Dimitris Koucoumbas. XXI amžius regės kapitalizmo nuvertimą

Sausio 23 d. Europos parlamento pastate įvyko Graikijos Komunistų Partijos (GKP) europarlamentarų organizuotas Europos komunistų susitikimas tema „100 metų nuo Spalio revoliucijos. Kapitalizmas-monopolijos-Europos Sąjunga neša tik krizes, karus ir skurdą. Socializmas yra aktualus ir būtinas.“ Savo skaitytojų dėmesiui pateikiame GKP Generalinio Sekretoriaus, D. Koucoumbo, įvadinį žodį, tartą susitikimo dalyviams – jame liečiami aktualūs šiandieninio tarptautinio komunistinio judėjimo klausimai ryšium su istoriniu Didžiojo Spalio palikimu.

*    *    *

Mielieji draugai,

šiemet minime 1917-aisiais Rusijoje įvykusios ir gilią žymę visame pasaulyje palikusios Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos šimtąjį jubiliejų.

Spalis parodė darbininkų klasės potencialą ir sugebėjimą įvykdyti savo, kaip vienintelės tikrai revoliucinės klasės, vaidmenį, vykdant pirmąjį mėginimą pastatyti socializmą-komunizmą.

Tuo pačiu Spalis parodo nepakeičiamą vedančiosios socialistinės revoliucijos jėgos, komunistų partijos, vaidmenį, milžinišką proletarinio internacionalizmo jėgą.

Šiandien, nepaisant visko, kas nuo tada įvyko, mes esame dar labiau įsitikinę ir kategoriški dėl socializmo-komunizmo aktualumo ir būtinumo.

Kontrrevoliuciniai perversmai nekeičia eros esmės. XXI amžius bus naujo globalinio revoliucinio judėjimo pakilimo ir naujos socialistinių revoliucijų serijos amžius.

Kasdieninės kovos dėl dalinių ir bendresnių laimėjimų yra būtinos, bet negali suteikti esminių ir ilgalaikių sprendimų. Vienintele išeitimi lieka socializmas.

Socializmo būtinumą paryškina aštrėjantys šiuolaikinio kapitalistinio pasaulio, tarptautinės imperialistinės sistemos prieštaravimai. Materialinės prielaidos socializmui, t. y. darbo valdžiai ir gamybos priemonių nuosavybei, jau pribrendusios pačiame kapitalizme.

Kapitalizmas iki precedentų neturinčio lygio yra suvisuomeninęs darbą ir gamybą. Darbininkų klasė, pagrindinė gamybinė jėga, sudaro daugumą ekonomiškai veiklios pasaulio populiacijos. Tačiau gamybos priemonės ir visuomeninio darbo produktai lieka privatine kapitalistų nuosavybe.

Ši aplinkybė yra šaknis visų šiuolaikinių kapitalistinių visuomenių krizinių reiškinių, antai ekonominių krizių, gamtinės aplinkos niokojimo, narkomanijos, ilgų darbo dienų nepaisant žymiai išaugusio darbo našumo, kuri eina kartu su bedarbyste, augančiu išnaudojimu ir t. t.

Bet tuo pačiu ši tikrovė rodo poreikį panaikinti privatinę koncentruotų gamybos priemonių nuosavybę, jas suvisuomeninti ir panaudoti planingai visuomeninei gamybai, ekonomiką planuojant darbininkų valdžiai, siekiant liaudies klestėjimo.

*    *    *

Spalio teorinis palikimas, praturtintas jį sekusių socialistinių revoliucijų patyrimo, yra itin vertingas.

Jis praktiškai patvirtino teisingumą marksistinės-lenininės revoliucijos teorijos, plaukiančios iš visuminės sisteminės imperializmo analizės, t. y., kad revoliucija bręsta vystantis istorijai ir įvyksta objektyvius bei subjektyvius veiksnius apjungiančiu momentu.

