Kilęs iš pasiturinčių valstiečių šeimos, Sniečkus, skirtingai nei daugelis jo amžininkų, baigė mokslus gimnazijoje, kurioje susidomėjo marksistinėmis idėjomis – matydamas aplinkui esančių žmonių skurdą bei kančias, gyvenimą dusinančią neteisybę, teisingai suprato socializmą, kaip vienintelę išeitį. Pirmojo pasaulinio karo metais su visa gimnazija evakavęsis į Voronežą, toliau domėjosi marksizmu, o 1917-ųjų įvykiai galutinai sutvirtino jo marksistinį apsisprendimą.
Įsitraukė
į revoliucinę veiklą, 1920 m. priimtas į LKP gretas; nenuilstamai dirbo partinį
darbą, kurį nutraukdavo tik areštai ar kalinimai; parengė 1921 m. išėjusį pirmą
J. Janonio raštų rinktinę. Tais pačiais metais išvyko į Tarybų Rusiją, kurioje
būdamas studijavo Plechanovo liaudies ūkio instituto Ekonomikos fakultete, tuo
pačiu dirbdamas LKP spaudos leidiniuose ir atstovybėje prie Kominterno
vykdomojo komiteto.
Po
1926 m. gruodžio 17 d. fašistinio perversmo, Keturių Komunarų sušaudymo –
gruodžio 27 d. – A. Sniečkus grįžo į Lietuvą Kaune dirbti pogrindinio
revoliucinio darbo, netrukus buvo kooptuotas į LKP CK sudėtį; nepaisant
krizinės situacijos šalyje ir partijoje, LKP atsilaikė prieš fašistinio teroro
smūgius, disciplinuotų kadrų ir Sniečkaus organizacinio genijaus dėka,
neužleido savo pozicijų.
1930
m. balandžio 7 d. suimtas kartu su kitais LKP CK Sekretoriato nariais – J.
Kasperaičiu, P. Jankausku: netrukus sekė politinė byla ir teismas. Tardomas
prisipažino esąs komunistu, LKP nariu, bet tame nematąs nusikaltimo. Teismo
metu gynė LKP pozicijas, demaskuodamas „aksominio“ Smetonos fašistų režimo
pasakas, esą Lietuvoje nebuvę dirvos komunistų veiklai.
1931 m. vasario 26 d. nuteisiamas kalėti 15 metų, nenuleidžia rankų. Kalėjime, kaip ne vienas kitas to meto politinis kalinys, muštas, kankintas ir laikytas karceryje, nepalūžta, net bado streiku protestuodamas prieš fašistinio represinio aparato savivalę; po trijų su pusės metų, 1933 m. spalio 19 d. Tarybų Sąjungai ir Lietuvai apsikeitus politiniais kaliniais, išleistas kartu su 23 kitais komunistais.
Ėmėsi
darbo Kominterne, kaip Z. Angariečio pavaduotojas; lietuvių komunistams dėstė
partinę statybą, marksizmą-leninizmą, Tarptautinėje Lenino mokykloje išėjo ir
apsigynė aspirantūrą, analizuodamas valstiečių judėjimą Lietuvoje; po V.
Kapsuko mirties 1935 m., buvo įtrauktas į naujojo LKP Politinio biuro sudėtį.
 |
| Grupė išlaisvintų politinių kalinių su V. Kapsuku ir Z. Angariečiu. Maskva, 1933 m. A. Sniečkus pirmoje eilėje ketvirtas iš kairės. |
1936
m. grįžęs į Lietuvą tęsė organizacinį darbą LKP, propagavo ir vykdė Liaudies
fronto – bendro pažangiųjų jėgų fronto prieš fašistinę reakciją – taktiką, apie
LKP vėliavą telkdamas kairiųjų profsąjungų, vargingųjų valstiečių bei kūrybinės
inteligentijos jėgas kovai prieš fašizmą.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvai atgavus Vilnių, rengė masinius mitingus, kuriuose reikštas solidarumas su Tarybų Sąjunga, padėka už grąžintą Lietuvos teritoriją; 1940 m. vasarą pakilus revoliuciniam judėjimui ir žlugus fašistinei Smetonos tautininkų diktatūrai, Sniečkus kartu su kitais LKP veikėjais, paleistas iš kalėjimo, nedelsdamas grįžo prie politinio darbo, Liaudies vyriausybės paskirtas Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Eidamas šias pareigas, kartu su kitais komunistais bei pažangiosios inteligentijos atstovais – J. Paleckiu. P. Cvirka, A. Venclova ir kt. – tapo vienu pirmųjų naujos Tarybinės Lietuvos steigėjų.
