Prieš dvidešimt metų, 1999-ųjų kovo 24-ą dieną JAV-NATO-ES
imperialistai pradėjo paskutines didžiąsias XX amžiaus skerdynes prieš
Jugoslavijos Federacinę Respubliką.
NATO karas Jugoslavijoje buvo šalies irimo viršūnė;
proceso, kuris buvo kantriai organizuojamas po kontrrevoliucinių perversmų
Tarybų Sąjungoje ir rytų Europoje 90-ųjų pradžioje. Šio proceso pradžią žymėjo
per daugelį dešimtmečių Jugoslavijoje įsigalėję kapitalistiniai gamybiniai
santykiai. Tai buvo puiki galimybė kapitalizmo maitėdoms, JAV ir Europos
monopolijoms išplėsti savo versloves į naujas rinkas ir pasisotinti buvusiosios
federacinės Jugoslavijos liekanomis.
Buvo 1999-ųjų sausis, kai NATO, prisidengdama „albanų
mažumos Kosove apsauga“, pradėjo karinę kampaniją prieš Balkanų šalį. Paskesni „taikos
susitarimai“ Rambjulė ir Paryžiuje iš tiesų buvo reketas prieš tuometę
Slobodano Miloševičiaus vyriausybę, siekiant Jugoslavijos iširimo ir Kosovo
atsiskyrimo. Belgradui atsisakius pasiduoti imperialistų spaudimui, prasidėjo
78-ias dienas trukęs Jugoslavijos bombardavimas.
Tai buvo pirmas kartas NATO istorijoje, kai plataus masto
karinė operacija buvo vykdoma net be formalaus JT Saugumo Tarybos patvirtinimo.
Tačiau imperialistai jau buvo radę visus reikiamus pretekstus šiai
galvažudiškai karinei intervencijai pristatyti kaip „taikos operaciją“. „Mes
veikiame iš vien su sąjungininkais dėl taikos“, – teigė tuometis JAV
prezidentas Bilas Klintonas vos kelias valandas iki bombardavimo pradžios. Kaip
visada begėdis ir ciniškas, Klintonas pridūrė: „Imdamiesi veiksmų dabar, mes
giname savo vertybes, giname savo interesus bei taiką.“
Kovo 23-iąją tuometinis NATO generalinis sekretorius
Chavieras Solana įsako JAV generolui Vesliui Klarkui pradėti pirmuosius oro
smūgius Jugoslavijos teritorijoje. 78-ias dienas šalies žmonės patyrė gyvą
imperializmo barbarybės pragarą. NATO numetė apie 500 tūkst. bombų, iš kurių
35450 savo sudėtyje turėjo nusodrinto urano, kurio naudojimas draudžiamas
tarptautinių susitarimų.
NATO raketos taikėsi į valdiškus pastatus, ligonines,
mokyklas, viešąjį transportą (jos net pataikė į keleivinį traukinį, neva „per
klaidą“), tiltus, gyvenamuosius rajonus, tiesiogine prasme sunaikindamos žymią
dalį šalies infrastruktūros. Daugiau nei du mėnesius miestai kaip Belgradas,
Novi Sadas, Nisas, Pristina ir Prahovas gyveno po NATO teroru.
Žmogiškoji šito kaina buvo tiesiog tragiška: žuvo virš 2500
civilių, daugiau kaip 12500 buvo sužeista, o dar tūkstančiai dingo be žinios. O
po karo NATO pajėgų naudotas nusodrintas uranas darė neigiamą poveikį
visuomenės sveikatai, keldamas vėžines ligas bei naujagimių išsigimimą.
Sąjunginių JAV-NATO-ES pajėgų įvykdytą Jugoslavijos
sunaikinimą sekė šalies valstybinės infrastruktūros „išplėšimas“, išpardavimas
bei masinės privatizacijos – tai buvo puikus pelno šaltinis europiečių bei
amerikiečių monopolininkams. Skaičiuojama, kad po imperialistinės
intervencijos, tarp 2000-ųjų ir 2009-ųjų metų Serbijoje įvyko per 1800
valstybinių įmonių privatizacijos. Didžiąją dalį Serbijos metalo pramonės
supirko JAV veikianti kompanija, tuo tarpu valstybinę automobilių įmonę „Zastavą“
nusipirko Italijos gigantas „Fiat“.
Dar daugiau – visa tai sekusiame krašto „ekonominiam
atstatyme“ dalyvavo tiek Tarptautinis Valiutos Fondas (TVF), tiek Pasaulio
bankas. Anot ekonomisto ir Globalizacijos studijų centro direktoriaus Maiklo
Chosudovskio, TVF ir Pasaulio bankas jau buvo sukūrę santykinį planą
ekonominiam atstatymui („Drauge rišusį NATO, TVF ir Pasaulio banką“).
Jugoslavijoje JAV, NATO ir ES pritaikė gerai žinomą „skaldyk
ir valdyk“ doktriną, kurią vėliau tos pačios imperialistų jėgos panaudojo tiek
Afganistane, tiek Irake, tiek Libijoje, tiek ir Sirijoje. Džono Noriso, buvusio
JAV Valstybės sekretoriaus Straubio Telboto komunikacijų direktoriaus žodžiai
atskleidžia tikruosius imperialistų motyvus: „Gravitacinė Vakarų demokratijų
trauka paryškina, kodėl Miloševičiaus Jugoslavija buvo tapusi tokiu
anachronizmu. Kol kitos regiono šalys siekė reformuoti savo ekonomiką,
švelninti etninę įtampą ir plėsti pilietinę visuomenę, Belgradas mielai judėjo
priešinga kryptimi. Neturėtų kelti nuostabos, kad tarp NATO ir Jugoslavijos
įvyko kaktomuša <...> Būtent Jugoslavijos priešinimasis platesnėms
politinių bei ekonominių reformų tendencijoms – o ne Kosovo albanų dalia –
geriausiai paaiškina NATO karą.“ („Collision Course: NATO, Russia and Kosovo“).
Tikroji Jugoslavijos bombardavimo priežastis susijusi su
Balkanų, kaip kryžkelės tarp trijų žemynų (Europos, Azijos, Afrikos)
geostrategine reikšme. Lemiamas veiksnys, paskatinęs NATO imperialistinę
intervenciją buvo siekis užgrobti prekių bei energijos kelius iš Artimųjų rytų
į kontinentinę Europą.
O dabar, nuo karo praėjus 20-iai metų, Balkanai išlieka
konkurencijos tarp didžiųjų imperialistinių centrų (JAV, ES, Rusijos, Kinijos)
lauku, kuriame veikia po Jugoslavijos iširimu atsiradusių valstybių buržujų
klasės. Šiame kontekste regime gilesnį NATO įsitraukimą į regiono reikalus
(pvz. – Šiaurės Makedonijos narystę NATO, JAV karinių bazių plėtimą Kosove ir
t. t.), siekiant atsverti Rusijos įtaką.
Prieš Jugoslaviją įvykdyto nusikaltimo kaltininkai turi
vardus: tuometis JAV prezidentas Bilas Klintonas, JAV Valstybės sekretorė
Medelena Albrait, JAV generolas Veslis Klarkas ir, žinoma, tuometinis NATO
Generalinis sekretorius Chavieras Salona. Bet tuo pačiu už nusikaltimą atsako
tiek neoliberalios, tiek socialdemokratinės to meto Europos vyriausybės.
Prisiminkime kai kuriuos vardus: Vokietijos kanclerį Gerhardą Šrioderį ir „Žaliųjų“
vadovą Jošką Fišer; Britanijos Leiboristų premjerą Tonį Blerą, „socialistinius“
vadukus L. Jospiną (Prancūzijos premjerą) ir Masimą Dalemą (Italijos premjerą).
Šaltinis: In
Defence of Communism
Vertė: Kazys
Stimburys
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą