15 metų NATO: okupacija ar asimiliacija?

Prieš gerą savaitę buvo minimas 15-asis Lietuvos įstojimo į NATO jubiliejus. Prie Prezidentūros surengtas šou su šokančiais vaikais, po kurio ne be pompastikos pakalbėjo Dalia Grybauskaitė. Viskas kaip įprasta – „rusai puola, Amerika padės“. Pagal programą. Visgi reiktų pasinaudoti šia proga, kad sudėtume kai kuriuos principinius akcentus.

Pradėkime nuo svarbiausio, būtent – kad mums, marksistams, nėra jokio reikalo kažką sau įrodinėti apie šią organizaciją, jos prigimtį ar tikslus. Tai – imperialistinių valstybių aljansas, pradžioje nukreiptas prieš (buvusįjį) socialistinį bloką su TSRS priešaky, dabar – bene pagrindinis Jungtinių Valstijų instrumentas siekiant geopolitinio viešpatavimo konkuruojant su kitais imperialistiniais centrais (Rusija, Kinija ir kt.). Visa tai aišku.

Kas kita – klausimas dėl Lietuvos priklausymo šiai organizacijai. Čia girdime aiškinimą, kad 2004 m. tada jau buržuazinė ir labai aiškiai Vakarų link orientuota Lietuva esą buvo „okupuota“, įstodama į karinį NATO aljansą.

Jis grindžiamas argumentu, kad įstota būta be jokio liaudies referendumo, kol tuo tarpu paraleliai vykęs stojimas į ES praėjęs pažeidžiant rinkimų įstatymą (referendumą „ištempiant“ dvi dienas, dalijant skalbimo miltelius, šokoladą, euroalų ir t. t.). O tai, savo ruožtu, reiškę Lietuvos valstybinės nepriklausomybės jei ne panaikinimą (įvedus užsienio karines pajėgas), tai bent itin grubų pažeidimą.

Faktiniu požiūriu (dėl to, kas įvyko) – visa tai tiesa. Tačiau duotasis vertinimas vis dėlto abejotinas. Viena, nes jis remiasi abstrakčia ir visiškai nekonkretizuota „nepriklausomybės“ samprata. O todėl, antra, nežiūrima konkrečių dabarties aplinkybių, pagal kurias tik ir galime įvertinti reikalą – „okupacija“ čia, ar ne.

Pradėkime nuo „nepriklausomybės“.

Absoliučios jos nebuvo, nėra ir niekad nebus. Nes kas absoliutu – tas kartu ir abstraktu. O tiesa, kaip moko dialektika – visada konkreti. Šiuo atveju konkretumą, t. y. „nepriklausomybės“ turinį, apsprendžia labai elementarus dalykas. Būtent: nuo ko toji nepriklausomybė?

Pvz., nuo 1990-ųjų metų Lietuva (kaip ir eilė kt. TSRS respublikų) įgijo nepriklausomybę nuo TSRS. Bet kartu ji tapo priklausoma nuo vakarų Europos ekonominių struktūrų, o taip pat – JAV geopolitinių interesų.

Būdamos lyg ir nepriklausomos, nuo kažko konkretaus priklauso net galingiausios pasaulio valstybės (pvz. – JAV priklauso nuo Kinijos duotų paskolų, kaip kad Kinija priklauso nuo JAV ir vakarų Europos investicijų).

Tad kalbėti apie kažkokią tai „gryną“, visišką nepriklausomybę – tiesiog juokinga. Ypač tokios mažos šalelės, kaip mūsų Lietuva atveju. Šiam kontekste tokie šūkiai atsiskleidžia arba kaip absurdas, arba – šlykščiausia demagogija, kurios teiginiai remiasi grubia metodologine klaida.

Todėl reiktų arba nurodyti konkretųjį „nepriklausomybės“ turinį, arba apskritai ieškotis kitos sąvokos.

Tokia sąvoka galėtų būti „suverenitetas“, t. y. pačios šalies savarankiškumas, apsisprendimas sprendžiant savus reikalus.

Imkime istorinį pavyzdį – smetoniškai fašistinę Lietuvą iki 1940 m., kuri buvo atskiru valstybiniu dariniu.

Tokia prasme nepriklausomybės būta, bet su ja ranka rankon ėjo didžiulė (jei ne visiška) ekonominė bei politinė priklausomybė nuo tuometei Tarybų Sąjungai priešiškų vakarų Europos galybių.

Suverenitetas, tuo tarpu, formaliai priklausė „tautai“. Bet, kaip žinia, klasinėje visuomenėje kažkokios „grynos tautos“ nebūna. Taip ir tuo atveju – suverenitetas realiai priklausė politiškai (o tai reiškia – ir ekonomiškai) viešpatavusiajai visuomenės klasei; t. y., lietuvių nacionalinei buržuazijai.

O tai išskyrė kitus Lietuvos visuomenės sluoksnius, faktiškai – tuometės lietuvių tautos daugumą (mažažemius ir bežemius valstiečius, miestų amatininkus, darbininkus ir kt.). Todėl „suverenitetas“ buvo buržuazinis, kaip ir „nepriklausomybė“ – irgi buržuazinė.

Susikūrus Tarybų Lietuvai, reikalai iš esmės pasikeitė. Nuvertus lietuviškąją buržuaziją, pasikeitė krašto suvereniteto klasinis turinys. Tai lėmė socialistinės ūkio santvarkos įvedimas, reiškęs iki tol neregėtą ekonominį krašto sudemokratinimą.

O įsijungimas į TSRS sudėtį, viena vertus, reiškė nepriklausomybės (būtent: kiek tai reiškė nepriklausomybę nuo Tarybų Sąjungos) netekimą; bet kartu tai reiškė nepriklausomybės nuo vakarų Europos, o taip pat – nuo nacistinės Vokietijos kapitalo įgijimą. Šitame nebuvo nei krašto plėšimo, nei niokojimo, nei jo gyventojų genocido.

Kad viskas įvyko neiššovus nei vieno šūvio reiškė kad formaliai jokios okupacijos čia nei buvo, nei būti galėjo.

Bet tai – abstraktu. Konkrečiai kalbėti apie „okupaciją“ liaudies sluoksnių požiūriu, kada buvo išsivaduota iš siauro išnaudotojų elito viešpatavimą laidavusių priklausomybių, kartu patekus į priklausomybės santykius su Tarybų Sąjunga – graudžiai juokinga.

Tuo tarpu viską praradusiems buržujams tai iš tiesų buvo tikrų tikriausia, kaip dabar kad vadinama, „sovietinė“ okupacija.

Atitinkamai pažvelgti reiktų į 2004 m. antrojoje buržuazinėje Lietuvos respublikoje. Į metus, kuriais buvo įsijungta tiek į NATO, tiek į ES sudėtį.

Žvelgiant formaliai, t. y. abstrakčiu teisiniu požiūriu – čia irgi „okupaciją“ sunkiai berastume.

Visų pirma – Lietuva ėjo link Vakarų nuo pat 1990-ųjų. Kas įvyko XXI amžiaus pradžioje, tebuvo nuosekli to proceso baigtis.

Antra, šitam niekas realiai nepasipriešino ir viskas įvyko abišaliu sutikimu.

Iš aukščiau minėtų teisinių pozicijų šiuo atveju būtų adekvatu kalbėti nebent apie valdžios sprendimų, privedusių link įstojimo į NATO be visuotinio referendumo (arba, pvz. – teisės pažeidimų per ES referendumą), neteisėtumą.

Betgi tai – vidiniai Lietuvos reikalai. Tuo tarpu ir čia, kaip aukščiau minėtu (1940 m.) atveju – nebūta nei tikro krašto plėšimo, nei niokojimo, nei genocido. Todėl kalbėti apie „okupaciją“ – sunkoka.

Kita vertus, šių dvejų istorinių momentų socialinio turinio būta stačiai priešingo.

Pirmuoju (1940 m.) atveju fašistinio diktatoriaus valdžią, kapitalizmą keitė kad ir koks netobulas, bet visgi socializmas, šaliai tapus atitinkamos santvarkos viršnacionalinio darinio (TSRS) sudedamąja dalimi.

Antruoju (2004 m.) atveju – buržuazinė Lietuvos valstybė įsijungė į galingiausias XXI amžiaus imperialistinio kapitalo sąjungas, NATO ir ES, taigi – į viršnacionalinį kapitalistinį darinį.

Kiekvienu atveju principinis klausimas turėtų būti toks: kuriai klasei pasitarnavo įvykusios permainos?

Pirmasis atvejis reiškė didžiulį laimėjimą darbo liaudies sluoksniams, o kartu – triuškinantį Lietuvos buržuazijos (ir jos pakalikų) pralaimėjimą. Tai taip aišku, kad net lyg šiandien šie „gražuoliai“ negali atleisti Liaudies Seimo dalyviams, ką bekalbėti apie TSRS.

Mažiau aiškumo antruoju atveju. Nes, viena vertus, šis žingsnis neabejotinai sustiprino tuomet naujos (iš XX amžiaus galo spekuliantų ir kompartijos nomenklatūrininkų) susiformavusios lietuviškosios buržuazijos pozicijas. NATO pavidalu įgytas „skydas“ prieš galimas tiek išorės, tiek vidaus grėsmes. Kita vertus, integracija į ES kaip niekad anksčiau atvėrė ne tik rinkas, bet ir sienas. Išaugo biznio, o kartu ir emigracijos į Vakarus galimybės.

Nemažai daliai XX-XXI amžių sandūroje vien galą su galu sudurti vargusių lietuvių „runkelių“ tai reiškė tam tikrą gelbėjimosi ratą. O valdančiajai klasei – apsauginį vožtuvą socialiniam garui nuleisti.

Kaip suprasti?

Visuomenės „apačioms“ pasidarė lengva susikrauti lagaminus ir patraukti link Vakarų, kur laukė nors nelengvo, bet visgi galimo įsitraukimo į pasaulio „Auksinį milijardą“ perspektyva. Anglijoje, Airijoje ar Ispanijoje dirbdami kad ir vietinių požiūriu pigiomis kainomis, lyginant su Lietuva, šie migrantai galėjo pakilti į aukštesnę nei buvusią materialinę padėtį.

Tuo tarpu visuomenės „viršūnėms“, t. y. tiems, kurie nuo 1990-ųjų čia karaliavo ir lig šiol karaliauja, visa tai buvo labai naudingas bei reikalingas „kraujo nuleidimas“ tada dar gyvybės ženklus rodžiusiam Lietuvos proletariatui ir apskritai liaudies sluoksniams. Kaip labai įtikinamai parodė 2008 m. pasaulinė kapitalizmo krizė, tai buvo tiesiog puiki apsauga nuo grėsusio socialinio sprogimo.

Dar daugiau – nuo pat buvimo ES pradžios pradėję eiti europiniai pinigai (lyg užmokestis už Vakarams atiduotąją darbo jėgą) padėjo Lietuvoje išaugti ir sustiprėti ištisam biurokratų, smulkių buržua ir apskritai miesčionių sluoksniui, kuris šiandien sudaro santvarka patenkintą, jam lojalų bei gan stabilų „padoriųjų piliečių“ branduolį.

Visame tame, be abejo, nereikia ieškoti kokių tai sąmokslo teorijų. Tai buvo visam XXI amžiaus pradžios rytų Europos regionui tipiškas procesas, kuriuo įvyko jo taip vadinama euro bei atlantinė integracija. Lietuva čia nesudarė jokios išimties, priešingai – ji atitiko taisyklę.

Tačiau tuo lietuviai, kaip nacija – netapo NATO aukomis, kaip kad Afganistano (2001 m.), Irako (2003 m.) Libijos (2011 m.) ir kt. plėšiamų kraštų žmonės. Priešingai – įsitraukdami į Vakarų imperialistines sąjungas bei patys dalyvaudami NATO karinėse misijose lietuviai tapo JAV imperializmo bendrininkais, kuriems atitinkamai atsilyginama nors tikrai ne aukščiausia, bet visgi aukštesne vieta pasaulinėje imperialistinio kapitalizmo piramidėje.

Todėl apie „NATO okupaciją“ Lietuvoje negali būti rimtesnės kalbos. Kad ir po 2014 m. įvykių, paaštrėjusios situacijos su Rusija, užsienio kariškių Lietuvon įvedimo – visa tai (kaip ir 2004 m. pokyčiai) reiškė daugių daugiausiai formalius galiojančios (buržuazinės) teisės normų pažeidimus. Tačiau ne „okupaciją“. Nes iš esmės kas įvyko – tai būtent asimiliacija.

Ar šiame kontekste reikia smerkti NATO, bandyti tam priešintis ir t. t.? Žvelgiant iš marksistinių pozicijų, be abejo – taip.

Tačiau tam pagrindą šiuo atveju tegali suteikti internacionalizmas, solidarumas su iš tiesų pavergtosiomis, engiamosiomis pasaulio tautomis, o ne iliuzinis įsivaizdavimas, kad jų tarpe yra ir dabarties lietuviai.

Kaip tik tai ir turime suprasti. Nebešvaistyti laiko ar jėgų beprasmiškiems ir situacijai neadekvatiems lozungams bei agitacijai. Suprasti tikrovę tokią, kokia ji yra. Ir veikti atitinkamai. Kuo greičiau – tuo geriau.

Kibirkštis