2016 m. lapkričio 21 d., pirmadienis

Liaudžiai – poetė, „patriotams“ – „išdavikė“

Ne per seniausiai įsižiebė naujos diskusijos dėl S. Nėries (1904-1945): lapkričio 17 d. minint poetės gimimo metines pasklido žinia apie tai, kad trys šimtai S. Nėries gimtinės – Vilkaviškio – gyventojų, pasirašė laišką, raginantį vietos administraciją pasirūpinti garbingu S. Nėries atminimo įamžinimu pastatant paminklą arba jos garbei pervadinant miesto skverą (Delfi). Turint omeny milžiniškus S. Nėries nuopelnus lietuvių poezijai ir nacionalinei kultūrai, šitokie reikalavimai – mažų mažiausiai kuklūs; bet, kaip nekeista, jiems teko sulaukti arogantiško buržuazinių nacionalistų nepritarimo*.


Seimo narys, Konservatorių partijos (TS-LKD) prezidiumo atstovas bei rusofobinio „Rytų Europos studijų centro“ veikėjas L. Kasčiūnas negailėjo priekaištų vilkaviškiečių iniciatyvai: esą S. Nėris, prisidėdama prie revoliucinio darbo žmonių judėjimo, 1940 m. kartu su kitais pažangiaisiais lietuvių inteligentais (P. Cvirka, A. Venclova, L. Gira ir t. t.) vykdama ir Maskvą bei aktyviai palaikydama Liaudies vyriausybę ir Tarybų valdžios Lietuvoje atstatymą**, „išdavusi tėvynę“ ir tuo būdu nusipelniusi visuotino pasmerkimo (Lietuvos žinios).


Aišku, jei tikėsime nuo pat Perestroikos ir Sąjūdžio laikų uoliai perrašinėjama Lietuvos istorija, tiksliau, grubiai iškreiptu šios istorijos surogatu, ir laikysime tarpukario buržuazinę Lietuvą ne tik „laisva ir nepriklausoma“ valstybe, bet dargi vienintele tikra ir neginčytina Lietuvos valstybingumo išraiška, S. Nėries iš tiesų būta „tėvynės išdavikės“. Turint omeny „iš viršaus“ visuomenei primetamą nuomonę, kone zoologiniu tapusį antikomunizmą bei antitarybiškumą, neturime stebėtis, jog S. Nėries atminimo Vilkaviškyje įamžinimo iniciatorė – pedagogė V. Žalienė – laikėsi daugmaž apologetiškai.


Tipiškoji S. Nėries apologija, t. y. mėginimas ją pateisinti dabar viešpataujančios buržuazinės ideologijos rėmuose, apsiriboja tokiu aiškinimu: jos būta jautrios ir naivios sielos, gyvenusios sunkiu metu ir „suklydusios“ vykstant santvarkų kaitai, kuo ji vėliau, į savo gyvenimo pabaigą, „labai gailėjosi“. Tokia pozicija ne tik skystablauzdiška ir neįtikinanti, o ir prieštaraujanti istoriniams faktams: tariama S. Nėries „atgaila“ dėl komunizmo ir tarybiškumo – iš piršto laužiamas, niekuo, išskyrus labai „laisvomis“ kelių eilėraščių interpretacijomis*** „grindžiamas“ mitas.


Būkime atviri ir nevyniokime žodžių į vatą: taip, S. Nėris ne tik palaikė Tarybų valdžią, o ir buvo idėjiškai apsisprendusi komunistė. Aišku, šito apsisprendimo būta visai ne tokio, kokį matėme Sąjūdžio metu buvusiems LKP funkcionieriams staiga perėjus į „nepriklausomos“ Lietuvos šalininkų pozicijas, persidažius į „patriotus“ ir vakarietiškos „demokratijos“ mylėtojus. Vergiškoms, prisitaikėliškoms dūšelėms tikriausiai sunku suvokti apskritai, kas tai yra idėjiškumas – ištikimybė konkretiems idealams ir veikimas jų vardan.


Bet, kaip sakoma, neišmanymas nėra argumentas: į marksistines, komunistines ir antifašistines pozicijas S. Nėris stojo dar jaunystėje, po pažinties su vadinamaisiais „trečiafrontininkais“**** iš esmės permąsčiusi savo ankstesnius įsitikinimus, kurių, tiesa, būta religinių-klerikalinių. 1931 m. išėjusiame 5-ajame „Trečio fronto“ numeryje S. Nėris padarė štai tokį pareiškimą, išdėstydama savo pažiūras į meną ir jo visuomeninę reikšmę:


„Visos kalbos apie tai, kad menas yra tik grožis, jog jis nepriklausomas, niekam netarnauja ir kad jo uždavinys tik žmonių jausmus daryti kilnesnius, – yra tušti žodžiai, o dažnai ir sąmoningas melas.


Ar poezija ir apskritai menas turi tarnauti tik siauram buržuazijos sluoksniui, reikšti tik jo interesus ir migdyti sąmonę tų, kuriuos per šimtmečius buržuazija ir kapitalistai engia ir išnaudoja?


Aš manau, kad gyvenimą turi tvarkyti tie, kurie viską padirba, bet didžiausią savo menko uždarbio dalį turi atiduoti savo prispaudėjam ir išnaudotojam.


Nuo šio laiko sąmoningai stoju prieš darbo klasės išnaudotojus ir savo darbą stengsiuos sujungti su išnaudojamųjų masių veikimu, kad mano ateities poezija būtų jų kovos įrankiu ir reikštų jų norus ir kovos tikslus.“ (Trečias frontas. 1931. Nr. 5, p. 6).


Šiais žodžiais S. Nėris išreiškė savo idėjinį credo, atmesdama ir dabar populiarias iliuzijas apie „meną menui“ ir stodama į socialistinio realizmo pozicijas. Kairysis idėjinis posūkis, kiek tai lietė karjeros ir gyvenimo patogumų klausimus, jai brangiai atsiėjo. „Poetė gavo nemaža įspėjančių ir graudinančių laiškų, skatinančių ją grįžti į senąsias pozicijas, pažadančių surasti Kaune jai darbo ir pan. Viename laiške, rašytame tuoj po minėtojo pareiškimo, ji sakė: „Mano laivas vis tolyn ir tolyn į atvirą jūrą plaukia, ir krantas su buvusių draugų kompanija palieka vis labiau užpakaly ir darosi visiškai svetimas.“ (Lietuvių literatūros istorija. V., 1965. T. 3. 2 d., p. 287). Pedagoge buvusi S. Nėris po aukščiau cituotojo pareiškimo „nebegalėjo mokytojauti klerikalinėje Lazdijų gimnazijoje. Nelaukdama oficialaus atleidimo, pati atsisakė tarnybos.“ (ten pat, p. 287-288). Vėliau „gyveno iš atsitiktinių pamokų ir literatūrinio darbo“ (ten pat, p. 288), – aišku, didelių turto ar komforto suteikti tai negalėjo. Bet ar tai – priežastis išsižadėti savo idealų, išsižadėti tiesos? Galime neabejoti, kad S. Nėriai, kaip idėjos žmogui, nebuvo svetimi jos amžininko, apsisprendusio poeto-bolševiko, V. Montvilos, žodžiai:
„Geriau aš girnų akmenį
pasirišiu po kaklu
ir į Nemuną panersiu,
negu būsiu kieno nors vergu.“
Ir iš tiesų, patinka tai S. Nėrį „pritempti“ prie savojo kurpalio trokštantiems antitarybininkams ir prisitaikėliams ar ne, bet šiuo savo keliu – kurį ji aiškiai pasirinko ir paskelbė dar 1931-aisiais, mūsų didžioji poetė ėjo iki pat savo gyvenimo pabaigos. „Ji neužgeso! Tvirtu žingsniu ji ėjo pasirinktu keliu, neklupo, nepasitraukė, rašė savo širdies krauju...“ (A. Gudaitis-Guzevičius. Didvyriškumo estafetė. V., 1981, p. 186), – prisiminė asmeniškai S. Nėrį pažinojęs, tuomet revoliucionieriumi-pogrindininku buvęs rašytojas A. Gudaitis-Guzevičius.