1941-1944
fašistinės vokiečių okupacijos laikotarpiu A. Sniečkus – Lietuvos antifašistinio
pasipriešinimo lyderis, 16-osios
lietuviškosios šaulių divizijos vienas iš organizatorių; 1942 m. įsteigto
partizanų štabo viršininkas, kartu su M. Šumausku, G. Zimanu, F. Bieliausku ir
kitais LKP kovotojais Lietuvos viduje vykdęs ginkluotą pasipriešinimą
hitleriniams grobikams.
„Lietuvių
tauta žino, kad tik Tarybų Sąjungos pergalė išgelbės ją nuo sunaikinimo, atneš
jai išvadavimą. Mūsų tėvynės išvadavimo diena artėja.“, – rašoma 1943 m.
gruodžio 8 d. A. Sniečkaus, J. Paleckio ir M. Gedvilo pasirašytame atsišaukime „į
lietuvių tautą“ (Kovoje prieš hitlerinę okupaciją. V., 1948, p. 124). Tai buvo
tiesa – kaip parodė po karo rasti hitlerininkų dokumentai (Generalplan Ost), Trečiojo
Reicho pergalės atveju 85% lietuvių buvo planuota išsklaidyti ir išnaikinti, o
likusius – priverstinai suvokietinti.
Didžioji
pergalė prieš fašizmą, pažymėta 1945 m. gegužės 9 d. fašistinei Vokietijai
pasirašius kapituliacijos Tarybų Sąjungai aktą, išgelbėjo lietuvių tautą nuo
sunaikinimo, tuo pačiu užtvirtindama ir socialistinį jos vystymosi kelią,
kurio priešakyje, būdamas šio kelio politiniu ir moraliniu veidu, stojo A.
Sniečkus.
 |
| M. Gedvilas (pirmas iš kairės) ir A. Sniečkus susitinka su partizanais išvaduotame Vilniuje. 1944 m. |
Pokario
metais, nepaisant vokiečių ginklais disponavusių, o vėliau, tiesioginio JAV
imperialistų palaikymo sulaukusių teroristų siautėjimo laikotarpio, Tarybų
Lietuva sėkmingai atsistojo ant kojų, visais ekonominiais ir socialiniais rodikliais
žymiai pralenkdama 1918-1940 egzistavusios buržuazinės Lietuvos pasiekimus.
Vietoje
išnaudotojų nustekento ir karo nuniokoto krašto, Lietuva iškilo kaip stipri
pramonės ir žemės ūkio šalis, socialistinį turinį įgavusi lietuvių nacionalinė
kultūra suklestėjo kaip niekada anksčiau, susikūrus visaliaudinei švietimo
sistemai, o literatūros klasikai ir mokslui tapus nebe saujelės
privilegijuotųjų, o bendru liaudies turtu.
Būdamas
tikru ir neginčijamu LKP ir LTSR lyderiu, A. Sniečkus garbingai ėjo savo
pareigas iki pat mirties 1974 m. sausio 22 d. Į Sniečkaus šermenis Vilniaus
Sporto rūmuose suėjo dešimtys tūkstančių žmonių – visi jie suprato netekę
didžio žmogaus, visą savo gyvenimą aukojusio komunizmo idealui, o tuo pačiu
Lietuvai ir lietuvių tautai, ir toje aukoje atradusio tikrąją gyvenimo prasmę
bei pilnatvę.