Buržuazija su visokiais renegatais iškreipia arba užtušuoja Spalio revoliucijos reikšmę, nes jie aiškiai suvokia, kad per josios pergalę, marksizmo teorija ir idėjos tapo materialine jėga, mobilizavusia ir iki šiol mobilizuojančia milijonus darbininkų visame pasaulyje prieš kapitalo valdžią, šiems nugalėjus ir susikūrus savą valstybę, proletariato diktatūrą, kuri remiasi tiesioginiais gamintojais, dirbančiąja dauguma, o tai ir yra aukščiausioji forma demokratijos, kokią tėra mačiusi žmonija.

Nihilistinis nusistatymas mums žinomo socializmo atžvilgiu, tokios pažiūros, kurios teigia, esą jo būta visiškos nesėkmės, nes nutrūkusi jo raida – tai nemoksliškas ir neistoriškas požiūris, kuris veda į akligatvį.

Socializmas buvo pastatytas, išvystytas ir pradėjo spręsti didžiąsias ekonomines bei socialines problemas. Dėl eilės priežasčių per visą savo statybos laikotarpį jam nebuvo įmanoma paryškinti ir, kas svarbiausia, išlaisvinti potencialo pastoviam gamybos vystymui ir tobulėjimui, konsoliduotis kovoje prieš kapitalistinę sistemą.

Tačiau tai nepaneigia indėlio ir vaidmens socialistinės sistemos, kokia ji buvo suformuota XX amžiuje, nepaisant sunkaus kurso eigoje pasirodžiusių jos trūkumų, silpnybių ir klaidų.

Spalio revoliucija praktiškai patvirtino lenininę analizę dėl silpniausios imperializmo grandies. Iki tol tarptautiniame judėjime trūko teorinio pagrindimo socialistinės revoliucijos laimėjimo vienoje šalyje arba grupėje šalių, kaip silpnųjų grandžių, atsirandančių tarptautiniu mastu aštrėjant vidiniams prieštaravimams, galimumui.

Žinoma, dėl nelygaus ekonominio bei politinio vystymosi, tokie bruožai gali reikštis vidutinio ar žemesnio išsivystymo lygio šalyse, kuriose revoliucinis procesas neabejotinai gali prasidėti lengviau, bet kuriose bus itin sunku socialistinei revoliucijai išsilaikyti ir pasiekti pergalę. Lenino analizė prisidėjo prie marksizmo išvystymo ir strateginio bolševikų mąstymo visumos.

Lenino ir bolševikų partijos indėlis buvo lemiamas susidūrime su ta socialdemokratijos dalimi, kuri, pažeisdama II Internacionalo nutarimus, palaikė „savųjų“ šalių buržuaziją, kartais parlamentuose balsuojant už kreditus karui, kartais dalyvaujant kariaujančiuose vyriausybėse, kad neva būtų „taikingas vystymasis“, ginant „imperialistinę taiką“ liaudžiai į galvą įrėmus šautuvą. Tokia politinė linija neišvengiamai įpainiojo ją į imperialistinę sistemą, į aštrėjančius imperialistinių valstybių ir sąjungų prieštaravimus bei antagonizmus.

Su savo strategine linija Leninas nurodė, kad revoliucinis darbininkų klasės judėjimas siekia paimti valdžią per revoliuciją – čia klausimas yra ne paprasčiausia „pacifistinė“ opozicija karui, bet pasinaudojimas tokiomis aplinkybėmis objektyviai imperialistų stovykloje kylančiais skilimais, pasinaudojimas buržuazijos susilpnėjimu kiekvienoje šalyje su tikslu kiekvienoje šalyje pakeisti šį imperialistinį karą kova dėl mirtį ir skurdą darbininkų klasės ir visų šalių žmonėms vaikams nešančios buržuazinės valdžios nuvertimo.

Remdamasis Spalio revoliucijos patyrimu, Leninas ypatingai ėmėsi klausimų dėl naujosios darbininkų valstybės valdžios. Jis padarė išskirtinį indėlį nustatydamas šios naujosios valdžios organų užuomazgas.