Tad meskime į šalį bet kokius „pasiteisinimus“, bet kokią apologetiką ar sofistiką ir pasikartokime: taip – S. Nėris buvo poetė, o taip pat buvo ir komunistė – kur tame problema, ponai „patriotai“? – „Palaikydama komunistus ir vykdama į Maskvą, S. Nėris išdavė tėvynę ir todėl nusipelnė kiekvieno tikro patrioto pasmerkimo.“ – atsakytų mums L. Kasčiūno bendraminčiai. Bet norisi paklausti – nuo kada kasčiūnai, baranauskai, pankos, radžvilai ir kitokie landsberginiai bei neolandsberginiai „teisuoliai“ įgavo patriotiškumo monopolį? Viešosios opinijos požiūriu – nuo Sąjūdžio laikų. Bet tariamos „tiesos“ primetimas visuomenei „iš viršaus“ dar nepadaro jos tikra tiesa – kadaise juk Žemės plokštumu buvo tikima kaip absoliučia ir neginčytina tiesa, bet nuo to mūsų planeta nepasidarė nei kiek mažiau apvali, negu yra!


L. Kasčiūnas ir į jį panašūs buržuazinę, kapitalistinę Lietuvą laiko vienintele galima, tikrąja ir grynąja Lietuva, panašiai, kaip A. Hitleris įsivaizdavo savo „Trečiąjį Reichą“ – bet ko vertos šitokios „tautinės“ mūsų oficialiųjų patriotėlių pasakos, parodė istorija, o kasdien vis patvirtina šiuolaikiniai įvykiai. Ekonomiškai atsilikusi, daugumą lietuvių skurdo ir nepritekliaus sąlygose laikiusi tarpukario buržuazinė Lietuva faktiškai jokios nepriklausomybės neturėjo „ekonominis Lietuvos gyvenimas priklausė nuo Vakarų Europos ir JAV monopolijų“ (Lietuvos TSR istorija. V., 1965. T. 3, p. 223), – ar kitaip yra šiandien? Pagaliau, toji „tėvynė“, kurią, stodama prieš A. Smetonos režimą, neva „išdavė“ S. Nėris, buvo visas mūsų „patriotų“ deklaruojamas „demokratines teises ir laisves“ ciniškai pamynusi fašistinė diktatūra, kurios šalininkai su džiaugsmu, gėlėmis ir civilių žudynėmis 1941 m. pasitiko lietuvių bei kitas rytų Europos tautas pavergti, o galiausiai ir sunaikinti užsimojusius vokiškuosius okupantus.


Lietuva, kuriai atstovavo A. Smetona ir J. Tūbelis, kurią kartu su vokiškais tankais grąžinti bandė K. Škirpa, J. Ambrazevičius-Brazaitis, P. Kubiliūnas ir kurią galiausiai grąžino V. Landsbergio vestas ir A. Brazausko „pašventintas“ Sąjūdis – tai kapitalistinė Lietuva; tokia Lietuva, kurioje lietuvis lietuviui yra ir tegali būti vilkas arba avis, išnaudotojas arba išnaudojamasis, ponas arba vergas. Tai – buržuazijos Lietuva, ponų Lietuva, buožių Lietuva.


Ir S. Nėris, kaip daugelis kitų jos meto pažangiųjų inteligentų, buvo atvira ir nuosekli tokios Lietuvos priešininkė. Kritiškai ėmusi žiūrėti į pasaulį ir jausdama visuomenės sopulius, S. Nėris pradėjo matyti buržuazinės „tėvynės meilės“ veidmainiškumą, kad skambus žodinis patriotizmas, kaip sakoma – paskutinė niekšo užuovėja. „Kai buržuazija sako, kad ji myli savo tėvynę, tai iš tikrųjų ji myli ne tėvynę, o šalį, kur ji turi kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, kurios teritorijoje tie turtai yra.“ (I. Kozlovas. Katorga. V., 1976, p. 126), – supratusi šią tiesą ji nebegalėjo tylėti, būti „lojalia“ ir „respektabilia“ buržuazinės Lietuvos piliete.


