Sudaužytos lentos klausimu (St. Tomas prieš Noreiką-Vėtrą)

Ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato vėl kabo „Generolo Vėtros“ slapyvardžiu žinomam Jonui Noreikai skirta atminimo lenta. „Vėl“ – nes prieš geras porą savaičių ji dužus į šipulius krito žemyn. Krito ji ne savaime, bet nuo kelių smūgių kūju, kuriuos vidury baltos dienos sudavė (paskui pats ant savęs išsikviesdamas policiją) teisininkas Stanislovas Tomas.

Kas, kaip ir kodėl nutiko – diskutuoja daugelis. O kadangi sumaišties nemaža, tarti žodį vertėtų ir mums. Visgi reikalas įdomus. Tačiau, kaip bet kuriuo klausimu, taip ir šiuo kalbėti tegalima žinant tam tikrus pagrindinius faktus.

Pirma – apie patį J. Noreiką (1910-1947). Žodžiu, „Vėtrą“. Jis dabar yra viena ryškiausių oficialiojo pseudopatriotinio kulto personalijų, garbinamų dėl pokario metais vykdyto antitarybinio terorizmo. Bet „Vėtra“ buvo ne vien antitarybininkas, o ir antisemitas. Dar 1930-ais išėjusioje knygelėje „Pakelk galvą, lietuvi“ propagavęs Lietuvos apsivalymo nuo tariamo žydiško užkrato idėjas, jis 1941-1944 m. hitlerinės okupacijos metais aktyviai kolaboravo, savu parašu patvirtindamas faktinį mirties nuosprendį 14 tūkst. žydų tautybės civilių gyventojų, ką pripažino netgi jo anūkė Silvija Kučėnaitė-Foti.

Antra – apie St. Tomą, balandžio 8 d. sudaužusį aukščiau minėtam nacionalistų herojui skirtą atminimo lentą. Kaip žinia, jis tada pretendavo dalyvauti artėjančiuose Europarlamento rinkimuose. Pilnai gali būti, kad veiksmas prieš „Vėtros“ atminimo lentą galėjo turėti „pijaro“ (reklaminės, viešųjų ryšių) akcijos motyvą. Kaip ir tai, kad pats St. Tomas yra provokatorius. O, galbūt, visiškai nuoširdus, iš tikro įsitikinimo veikiąs žmogus. Kaip yra iš tikrųjų, dabar nežinome ir greitu metu vargu ar sužinosime.

Tačiau viena yra aišku – kad jo poelgis kaip niekas kita iškėlė aikštėn tiesą apie „Generolą Vėtrą“ ir privertė visuomenę šiuo klausimu diskutuoti. Vieni tuo tik piktinsis, bet blaivesni iš ties susimąstys. Kai kurie gali iš vis suabejoti ta XX amžiaus istorijos versija, kuri Lietuvoje brukte brukama nuo pat 1990-ųjų metų.

Kaip tik šiuo kampu ir derėtų vertinti St. Tomo poelgį.  Tai buvo atviras spjūvis į 30 metų Lietuvoje kultivuojamą pokario miškinių kultą ir neatskiriama šio kulto dalimi tapusią nacistinių nusikaltėlių apologetiką. Kad į tokią akciją priešiškai reagavo tiek „respektabilusis“ buržuazinis elitas, pradedant V. Landsbergiu, tiek neva „nesisteminiai“ politiniai veikėjai (nuo A. Juozaičio iki lietuviško neofašizmo tėvelio V. Radžvilo) – faktas, kalbąs pats už save. Visų šių „gražuolių“ buvimas šiuo klausimu vienoje barikadų pusėje labai aiškiai parodo, kas yra kas.

Todėl St. Tomo nėra ko smerkti. Jo veiksmai tik išprovokavo Lietuvos „meinstrymą“, tiek liberalinį, tiek nacionalistinį, prabilti nepatogia jiems tema. Dar daugiau, jie puikiai išryškino, kas yra kas Lietuvoje. Kokie St. Tomo motyvai – geriausiai žino jis. Bet darbas – drąsus ir savalaikis. Už jį ir padėkokime.

Kibirkštis