Giorgos Marinos. Lenininė imperializmo teorija - komunistų kovos vadovas

Graikijos Komunistų Partijos (GKP) Centro Komiteto (CK) nario G. Marinos straipsnis 1916 m. pasirodžiusio V. Lenino veikalo „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, proga. Jame nagrinėjamas klausimas, kas apskritai yra imperializmas ir kokios pozicijos jo atžvilgiu turėtų laikytis marksistai. Kritikuojamas oportunistinis požiūris, vaizduojantis mažesnes kapitalistines jėgas „antiimperialistinėmis“; keliami uždaviniai GKP ir tarptautiniam komunistiniam judėjimui apskritai.

LENININĖ IMPERIALIZMO TEORIJA – KOMUNISTŲ KOVOS VADOVAS

Kai kurie klausimai dėl Lenino veikalo „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“ jo 100-ųjų metinių proga

Ekonominės ir politinės raidos painiava ir tarptautiniu, ir nacionaliniu lygmeniu reiškiasi kasdien ir iš kiekvienos komunistinės partijos reikalauja sistemingų pastangų vystant teorinį darbą ir kuriant tvirtą infrastruktūrą, kuri būtų pajėgi palaikyti savarankišką komunistų ideologinę-politinę kovą, kovą profsąjungose ir kovą darbo žmonių judėjime.

Pastovus komunistų uždavinys – studijuoti imperialistinės-kapitalistinės sistemos ir jos sudedamųjų dalių, kapitalistinių valstybių, vystymąsi; tiksliai vertinti kiekvienos valstybės padėtį imperialistinėje sistemoje, kad kuriama revoliucinė strategija ir taktika remtųsi realiais objektyviais duomenimis, rodančiais, kad mūsų era – tai perėjimo iš kapitalizmo į socializmą era.

Kompartijos turi milžinišką pranašumą – jos savo rankose laiko nepakeičiamą Markso-Engelso-Lenino darbą ir vadovaujasi marksistine-leninine pasaulėžiūra.

Vienas tokių vertingų resursų yra Lenino veikalas „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, kuris buvo parašytas 1916 m., praėjus dvejiems metams nuo 1-ojo Imperialistinio karo pradžios, pasinaudojant turtingais duomenimis apie kapitalizmo ir jo prieštaravimų raidą bei jo vystymosi atneštas permainas. Būtent 1873 m. krizę ryšium su kapitalo koncentracija ir aukštesnio ekonominio vieneto, monopolijos, susikūrimu, sekusios permainos privedė Leniną prie mokslinės išvados, kad esame įžengę į naują kapitalizmo etapą – į jo imperialistinę stadiją.

Leninas su moksliniu tikslumu išnagrinėjo iš to kylančius politinius klausimus ir sutelkė dėmesį į istorinę kapitalizmo vietą jo galutinėje imperialistinėje stadijoje, mokydamas mus apie būtiną ryšį tarp politikos ir ekonomikos, suteikdamas Kompartijoms ir darbininkų klasei neįkainojamą resursą.

KAS YRA IMPERIALIZMAS?

Pirmiausiai imperializmas – tai XIX-XX a. sankirtoje prasidėjusios epochos kapitalizmas; pagal trumpiausią Lenino duotąjį apibrėžimą, „imperializmas yra monopolistinė kapitalizmo stadija“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 27, p. 366). Jis pažymėjo, kad šis apibrėžimas yra nepakankamas, norint visumoje išreikšti imperializmo esmę ir turinį.

Savo veikale „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, Leninas taip pat davė ir išsamų imperializmo apibrėžimą, pabrėždamas jo penkis pagrindinius ekonominius požymius:

„(1) gamybos ir kapitalo koncentracija, pasiekusi tokią aukštą raidos pakopą, kad ji sukūrė monopolijas, turinčias lemiamą reikšmę ūkiniam gyvenimui;

 (2) bankinio kapitalo susiliejimas su pramoniniu ir šiuo „finansiniu kapitalu“ pagrįstos finansinės oligarchijos susikūrimas;

(3) kapitalo išvežimas, ne taip, kaip prekių išvežimas, įgauna ypač didelę reikšmę;

(4) susidaro tarptautinės monopolistinės kapitalistų sąjungos, pasidalijančios pasaulį, ir

(5) stambiausios kapitalistinės valstybės yra galutinai pasidalijusios žemės teritorijas.

