Daugiau meilės, mažiau vartotojiško kičo!

Anot bažnytinių kronikininkų, šiandien prieš daugiau, kaip pusantro tūkstančio metų, kankinio mirtimi mirė šventasis Valentinas, slapta rengęs imperatoriaus Klaudijaus kariams uždraustas tuoktuves su jų mylimosiomis; bažnyčios paskelbtas įsimylėjėlių globėju. Iš to ir vakarų krikščioniškame pasaulyje nusistovėjusi vasario 14-osios reikšmė.

Lyg ir graži proga – įsimylėjusių vyrų ir moterų, vaikinų ir merginų romantinių jausmų diena, per pastaruosius porą dešimtmečių išpopuliarėjusi ir lietuvių, ypač jaunimo, tarpe. Bet tai tik paviršius lengvatikiams ir naiviems paaugliams, o ne esmė.

Šiuolaikinių Vakarų kultūroje vadinamoji Valentino diena su meile, ar romantine (vyro-moters) ar tiesiog bendražmogiška (draugo, artimo) meile, turi mažai ką bendro; veikiau tai yra pramogų bizniui pelningo liberalaus hedonizmo ir erotinio kičo kultūros sprogimas.

Moteris nužeminama nuo žmogaus iki paprasčiausio sekso objekto arba namų šeimininkės; vyras, tuo tarpu, tampa pinigų kapšeliu – kuo storesnis, tuo ir geresnis... Vartotojiškose visuomenėse į viską, ne tik į darbu pagaminamus daiktus, bet, deja, ir į kitus žmones (o tuo pačiu ir į patį save) žiūrima kaip į trumpalaikio vartojimo objektus: paėmei, panaudojai savam malonumui; nusibodo – išmetei.

Tai atspindi gilų šioje visuomenėje esantį, buržuazinės santvarkos lemiamame viso ko suprekinime įsišaknijusį žmonių tarpusavio susvetimėjimą, kuriame masinės žiniasklaidos priemonių populiarinama popkultūra mato ne problemą, o verčiau nevaržomą anarchinę „laisvę“: nuo bet kurių moralinių rėmų, nuo sąžinės, pagaliau, nuo paties savęs...

Neatskiriama dalimi šios popkultūros imperialistinių Vakarų pasaulyje yra tapusi ir Valentino diena, kuri mums, lietuviams, yra nei daugiau, nei mažiau, kaip 90-ųjų vakarietiškas importas, ne tik neturintis nieko bendro su mūsų krašto ir liaudies tradicijomis, bet ir niekuo negalintis jų praturtinti.

Pagaliau, kas iš tikrųjų jaučia romantinę meilę antrajai pusei, tuo pačiu myli ir save, ir kitus žmones, ir patį gyvenimą. Myli ne kuria nors „šventine“ proga, o kiekvieną dieną ir valandą, ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. 

Bet kokia prasmė liaupsinti tariamą šventę, neva iškeliančią meilę, o iš tiesų, tik pusiau pornografinę erotiką ir vartotojiškas „vertybes“, kuomet galime gyventi ir mylėti kasdien? Jokios. Todėl ir vadinamąją Valentino dieną derėtų išmesti į pelnytą šiukšlyną: reikia daugiau meilės ir mažiau vartotojiško kičo – „valentinų“, „helovynų“ ir pan.

Verčiau susimąstykime apie tai, kodėl gyvename visuomenėje, kurioje, anot Markso, „pinigai ištikimybę paverčia neištikimybę, meilę – neapykanta, neapykantą – meile, dorybę – yda, ydą – dorybe, vergą – ponu, poną – vergu, kvailybę – protu, protą – kvailybe“? Ir kaip sukurti visuomenę, kurioje tikrai įsigalėtų žmonių meilė, brolybė ir vienybė, kurioje išsiskleistų kilniausios jų dvasios savybės?

Tai – esminiai klausimai, žymiai svarbesni ir verti daugiau dėmesio, nei buržuazinės žiniasklaidos pasakojimai apie vieno ar kito „žvaigžde“ pristatomo socialinio parazito prabanga ir glamūru persunktus puotavimus, šėliojimus ar kitokius „nuotykius“ sukomercintų „švenčių“ metu. 

Atsakymai į šiuos klausimus slypi marksizme, nemirtingame K. Markso, F. Engelso ir V. Lenino mokyme, atskleidžiančiame tikrąsias socialinių blogybių, išnaudojimo ir susvetimėjimo priežastis ir parodančiame kelią į didingų socializmo-komunizmo idėjų – tikrosios žmonių meilės, brolybės ir vienybės – įgyvendinimą

Kibirkštis