Nikos Motas. Vladimiras Iljičius Leninas: revoliucinis palikimas gyvas ir aktualus

1924-ųjų sausio 23-osios rytą nustojo plakusi didžiausio visų laikų revoliucionieriaus, Vladimiro Iljičiaus Uljanovo, širdis. Leninui, 1917-ųjų Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos lyderiui ir pirmosios pasaulyje socialistinės valstybės kūrėjui, buvo 54-eri metai.

V. Lenino vardas tapatus dvejiems dialektiškai susijusiems klausimams. Pirma – su jo, kaip reikšmingiausiojo XX amžiaus įvykio, Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos, lyderio, revoliucine veikla ir praktika. Antra, su jo teoriniu darbu vystant revoliucinę Markso ir Engelso teoriją imperializmo epochoje. Ši ypatinga jungtis tarp revoliucinės teorijos ir praktikos daro Leniną unikalia istorine asmenybe, kuri, net praėjus 93-ims metams po mirties, lieka gyva darbo žmonių kolektyvinėje atmintyje ir širdyse visame pasaulyje.

Bolševikų partija, Lenino vedama, tapo Rusijos proletariato ir kitų engiamųjų masių, ypač vargingųjų valstiečių, klasinės kovos vadove. Revoliucinė bolševikų veikla privedė prie proletariato pergalės Didžiojoje Spalio socialistinėje revoliucijoje ir pirmąkart istorijoje atvėrė kelią socializmo statybai. V. Lenino vadovavimas ne tik žymėjo vedantį Komunistų partijos vaidmenį kovoje dėl valdžios paėmimo, bet ir padėjo pagrindus socializmo pastatymui.

Mokslinis V. Lenino darbas – tikras tarptautinio komunistinio judėjimo lobynas. Kadangi Leninas savo darbu išvystė visas marksizmo sudedamąsias dalis – filosofiją, politinę ekonomiją ir mokslinį komunizmą. Jo teoriniai apmąstymai ir darbai apie imperializmą, kaip aukščiausiąją kapitalizmo stadiją, šiandien išskirtinai aktualūs bei vertinti darbininkų klasei ir komunistinėms partijoms.

Leninas buvo tvirtu priešininku bet kokio revizionistinio ar reformistinio revoliucinės teorijos iškraipymo. Jis pats kovą su oportunizmu laikė pamatine socialistinės revoliucijos laimėjimo sąlyga, tuo pačiu stodamas ir prieš vadinamąjį „kairuoliškumą“, prieš pseudorevoliucinę retoriką ir avantiūrizmą.

Kas išskiria Leniną iš kitų to meto marksistų, yra tai, kad jis neapsiribojo bendra kapitalizmo kritika, nesiėmė pažodinio K. Markso „Kapitale“ išdėstytų prielaidų kartojimo. Leninas panaudojo pamatines, Markso su Engelsu anksčiau apibūdintas kapitalizmo tendencijas, kad išanalizuotų ir nustatytų pagrindinius kapitalizmo bruožus Pirmojo pasaulinio karo laikotarpiu. Lenininė teorija ne tik išsamiai paaiškino monopolinio kapitalizmo požymius, bet, juo labiau, tapo teoriniu vadovu, suformavusiu pergalingąją 1917-ųjų Spalio revoliucinę strategiją.

Ypatingas V. Lenino veikalas, „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, šiandien aktualus kaip niekada anksčiau. Jame Leninas atskleidė, kad siekiant sėkmingai išnaudoti imperialistų tarpusavio prieštaravimus, yra dvi pagrindinės sąlygos: pirma, darbininkų klasės avangardo (komunistų partijos) savarankiškumas bet kurios imperialistų sąjungos tikslų bei siekių atžvilgiu; antra, nuosekli komunistinių partijų strateginė orientacija į revoliucinį vietinės buržuazijos nuvertimą tiek imperialistinio karo, tiek imperialistinės taikos metu. Tai nepaprastai svarbu šiandien, ypatingai atsižvelgus į šiandienos imperialistų tarpusavio prieštaravimus ir konkurenciją tarp įvairių jų centrų (pvz.: JAV, ES, Rusijos, Kinijos ir t. t.) Viduriniuose rytuose ir kitur. Bolševikų veikla, privedusi prie 1917-ųjų Spalio revoliucijos laimėjimo, yra didis pavyzdys – ji praktiškai įrodė, kad kiekvienoje šalyje darbininkų klasės judėjimas neturėtų nei leistis apgaudinėjamas vietinės buržuazijos tikslų, nei sekti iš kurio nors iš konkuruojančių imperialistinių centrų tikslais.

Šiandien, praėjus šimtmečiui nuo Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos ir 93-ims metams nuo jo biologinės mirties, V. Lenino palikimas nepraranda aktualumo. Kontrrevoliuciniai perversmai Tarybų Sąjungoje bei rytų Europos socialistinėse šalyse 1989-1991 metais davė progą imperialistams ir įvairiems buržuaziniams apologetams imtis šmeižikiškų puolimų prieš Leniną ir šmeižti socializmą-komunizmą. Jie net mėgino „pranašauti“ marksizmo-leninizmo ideologinę „mirtį“ ir „žlugimą“, skelbdami „istorijos pabaigą“. Tačiau pati istorija juos paneigė. Kapitalizmo puvimas, kuriantis kraštutinį skurdą, socialinę nelygybę, bedarbystę ir kruvinus karus, rodo, kad marksizmas-leninizmas yra ne tik gyvas, bet ir tai, kad jis grįžta į priešakines eiles kaip vienintelė tikrai liaudžiai palanki išeitis iš kapitalistinės barbarybės.

Nepaisant jo biologinės mirties 1924-ųjų sausio 21-ąją, V. Leninas – didžiausias XX amžiaus revoliucionierius – visuomet gyvens širdyse pasaulio darbo žmonių, vyrų ir moterų; širdyje kiekvieno žmogaus, kovojančio už geresnę ateitį, už žmonių išnaudojimo panaikinimą, už socializmą-komunizmą.

„Ačiū tau, Leninai,
už energiją ir pamokymus,
ačiū tau už stiprybę,
ačiū tau už Leningradą ir stepes...
Ačiū tau, Leninai,
už viltį.“

– Pablas Neruda. Odė Leninui

Šaltinis: In Defence of Communism

Vertė: Kibirkštis