Imperializmas yra tokios raidos stadijos kapitalizmas, kai ėmė viešpatauti monopolijos ir finansinis kapitalas, didelę reikšmę įgijo kapitalo išvežimas, tarptautiniai trestai pradėjo dalytis pasaulį ir stambiausios kapitalistinės šalys yra galutinai pasidalijusios visą žemės teritoriją.“ (ten pat, p. 367).

Komunistiniame judėjime dėl šio esminio klausimo – „kas yra imperializmas?“ – vyksta intensyvi ideologinė kova. Ideologinio nuosmukio ir stiprios buržuazinių bei oportunistinių pažiūrų įtakos kontekste eilė Kompartijų imperializmą supranta tik kaip agresyvią JAV ar kitų galingų kapitalistinių valstybių laikyseną kitų valstybių, kurios užima žemesnę padėtį kapitalistinėje-imperialistinėje sistemoje atžvilgiu, naudojantis ekonominėmis, politinėmis ir karinėmis priemonėmis.

Tai yra labai rimta problema, kuri komunistų partijoms trukdo pagal realius duomenis analizuoti pasaulio raidą, nes jos į kapitalistinę sistemą ir jos dėsnius naujoje galutinėje imperialistinėje stadijoje žiūri vienašališkai, tai matydama tik kaip agresyvią galingųjų kapitalistinių valstybių politiką, kuri, kaip minėta, veda prie mažesnių valstybių suvereniteto susilpnėjimo arba nepriklausomybės praradimo.

Šis požiūris, būdamas nepajėgus matyti imperialistinės (kapitalistinės) sistemos, kaip visumos, sudarytos iš kapitalistinių valstybių, kurios dėl savo ekonominės, karinės ir politinės galios nėra „vienodos“ ir „lygios“, kurios užima skirtingas vietas imperialistinės sistemos piramidėje, negali suvokti pačio pagrindinio klausimo: kad imperializmo epochoje monopolistinę ekonominę bazę susiformavusios šalys yra įžengusios į imperialistinę vystymosi stadiją.

Tai nereiškia, kad Graikija yra tokia pati, kaip Vokietija, ar kad Meksika yra tokia pati, kaip JAV. Nereiškia tai ir to, kad kiekviena kapitalistinė valstybė ir sąjunga turi turėti tuos pačius tikslus; tai neneigia įvairiais istoriniais momentais galimų manevrų ir kompromisų, kurių ilgalaikiu tikslu visada yra monopolijų interesų plėtra.

Kapitalistinis netolygumas ir nelygybė ekonominiuose-politiniuose santykiuose yra pamatinis kapitalizmo dėsnis ir monopolijų interesus aptarnauja kiekviena buržuazinė valstybė, nesvarbu, ar sistemoje ji užima aukštesnę, ar žemesnę padėtį.

Be to, buržuazijos klasė pati pasirenka kelią atiduoti savo teisę į suverenitetą, pvz., imperialistinei sąjungai kaip ES ar NATO, arba net tarpvalstybiniams santykiams, jog apgintų savo bendresnius klasinius interesus, rastų palaikymą ir apsaugotų savo valdžią. Todėl „suvereniteto“ klausimai turi klasinį pagrindą ir jų sprendimas siejasi su jų priežasčių pašalinimu nuverčiant buržuazinę valdžią.

Imperializmo tapatinimas vien tik su agresyvia galingųjų kapitalistinių valstybių užsienio politika ir politikos atskyrimas nuo ekonomikos (t. y. nuo monopolijų viešpatavimo) veda prie klaidingo antiimperialistinės kovos atskyrimo nuo antikapitalistinės. Tai veda ir prie „mažesniųjų valstybių“ buržuazijos vaidmens „pagražinimo“.

Rimčiausioji problema yra ta, kuri siejasi su Kompartijos tikslų pasikeitimu. Utopinis ieškojimas strategijų suvereniteto ir nepriklausomybės atstatymui kapitalizmo rėmuose keičia kovą dėl kapitalizmo-imperializmo nuvertimo. Šalia to eina ir pereinamosios politinės formacijos, buržuazinę sistemą administruoti siekiančios „kairiosios“, „pažangiosios“ vyriausybės, kurių neigiamos pasekmės klasinei kovai tik stiprina kapitalistų stovyklą.