Poetė stojo prieš A. Smetonos diktatūrą, prieš kapitalizmą ir fašizmą, už naujos, socialistinės santvarkos sukūrimą. Bet ar tai, kad S. Nėris pasisakė už socializmą ir komunizmą, už revoliuciją ir Tarybų valdžią, reiškė, kad ji nemylėjo savo tautos, savo šalies? Jokiu būdu! „Žygiais, o ne žodžiais / Mes tėvynę mylim.“ (S. Nėris. Poezija. V., 1972. T. 1, p. 230), – rašė S. Nėris. O ar jos darbai, jos žygiai atitiko jos žodžius? Taip – šį atitikimą patvirtino visas likęs jos gyvenimas, kuris buvo paskirtas naujos Lietuvos, socialistinės ir komunistinės Lietuvos, kurioje lietuvis lietuviui, žmogus žmogui būtų draugas, bičiulis ir brolis – kūrimui. „Komunistai myli savo gimtinę, savo liaudį ir užtat visomis jėgomis kovoja dėl savo gimtinės, savo tautos plačiųjų liaudies masių išvadavimo iš jungo fašizmo, kuris, prisidengęs tautine vėliava, plėšia ir žudo liaudį, kuriam nerūpi plačiųjų liaudies masių gerovė, o vien tik plėšriųjų išnaudotojų saujelės reikalų gynimas.“ (A. Sniečkus. Su Lenino vėliava. V., 1977. T. 1, p. 35), – taip mūsų tėvynę Lietuvą ne tik žodžiais, o žygiais iki paskutinio savo atodūsio mylėjo poetė S. Nėris.


O kaip Lietuvą myli kasčiūnai ir kiti mūsų landsberginiai patriotėliai? Kaip matome – nuolankiai tarnaudami jau beveik 30 metų liaudį apiplėšinėjančio oligarchinio režimo politinėms partijoms – konservatoriams, liberalams, socialdemokratams, o laisvu laiku dar ir parėkaudami apie tikrą ar tariamą „Rusijos grėsmę“, vietoje to, kad imtųsi realių žingsnių gelbėti apgailėtiną visuomenės padėtį, maldaudami ES „nenutraukti sankcijų Rusijai“ (Lietuvos rytas).


Tokiems veikėjams, kaip L. Kasčiūnas – S. Nėris – „tėvynės išdavikė“. Jis su savo bendraminčiais nesidrovi lieti tulžį ant jos atminimo ir mėtytis savo paties srutomis. Tuo tarpu paprastai liaudžiai, kaip parodė vilkaviškiečių iniciatyva, S. Nėris kaip buvo, taip ir liko – nuostabi, milžinišką įnašą į mūsų nacionalinę kultūrą padariusi poetė bei tikra mūsų tautos ir tėvynės patriotė. Tokią mes ją prisimename ir esame tikri, kad atmins ir vėlesnės lietuvių kartos – tuo tarpu tokie „patriotiniai“ rėksniai, kaip L. Kasčiūnas ir Ko anksčiau ar vėliau grįš ten, kur jiems ir vieta – į istorijos srutų duobę.


Kibirkštis


* Kaip teigiamą precedentą, kuomet išsaugomas tarybinės lietuvių kultūros paveldas, vilkaviškiečių reikalavimui galime nurodyti Biržų centre ir šiandien tebestovintį, „nepriklausomybę“ sekusią antikomunistinę isteriją „atlaikiusį“ poeto-revoliucionieriaus J. Janonio paminklą. Red.


** Taip, atstatymą – nes, ko tikriausiai daug kas šiandien nebežino, Tarybų valdžia Lietuvoje gyvavusi dar 1918-1919 m., Pirmosios Lietuvos proletarinės revoliucijos metu. Red.


*** Pavyzdžiui, S. Nėries „apologija“ antitarybiškumo rėmuose užsiimančių tarpe populiaru aiškinti, esą jos eilėraščiai „Maironiui“ (1942 m.) ir „Savęs aš gailiuosi“ (1944 m.) – tariamos „atgailos už nuodėmes“, suprask – stojimą prieš Lietuvos buržuazinę santvarką, už Tarybų valdžią, įrodymas. Juose, be tam tikrų melancholiškų gaidų, nėra visiškai nieko konkretaus, kas teiktų šiems teiginiams realų pagrindą. Tai – begėdiška, iš piršto laužta sofistika, juo labiau, jei turėsime omeny tuo pačiu metu ir vėliau (1944-1945 m.) išėjusius S. Nėries eilėraščius aiškiai revoliucine, bolševikine tematika: „Vilnius Paleckis“, „Marija Melnikaitė“,„Leninas“ ir t. t.


**** 1930-1931 m. (iki cenzūrai jį uždarius) ėjęs „Trečias frontas“ perėjo greitą ideologinę evoliuciją nuo abstrakčių „maištavimo“ šūkių prie konkrečiai marksistinės ir antifašistinės pozicijos; ryškiausieji atstovai – P. Cvirka, A. Venclova, J. Šimkus – visi – tapę S. Nėries draugais ir bendražygiais, pažangiosios lietuvių literatūros kūrėjais. Red.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą