet, atrodo, pačiam ministro patarėjui tai – ne bėda: jis teigia, kad „išgyventų, niekur nesidėtų“ su savo numylėtuoju „krepšeliu“. R. Lazutka, anot Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenų, į mėnesį gauna daugiau, kaip 2000 eurų darbo užmokestį (Socialinės apsaugos ir darbo ministerija), o aiškina apie varguolių dalią.

Žmonės, gyvenantys „ant maksimumo“, nustatinėja mums, koksai turėtų būti „minimumas“! Tai – eilinis pasityčiojimas iš paprastos Lietuvos liaudies, kokių buvo ir, deja, bus dar ne vienas ir ne du: kol lietuviai neišmoks protestuoti, organizuotis ir kovoti už savo, kaip darbo žmonių, teises, pradėdami nuo paprasčiausių profsąjungų kūrimo, tol nežabota buržuazijos ir jos politinių statytinių savivalė bus kasdienė mūsų duona.

Kibirkštis