Čia būdingas Lotynų Amerikos valstybių pavyzdys; ryšium su juo Meksikos Kompartijos analizė dėl vadinamojo „progresizmo“ ir „XXI amžiaus socializmo“ padarytos žalos sudaro svarbų indėlį į komunistinio judėjimo kovą. Šie bandymai veikia kapitalizmo rėmuose, išlaiko buržuazijos valdžią, kapitalistinę gamybos priemonių nuosavybę, monopolijų pelną ir prie krizių vedantį kapitalistinės anarchijos dėsnį.

Atsižvelgdamas į šios problemos svarbą, Leninas mus įspėjo: „Nesupratus ekonominių šio reiškinio šaknų, neįvertinus politinės ir visuomeninės jo reikšmės, negalima nė žingsnio žengti, sprendžiant praktinius komunistinio judėjimo ir artėjančios socialinės revoliucijos uždavinius.“ (ten pat, p. 294).

Antra – Leninas, remdamasis imperializmą persunkiančių prieštaravimų ekonomine esme, išnagrinėjo ir išryškino jo politinius požymius, parodydamas, kad imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija, socialistinės revoliucijos išvakarės.

LEMIAMA GAMYBOS IR DARBO SUVISUOMENINIMO SVARBA

1916 m. Leninas pažymėjo, kad „Esant imperialistinei kapitalizmo stadijai, gamyba kuo visapusiškiausiai suvisuomeninama (ten pat, p. 307)... Gamyba darosi visuomeninė, bet pasisavinimas tebėra privatus... Kai stambi įmonė tampa milžiniška ir planingai, remdamasi tiksliu daugybės duomenų apskaičiavimu, organizuoja tokio dydžio pradinių žaliavų tiekimą, kad tai sudaro ⅔ arba ¾ viso to, kas reikalinga dešimtims milijonų gyventojų; kai sistemingai organizuojamas šių žaliavų pervežimas į patogiausius gamybos punktus, kurie vienas nuo kito kartais yra už šimtų ir tūkstančių varstų; kai iš vieno centro yra tvarkomos visos nuoseklaus medžiagos apdirbimo stadijos, kol gaunama įvairiausių baigtų produktų; kai šie produktai skirstomi pagal vieną planą dešimtims ir šimtams milijonų vartotojų (Amerikos „Žibalo trestas“ parduoda žibalą ir Amerikoje, ir Vokietijoje); – tuomet paaiškėja, kad tai yra gamybos suvisuomeninimas“ (ten pat, p. 403).

Remiantis tuo, kas pasakyta aukščiau, verta nagrinėti lenininę metodologiją, sutelkiant mūsų mintis ties nuo 1916 m. praėjusiais metais, turint omeny, jog šiandien gamybos ir darbo suvisuomeninimas žymiai išaugo*.

POLITINIAI KOMPARTIJŲ UŽDAVINIAI

„Imperializmas yra socialinės proletariato revoliucijos išvakarės. Nuo 1917 metų tai pasitvirtino viso pasaulio mastu.“ (ten pat, p. 294).

Koks yra pagrindinis požymis, rodantis šią svarbią tiesą ir įgalinantis komunistų partijas žengti drąsų žingsnį pirmyn, išsivaduoti iš strateginių pasirinkimų, kurie ne tik atgyvenę, bet susiję su istoriniais laikotarpiais, kuomet buržuazinė klasė pati buvo vedanti socialinė klasė kovoje prieš feodalizmą?

Kelią rodo Didžioji Spalio socialistinė revoliucija. Socialistinė revoliucija XX a. pradžioje santykinai atsilikusioje agrarinėje šalyje, kurioje (vis dėlto) buvo sukurtos materialinės prielaidos socialistinės visuomenės pastatymui.

Socializmo būtinumas mūsų laikais drastiškai sustiprėjo, nes kapitalizmas dar labiau išsivystė ir susikūrė stiprią ekonominę (monopolijų) bazę, aukšto lygio infrastruktūrą ir darbo našumo pakėlimą įgalinančias technologijas.

Materialinių sąlygų pribrendimas. Tai yra pamatinis klausimas, kurį savo imperialistinėje stadijoje išsprendė kapitalizmas ir jis lemia mūsų epochos, kaip perėjimo iš kapitalizmo į socializmą epochos, pobūdį.

XIX GKP Suvažiavime (2013 m. pavasarį) atlikta vystymosi analizė ir turiningos diskusijos įrodė, kad tarptautinėje imperialistinėje piramidėje Graikija užima vidutinę padėtį, priklausydama nuo JAV ir ES.

XIX Suvažiavimo patvirtintoje GKP Programoje pažymima: „Šiuo pagrindu GKP priėjo išvados, kad graikų liaudis išsivaduos iš kapitalistinio išnaudojimo ir imperialistinių sąjungų, kai darbininkų klasė kartu su savo sąjungininkais įvykdys socialistinę revoliuciją ir imsis socializmo-komunizmo statybos.

GKP strateginis tikslas – revoliucinės darbininkų klasės valdžios, proletariato diktatūros iškovojimas siekiant socializmo pastatymo, kaip pirmosios komunistinės visuomenės fazės.

Revoliucinės permainos Graikijoje bus socialistinės“ (GKP Programa: rusų k., anglų k.).

Mūsų partija neapsiriboja socializmo būtinumo deklaravimu, bet, remdamasi ekonominės-visuomeninės raidos studijomis, pabrėžia, kad socializmas – vienintelė galima alternatyva, kad socializmas – būtinas ir savalaikis.

Chroninės, neišsprendžiamos ir vis aštrėjančios problemos, su kuriomis susiduria darbininkų klasė, yra įsišaknijusios monopolinio kapitalo viešpatavime, stiprėjime ir plėtimesi į visas ekonomikos ir visuomeninio gyvenimo sritis. Kapitalas kaupiamas precedentų neturinčiais mastais, o ir darbo našumas stipriai išaugęs.

Kapitalizmo ekonominės krizės proveržis 2008 m. dar labiau išryškino istoriškai atgyvenusią ir barbarišką kapitalistinės sistemos esmę, socializmo aktualumą ir būtinumą; poreikį pergrupuoti tarptautinį komunistinį judėjimą ir išlaisvinti darbo liaudies judėjimą.

Ši krizė prisidėjo prie imperialistinių jėgų tarpusavio prieštaravimų paaštrėjimo (kuris sudaro imperialistinių karų pagrindą), prie pasikeitusio jėgų santykio ir persigrupavimą tarptautinėje imperialistinėje piramidėje.

Mūsų partija telkia savo dėmesį į darbo žmonių judėjimo sustiprinimą ir pergrupavimą bei stiprios liaudies socialinės sąjungos, kuri reikštų darbininkų klasės, pusiau proletarų, savadarbių ir vargingųjų valstiečių, darbo ir liaudies sluoksnių jaunimo bei moterų interesus kovoje prieš monopolijas ir kapitalistinę nuosavybę, prieš šalies asimiliavimą į imperialistines sąjungas, pvz., ES ir NATO.

GKP Programa teigia: „Darbininkų klasės daugumos vienijimas su GKP ir vedančių liaudies sluoksnių dalių telkimas pereis įvairias fazes. Darbo žmonių, miesto savadarbių bei valstiečių judėjimai ir ta forma, kurią įgaus jų sąjunga (Liaudies sąjunga) su antimonopoliniais ir antikapitalistiniais tikslais, su priešakiniu GKP jėgų veikla, nerevoliucinėmis sąlygomis sudaro pirmą formą revoliucinio darbininkų ir liaudies fronto sukūrimui esant revoliucinei situacijai.“

„Revoliucinės situacijos sąlygomis, revoliucinis darbininkų ir liaudies frontas, pasinaudodamas visomis savo veikimo formomis, galės tapti liaudies sukilimo prieš kapitalistų valdžią centru“ (GKP Programa: rusų k., anglų k.).

DĖL KAPITALIZMO PUVIMO

Lenininę poziciją dėl kapitalizmo puvimo jo imperialistinėje stadijoje patvirtina pačių kapitalistinių valstybių patyrimas. Puvimo pasireiškimai, skandalai ir t. t. tik auga, bet mes privalome būti atsargūs, nes yra akivaizdu, kad šis puvimas dar neveda automatiškai prie kapitalizmo nuvertimo. Sistema gina savo valdžią visomis jai prieinamomis priemonėmis. 

Todėl reikalinga atitinkamas Kompartijų pastangų suintensyvėjimas ir ideologinės, politinės bei masinės kovos dėl darbo žmonių klasinės sąmonės formavimo sustiprinimas, remiantis antimonopolinės-antikapitalistinės kovos išsivystymui palankia strategija, kad sisteminės pastangos sutelkti ir ruošti darbo liaudies jėgas išsiskyrimo su sistema ir jos nuvertimo kryptimi stovėtų ant tvirtų pamatų.

LENINO KRITIKA PRIEŠ RENEGATĄ KAUTSKĮ

Leninas pademonstravo praktiškai, kad kova prieš oportunizmą yra būtina dalis kovos prieš imperializmą-kapitalizmą, už jo nuvertimą.

Ypatingai svarbus klaidingų renegato Kautskio** pozicijų demaskavimas. Kautskis įrodinėjo, kad „Imperializmas yra labai išsivysčiusio pramoninio kapitalizmo pdarinys. Jį sudaro kiekvienos pramoninės kapitalistinės nacijos siekimas prisijungti arba pajungti vis didesnes agrarines (Kautskio kursyvas) sritis nepriklausomai nuo to, kokios nacijos jose gyvena.“ (ten pat, p. 368).

Pirmasis pasaulinis karas iš abiejų pusių – ir Antantės (Britanijos, Prancūzijos, Rusijos ir t. t.), ir Trilypės sąjungos – buvo imperialistinis karas – karas tarp dvejų kapitalistinių valstybių koalicijų dėl teritorinio pasaulio pasidalijimo; čia oportunistinės pozicijos atskyrė politiką nuo ekonomikos, matydamos imperializmą tiesiog kaip galingųjų valstybių vykdomos teritorijų aneksijos politiką.

Leninas pabrėžė, kad Kautskio apibrėžimas yra „visiškai niekam tikęs, nes juo vienašališkai, t. y. nepagrįstai išskiriamas vien tik nacionalinis klausimas (nors ir nepaprastai svarbus ir savaime, ir jo santykio su imperializmu atžvilgiu), nepagrįstai ir neteisingai jis susiejamas tik su pramoniniu kapitalu kitas nacijas aneksuojančiose šalyse, taip pat nepagrįstai ir neteisingai iškeliama agrarinių sričių aneksija. Imperializmas yra aneksijų siekimas – štai tokia yra politinė Kautskio apibrėžimo dalis.“ (ten pat, p. 368-369).

Kadangi komunistiniame judėjime vyksta diskusija ir idėjinė kova, norėtume pažymėti, kad dar XX a. pradžioje Leninas kalbėjo apie nedidelę grupę valstybių, dėka savo trestų, kartelių ir kolonijų turinčių vedančią poziciją pasaulinėje rinkoje bei santykiuose tarp valstybių-kreditorių ir valstybių-skolininkių.

Be to, pats Leninas mus mokė, kad kapitalizmas vystosi, kad kapitalistinio vystymosi netolygumas veda prie reikšmingų pokyčių pozicijose, kurias imperialistinėje sistemoje užima atskiros kapitalistinės valstybės.

Tai iš tiesų ir patvirtino faktas, kad dėka tautų kovos ir Tarybų Sąjungos palaikymo buvo nuverstas kolonijinė sistema ir buvusios kolonijos įgijo valstybinę nepriklausomybę.

Atsižvelgdami į šią aplinkybę, mes manome, kad analizė, pabrėžianti, jog imperialistinėje sistemoje dalyvauja visos valstybės, kuriose išsivystęs monopolinis kapitalizmas, teisingai išreiškia mūsų epochos tendencijas. Šių valstybių tarpusavio santykiuose vyrauja nelygi tarpusavio priklausomybė ir kiekvienos šalies įtaką lemia jos ekonominė, politinė bei karinė jėga, kiekvienai iš jų siekiant atstovauti ir plėsti „savųjų“ monopolijų interesus.

Šie požymiai mums leidžia klasiniu pagrindu vertinti kiekvienos valstybės ir sąjungos vaidmenį. Jie leidžia mums priimti konkrečią poziciją dėl kapitalistinių valstybių sąjungų, pvz., ES, o taip pat ir BRICS, arba dėl Rusijos ir Kinijos, kurios tarptautinėje konkurencijoje su JAV, ES ir Japonija veikia rusiškųjų ir kiniškųjų monopolijų labui, siekdamos rinkų ir gamtinių išteklių užvaldymo, ypač gamtinių dujų, naftos ir vamzdynų užvaldymo.

IŠVADOS

Mes įsitikinę, kad komunistų partijos privalo studijuoti įvykių raidą pasinaudodamos visais (kartu) leninizmo nurodomais imperializmo požymiais, kaip pagrindu, ir vystyti savo strategiją remdamosi svarbia tiesa, kad imperializmas – tai pūvantis imperializmas ir kad mūsų epocha – tai perėjimo iš kapitalizmo į socializmą epocha.

Sunkumus galime įveikti remdamiesi Lenino darbais, kad galėtume laikytis principingos pozicijos prieš imperialistinius karus, kurie yra tarp imperialistų esančių prieštaravimų ir konkurencijos paaštrėjimas bei kovoti prieš buržuazinių ir oportunistinių jėgų spaudimą remti „savos šalies“ buržuazijos interesus, tuo būdu nuginkluojant darbininkų klasę ir pasmerkiant ją eiti paskui „netikrą vėliavą“ renkantis tarp vienos arba kitos imperialistų sąjungos.

Ši pozicija siejasi ne tik su komunistų laikysena imperialistinio karo atžvilgiu, bet taip pat ir imperialistinių sąjungų bei daugeliu kitų politinės kovos klausimų.

Neseniai darytame pareiškime dėl Britanijoje vykusio referendumo sprendimo (BREXIT)  GKP minėjo, kad:

„Britanijos referendumo rezultatas rodo augantį darbo žmonių nepasitenkinimą ES ir jos antiliaudine politika. Tačiau šios jėgos privalo išsivaduoti nuo buržuazijos politinių jėgų dalijamų pasirinkimų ir įgauti radikalių, antikapitalistinių požymių.

Rezultatas parodo nykimą vilčių, kurias skatino visos Graikijos buržuazinės partijos, esą su ES mechanizmais tautos galinčios klestėti ES rėmuose.

Kad būtinybė smerkti grobuonišką kapitalo sąjungą – ES – ir kova už kiekvienos šalies pasitraukimą iš jos būtų veiksminga, ji privalo sietis su privalomu kapitalo valdžios nuvertimu ir darbo liaudies valdžios įvedimu. Socialinė sąjunga tarp darbininkų klasės ir kitų liaudies sluoksnių, tarptautinio komunistinio judėjimo pergrupavimas ir sustiprinimas – tai prielaidos šios naujos vilties sukūrimui.“

Ši išvada, ši kryptis iš tiesų rodo kelia į sistemos nuvertimą, o ne į pozicijas, kurios pastoviai ieško „kopėčių“ ir „stadijų“ kapitalizmo rėmuose ir propaguoja įvairius pakaitalus, tuo būdu atidėliodamos būtiną antikapitalistinę kovą už kapitalistinės barbarybės nuvertimą.

Komunistinio judėjimo patyrimas rodo, kad komunistų partijų ideologinė-politinė ir organizacinė nepriklausomybė yra labai svarbus principas, kurio pažeidinėjimas veda prie nukrypimų ir oportunistinių mutacijų.

Ideologinė-politinė ir organizacinė nepriklausomybė su esamus klasių kovos poreikius atitinkančia strategija telkiant jėgas kapitalizmui nuversti, o ne tas jėgas uždarant mintyse apie „pereinamąsias“ stadijas kapitalizmui administruoti – tai labai svarbios priemonės Kompartijų kovoje ir komunistinio judėjimo pergrupavime.

Vertė: Kibirkštis

Šaltinis: Graikijos Komunistų Partija (rusų k., anglų k.)

* Verta pažymėti, kad XX a. bėgy iš tiesų daug kas pasikeitė ir šiuos pokyčius – nuo Spalio revoliucijos metų iki pergalės Didžiajame Tėvynės kare ir nuo pokario metų iki TSRS ir pasaulinės sistemos griuvimo bei pasaulinės kontrrevoliucijos 1990 m. ir iki pat šių dienų. Žymiai išaugusi kapitalo koncentracija ir sistemos technologinė bazė, o taip pat ir vystymosi netolygumas, apie kurį dar 1915 m. pradėjo kalbėti V. Leninas; vadinamosios „darbininkų aristokratijos“ reiškinys – žymiai išaugęs ir Europoje bei JAV tapęs vyraujančiu. O tai, savo ruožtu, stipriai keičia objektyvias sąlygas: didžioji dalis proletarinės kovos faktiškai persikėlė iš „auksinio milijardo“ kraštų į vadinamąsias Trečiojo pasaulio šalis. Deja, šiai esminei aplinkybei didžioji dalis marksistų neskiria reikiamo dėmesio, tuo būdų palikdama laisvas rankas reformistams ir oportunistams taukšti apie tariamą „poindustrializmą“ ir „kapitalizmą žmogišku veidu“. Tas pat galioja ir GKP, kuri savo programiniuose dokumentuose (Teoriniai klausimai dėl GKP Programos) vis laikosi senojo kapitalizmo „periodizavimo“, duotame 1915 m. išėjusiame V. Lenino straipsnyje „Su svetima vėliava“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1983. T. 26, p. 125-146): 1789-1871 m. (ankstyvasis kapitalizmas, nuo Prancūzijos revoliucijos iki Paryžiaus Komunos), 1871-1914 (nuo Paryžiaus Komunos iki Pirmojo pasaulinio karo, imperializmo išsivystymas); trečiasis periodas ir prasidėjęs 1914 m. Visa tai neabejotinai teisinga: imperializmas neabejotinai egzistuoja ir šiandien, tačiau jis ne tik yra labiau pažengęs, nei anksčiau, o ir 1990 m. pasaulinė kontrrevoliucija stipriai pakeitė pasaulio jėgų pusiausvyrą buržuazijos naudai. Tai – svarbūs klausimai, reikalaujantys naujos marksistinės analizės. Teorinė marksistų veikla, kaip rašė V. Leninas, privalo „duoti ištisinį mūsų tikrovės, kaip tam tikros gamybinių santykių sistemos, vaizdą, parodyti darbo žmonių išnaudojimo ir ekspropriacijos būtinumą esant šiai sistemai, parodyti tą išeitį iš šios santvarkos, kurią rodo ekonomikos raida.“ (V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. V., 1976. T. 1, p. 284). Egzistuoja ir naujos mokslinės literatūros, kuri marksistiniu-lenininiu požiūriu nagrinėja dabartinę pasaulio padėtį, pripažindama didžiulius įvykusius pokyčius ir vadinamosios „darbo aristokratijos“ vaidmens išaugimą metropolijose – puikiu tokios literatūros pavyzdžiu yra Zeko Koupo knyga „Klasinis pasaulio skilimas“ (DividedWorld Divided Class: Global Political Economy and the Stratification of LaborUnder Capitalism). Red.

** Kautskis (Kautsky) Karlas (1854-1938) – vienas iš Vokietijos socialdemokratijos ir II Internacionalo lyderių, iš pradžių marksistas, vėliau marksizmo renegatas, pavojingiausios ir žalingiausios oportunizmo atmainos – centrizmo (kautskizmo) ideologas. Teorinio Vokietijos socialdemokratijos žurnalo „Die Neue Zeit“ („Naujieji laikai“) redaktorius.

Socialistiniame judėjime pradėjo dalyvauti nuo 1874 metų. Jo pažiūros tuomet buvo lasalizmo, neomaltusizmo ir anarchizmo mišinys. 1881 metais susipažino su K. Marksu ir F. Engelsu ir, jų paveiktas, perėjo į marksizmo pozicijas, tačiau jau tuo laikotarpiu svyravo ir krypo į oportunizmą. Už tai jį griežtai kritikavo K. Marksas ir F. Engelsas. XIX amžiaus devintajame ir paskutiniajame dešimtmetyje parašė veikalų marksizmo teorijos klausimais: „Karlo Markso ekonominis mokslas“, „Agrarinis klausimas“ ir kitus, kurie, nepaisant juose padarytų klaidų, daug prisidėjo prie marksizmo propagavimo. Vėliau, 1910-1911 metais, perėjo iš marksizmo į oportunizmo pozicijas. Pasaulinio imperialistinio karo metu Kautskis laikėsi centrizmo, t. y. socialšovinizmo, pozicijų, dangstė jį frazėmis apie internacionalizmą. Sukūrė reakcingą „ultraimperializmo“ teoriją. Po Spalio socialistinės revoliucijos atvirai stojo prieš proletarinę revoliuciją ir darbininkų klasės diktatūrą, prieš Tarybų valdžią.

V. Leninas savo veikaluose „II Internacionalo žlugimas“, „Imperializmas – aukščiausioji kapitalizmo stadija“, „Valstybė ir revoliucija“, „Proletarinė revoliucija ir renegatas Kautskis“ ir kituose labai smarkiai sukritikavo kautskizmą. Red.