Toks yra patyrimas bei pamokos, kurios aktualios ir šiandien, kiek tai liečia darbo žmonių kovos organizavimą, klasinei kovai paaštrėjus revoliucinės krizės, revoliucinės situacijos sąlygomis, kiek tai liečia darbininkų klasės sąjungos su vargingaisiais sluoksniais, valstiečiais ir savadarbiais, su darbininkų klase avangarde, organizavimu ir reiškimu, jos virtimu lemiamą konfrontaciją su buržuazine valdžia vesti ir naujas darbo žmonių valdžios institucijas formuoti pajėgia revoliucine jėga.

Studijuodama vertingąjį Spalio revoliucijos palikimą, GKP priėjo esminės išvados, kad politinio tikslo – darbininkų valdžios – apibrėžimas privalo remtis objektyviu eros pobūdžiu, tuo, kas lemia visuomenės vystymosi pagrinde esantį klasinį judėjimą.

Ne jėgų pusiausvyra, kurią akcentuoja kitos Kompartijos, o būtent tai lemia revoliucijos pobūdį.

Žinoma, dvejų pagrindinių priešiškų klasių, buržuazijos ir darbininkų klasės, koreliacija, o taip pat ir vidurinių sluoksnių pozicija, yra socialistinės revoliucijos laiką lemiantis veiksnys. Ši prasme Kompartija privalo atsižvelgti į klasinių jėgų koreliaciją lenininiu požiūriu, t. y. žiūrėdama šių klasių santykį su valdžia.

Kompartija tuo pačiu privalo atsižvelgti ir apskaičiuoti jėgų koreliaciją pačiame darbininkų judėjime, jo sąjungininkų judėjimuose, suvokdama tai kaip būtiną elementą teisingiems manevrams, kuriant šūkius, kuriais masės savo patyrimo pagrindu būtų pritraukiamos į kovą dėl valdžios paėmimo.

Tačiau tai jokiu būdu negali tapti alibi darbininkų ir komunistinio judėjimo pajungimui bet kuriai buržuazinės valdžios formai, dalyvavime joje arba jos toleravime kapitalizmo rėmuose.

Visos buržuazinių ir oportunistinių ideologinių konstrukcijų gėlės Graikijoje pilnai sužydėjo pastaraisiais krizės metais. Buvo ir vis dar yra daug diskusijų dėl poreikio kurti „kairiąsias“, „demokratines“, „antidešiniąsias“, „anti-memorandumines“, „patriotines“, „nacionalines“, „visuotines“ vyriausybes (visi šie pavadinimai naudojami tokioms vyriausybėms apibūdinti), neva tai esanti išeitis iš ekonominės krizės ir antiliaudinės politikos.

Šitokius pasiūlymus kelia tiek tradicinės, tiek naujai susikūrusios buržuazinės partijos, tame tarpe ir „kairiosios“. Darbininkų judėjimas privalo atmesti visas tokias pinkles, siekiančias manipuliuoti darbo žmonių kova ir pajungti sau darbo judėjimą.

Istorinis patyrimas parodė, kad pirmosios „darbininkų“ ir „kairiųjų“ vyriausybės atsirado iš socialdemokratinių partijų arba socialdemokratinių ir kitų buržuazinių partijų koalicijų. Nebuvo nei vieno atvejo tarptautinio darbininkų judėjimo istorijoje, ypač laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo, kad tokios vyriausybės nekiltų kaip buržuazijos manevrai, kuriais siekiama susidoroti su revoliuciniu pakilimu, asimiliuoti darbo žmonių nepasitenkinimą gyvenimo sąlygomis esant krizei prieš ar po karo.

Tokios „kairiosios“, „darbininkų“ vyriausybės tikslas yra kapitalizmo rėmuose, be revoliucinio perversmo, eina per parlamentinius procesus – tokią pažiūrą vėliau priėmė eilė Kompartijų, kaip dalinį, pereinamąjį tikslą. Jos manė, kad šituo bus pagelbėta kovai dėl socializmo išsprendžiant kai kuriuos einamus liaudies reikalavimus.

Tačiau patyrimas rodo, kad, nepaisant gerų tokių Kompartijų ketinimų, tai niekur neatvėrė lango ar kelio į socializmą, be to, tai net nepajėgė stabilizuoti liaudies judėjimo laimėjimų. Tame tarpe yra ir patyrimas iki Antrojo pasaulinio karo ir šiandienos. Komunistų partijos galiausiai tampa organizaciškai, idėjiškai ir politiškai nuginkluotos.

Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos istorinis patyrimas ir reikšmė neturi lygių. Ji patvirtina, kad darbininkų klasės ir kitų liaudies sluoksnių išganymas ekonominės ir politinės krizės bei imperialistinio karo sąlygomis yra įmanomas tik nuverčiant kapitalistinę valdžią ir nuosavybę, o tai, žinoma, numato įvairiausiųjų jos „kairiųjų“ formų, atstovaujančių pavojingas reformizmo-oportunizmo ir „valdiškosios kairės“, kurią Graikijoje atstovauja SYRIZA, susilpnėjimą ir visišką bankrotą.

Būdami Europos parlamente, galime nurodyti požiūrį, išreikštą tezėse XX GKP Suvažiavimui: „Įvykiai po tarptautinės 2008-2009-ųjų krizės patvirtina, kad ES ir eurozona nėra vieninga, stabili ar amžina formacija. ES politika negali užtušuoti nelygybės eurozonos ir ES viduje. Priešingai, ji atspindi augančią prarają tarp valstybių-narių. Lenininė pozicija – kad Jungtinės Europos Valstijos arba bus socialistinės, arba negalės egzistuoti, jei netarnaus tautų ir pažangos interesams.

*    *    *

Mūsų partija rengiasi kovo gale vyksiančiam XX Suvažiavimui, kurio pagrindine tema bus visapusiškas idėjinis, politinis bei organizacinis partijos ir jos jaunimo, kaip revoliucinės partijos, stiprinimas. Partijos grūdinimas yra būtina sąlyga, norint sėkmingai vykdyti sudėtingus uždavinius pergrupuojant darbininkų judėjimą bei socialinę sąjungą antikapitalistine, antimonopoline kryptimi kovoje prieš imperialistinį karą, siekiant darbininkų valdžios.

Šis partijos grūdinimas taip pat lemia jos pajėgumą rengti žmones tikslams, išsiskiriant ir siekiant kapitalistinės sistemos nuvertimo. Tai dar aktualiau tokiomis sąlygomis, kai viskas atrodo statiška ar juda itin lėtai link galimo darbo žmonių kontrpuolimo ar netgi atsitraukimo.

Mūsų partija priėjo išvados, kad iš Spalio revoliucijos kilęs revoliucinis turinys bei laimėjimai dalinai buvo susilpninti dėl bandymų spręsti egzistavusias socializmo statybos problemas klaidinga kryptimi, sekant kapitalistiniais receptais – toksai kursas chronologiškai sutapo su 1956 m. XX TSKP Suvažiavimo nutarimais ir kraštutine forma pasireiškė 1985-aisiais Perestroika ir kontrrevoliucija 1991-aisiais.

Tačiau visa tai nekeičia vidinio socializmo statybos dinamizmo ar lemiamos 1917-ųjų Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos reikšmės.

Tarptautinio komunistinio judėjimo raida ir jame įvykęs skilimas strateginiais klausimais taip pat atliko svarbų vaidmenį formuojant tarptautinę jėgų koreliaciją.

Mūsų partija pasimokė iš savo praeities silpnybių bei klaidų, antai iš nepakankamo teorinio ir politinio pasirengimo laiku suvokti TSRS besivysčiusią kontrrevoliuciją.

Mes laikomės nuostatos, kad studijuoti teorinius socializmo klausimus, įvertinti socializmo statybos kursą, pasidaryti išvadas iš kovos su oportunizmu tarptautiniu lygmeniu, rengti partijos ir klasines jėgas apskritai siekiant tarptautiniu mastu paaiškinti klasinę kovą, suteikti mokslinį klasinį paaiškinimą socialinės pažangos ir raidos smukimui – tai yra kiekvienos kompartijos pareiga ir teisė. Šia internacionalistine ir komunistine dvasia mes stengiamės sekti įvykius šalyse, kaip Kinija, Vietnamas, Kuba ir kt.

Socializmo indėlio XX amžiuje mokslinis paaiškinimas ir apgynimas yra svarbus elementas, stiprinantis revoliucinę komunistinio judėjimo strategiją.

Istorinio proceso, kaip visumos, prieštaravimų bei subjektyvių klaidų studijavimas yra procesas, kuris vysto socializmo-komunizmo teoriją, idėjiškai bei politiškai prikelsiantis komunistinį judėjimą ir suteiksiantis jam milžinišką jėgą, reikalingą jo naujojoje ofenzyvoje ir galutinėje pergalėje.

Tarp svarbiausiųjų mūsų uždavinių šiandien yra atstatyti darbininkų žinias apie XX amžiaus socializmo tiesą – objektyviai ir be idealizavimo, bet ir be buržuazijos šmeižimų, paremtų kontrrevoliucijos atneštų katastrofų.

Kapitalizmas šiandien gal ir stiprus, bet jis nėra nenugalimas. Kapitalistinė krizė tik dar intensyviau parodė istorinį kapitalistinės sistemos ribotumą. Imperialistinės sąjungos, kaip ES ir NATO, kuriamos kapitalizmo dirvose dėl monopolijų interesų apsaugos, nėra laisvos nuo imperialistų tarpusavio prieštaravimų – tiek jų pačių viduje, tiek santyky su kitomis imperialistinėmis jėgomis.

Ypač esamoje fazėje, kai turime būti itin susirūpinę šiais prieštaravimais, visose Europos šalyse kylant populistinėms, kraštutinės dešinės euroskeptinėms, reakcingos krypties jėgoms, o JAV prezidentu išrinkus Trampą. Žinoma, dar pamatysime, kaip pasisuks JAV politika po oficialiosios inauguracijos, nes patys rinkimai turėjo kitų elementų, populizmo. Aišku, JAV ir toliau tęs savo imperialistinę politinę liniją, nes ji yra pirmoji pasaulio ekonominė bei karinė jėga. Tačiau jie jaudinasi dėl Kinijos iškilimo į antrą vietą tarptautinėje ekonomikoje, o tuo pačiu nerimauja ir dėl prekybos balanso, kuris neigiamas JAV ir teigiamas Kinijai. Juo labiau, kai Kinija – pagrindinis kreditorius JAV, kurios Kinijai skolingos daugiau kaip 1,5 trln. dolerių. Tad šiandien JAV laiko Kiniją savo pagrindiniu priešu, turinčiu gerus santykius su Rusija – antrąja pasaulio karine jėga.

*    *    *

Mūsų, kaip komunistinio judėjimo, pareiga, yra atidžiai sekti visus šiuos įvykius, keistis požiūriais, informacija, nustatyti bendrą poziciją ir veiklą ryšium su visa tarptautine situacija ir mūsų tautoms grėsmę keliančiomis tendencijomis.

XX amžius prasidėjo didžiausia visų laikų proletariato ofenzyva, o baigėsi laikinu jo pralaimėjimu. Tuo tarpu XXI amžius atneš galutinį ir šįkart neatšaukiamą kapitalizmo nuvertimą bei socializmo-komunizmo pastatymą.

Tad bet kuriuo atveju, ledai jau pralaužti; kelias atviras ir aiškus.

Tegyvuoja šimtosios Didžiosios Spalio revoliucijos metinės!

Šaltinis: Graikijos Komunistų Partija (anglų k.; rusų k.).

Vertė: Kibirkštis