Šiaudiniai
mūsų „patriotai“ – landsberginės „megztosios beretės“ bei jų idėjiniai
palikuonys – užsipuola Sniečkų, kaip tariamą „tėvynės išdaviką“, „okupantų
statytinį“, negailėdami jam ir kitokių epitetų bei iš piršto laužtų „nuopelnų“.
Daugelis naivių, mokyklinės-vadovėlinės buržuazinio nacionalizmo propagandos
voratinkliuose supainiotų jaunuolių, šiandien tuo tiki.
Bet
faktai byloja ką kita: tarpukario buržuazinė Lietuva, tebuvusi stambiojo vakarų
Europos kapitalo marionete, jokios nepriklausomybės neturėjo, o paprastų darbo
žmonių gyvenimo sąlygų būta daugiau nei apverktinų; po „tautiškumo“ ir „tėvynės
meilės“ fasadu slypėjo gerokai tamsesni, nors ir paprastesni interesai: grynas,
šaltas pinigas.
 |
| A. Sniečkus darbo metu. 1955 m. |
Kokios
Lietuvos norėjo Sniečkus? Lietuvos, kurioje nebūtų skurdo, išnaudojimo ir
socialinės neteisybės, o visos liaudies ir asmens dvasinės ir kūrybinės jėgos
galėtų kuo tikriausiai ir pilniausiai atsiskleisti. Lietuvos, kurioje lietuvių
tauta būtų laisva ne tik nuo užsienio, o ir nuo „savų“ kapitalistų.
O
ką jam pavyko sukurti? Aišku, visiškos tobulybės nebuvo – toje pačioje Tarybų
Sąjungoje, ypač ėmus augti biurokratizmo ir karjerizmo reiškiniams bei žalią
šviesą įjungus internacionalizmo lozungais pridengtoms didžiarusiško šovinizmo
apraiškoms – būta tikrų problemų ir bėdų. Bet ir šios klaidos, iškreiptai
suprantamos ir aiškinamos demagogiškoje antikomunizmo propagandoje, negalėjo
nustelbti tų didingų laimėjimų, kuriuos pasiekė A. Sniečkaus vadovauta Tarybų
Lietuva.
Juos
puikiai susumavo šiuolaikinis Lietuvos marksistas, M. Bugakovas, 2013 m. sausio
5 d. vykusiame Sniečkaus 110-ųjų gimimo metinių minėjime:
„ –
Tai buvo statanti Lietuva. Nuo 1945 iki 1989 metų buvo pastatyti
nauji miestai: Elektrėnai, N. Akmenė, Visaginas ir didžiuliai gyvenamųjų namų
mikrorajonai kituose miestuose. Buvo nutiesti keliai, magistralės, tiltai,
geležinkeliai, dujotiekiai, naftotekiai. Beveik kiekviename mieste ir net
miesteliuose, kaime ir mikrorajone buvo pastatytos naujos ligonines
ir poliklinikos, vaikų darželiai ir mokyklos. Buvo pastatyti sporto centrai ir bibliotekos, universitetai,
technikumai, bendrabučiai studentams, oro
uostai, gamyklos ir elektrinės. 69% gyvenamojo ploto pastatyta 1961-1989 m., 9%
– po 1990-ųjų.
– Sniečkaus Lietuva buvo gaminanti Lietuva.
Lietuvos pramonės ir žemės ūkio produkcija buvo gerai žinoma TSRS ir Europoje.
Savo pramonines prekės Lietuva eksportavo daugiau nei į 90 užsenio šalių, tarp
jų į Japoniją, Angliją, Šveicariją,
Suomiją ir kt. Pagal mėsos ir pieno produkcijos gamybą vienam žmogui
Lietuva buvo pirmaujančių Europos valstybių gretose. Buvo pradėta kurti produkcija
ir kosmoso pramonei.
– Sniečkaus Lietuva buvo kurianti Lietuva.
Visoje Lietuvoje klestėjo chorai, liaudies šokių, muzikos ir žinomiausi
Lietuvos estradiniai ansambliai ir grupės, o lietuviškas kinas buvo žinomas
visame pasaulyje. Knygynuose buvo pilna mokslo ir kultūros populiarinimo knygų.
Buvo rengiamos grandiozinės rajoninės ir respublikinės suaugusių ir moksleivių
dainų šventės ir sporto olimpiados.
Režisierių J. Miltinio ir V.
Žalakevičiaus, aktorio D. Banionio, rašytojų
J. Avyžiaus ir J. Baltušio, poeto
E. Mieželaičio , dailininko S.
Krasausko, operos dainininko K. Petrausko, skulptoriaus G. Jokubonio, akademikų
J. Matulio ir J. Poželos bei kitų
kultūros ir mokslo veikėjų vardai buvo plačiai žinomi toli už Lietuvos ribų.
Kaip kadaise pasakė filosofas A. Juozaitis – tarybinės Lietuvos laikotarpis –
tai buvo „lietuviškos kultūros aukso amžius“.“ (M.
Bugakovas, „Sniečkaus Lietuva“).
Tokie
yra faktai, neginčytinai rodantys perdėm teigiamą Sniečkaus gyvenimo ir veiklos
bei jos rezultatų reikšmę Lietuvos ir lietuvių tautos istorijoje.
Kai
dėl pačio Sniečkaus, kaip asmenybės – savo įsitikinimais jis buvo komunistas,
marksistas internacionalistas – nuoseklus ir aistringas Markso-Engelso-Lenino
mokslo šalininkas.
Tokiu
būdamas, jis negalėjo nesuvokti už skambių „patriotinių“ frazių slypėjusios
buržuazinės santvarkos antiliaudinės esmės; Sniečkus, kaip daugelis kitų, „mylėjo
savo tėvynę“, bet „negalėjo mylėti jos santvarkos, išnaudojimo, negalėjo
susitaikyti su mintimi, kad pagrindinė tautos dalis neišbrido iš skurdo ir
išnaudojimo“ (G. Zimanas. Mes – patriotai ir internacionalistai. V., 1975, p.
19).
 |
| G. Zimanas |
Komunistams
patriotizmas ir internacionalizmas – meilė savo liaudžiai ir kraštui bei
solidarumas su visų tautybių darbo žmonėmis – sudaro organinę, dialektinę
vienybę: rusų revoliucinio demokrato V. Belinskio žodžiais tariant, „Tėvynės
meilė turi būti kartu ir žmonijos meilė.“ (В. Г. Белинскии. Соч. Т. IV. V., 1954, с. 489).
Taigi
ir „visų šalių tikrieji patriotai paprastai yra ir internacionalistai“, o „Lietuvos komunistai buvo ir tebėra
karščiausi ir nuosekliausi Lietuvos patriotai... Zigmas Angarietis, Vincas
Kapsukas, Karolis Požėla, Antanas Sniečkus ir daugelis kitų Lietuvos komunistų
kovojo už socialistinę santvarką Lietuvoje iš meilės savo šaliai, trokšdami jai
gerovės, klestėjimo. Visais sunkiais momentais Lietuvos komunistai, būdami
nuoseklūs internacionalistai, kovojo už gimtąją Lietuvą“, – rašė artimas
Sniečkaus bendražygis G. Zimanas (G. Zimanas. Mes – patriotai ir internacionalistai.
V., 1975, p. 23).
Tokiu
žmogumi – patriotu ir internacionalistu – Sniečkus buvo visą savo sąmoningą
gyvenimą, iš kurio paliko to meto Tarybų Lietuvai ne tik neįkainuojamus
ekonominius, kultūrinius ir politinius pasiekimus, o ir didį asmeninį pavyzdį.
Su
šiuo asmeniniu pavyzdžiu ėjo ir įpareigojimas mūsų šalies marksistams perimti
estafetę iš senosios kartos revoliucionierių – karčią fašistinių tarpukario
kalėjimų duoną ragavusių komunistų-pogrindininkų – nenuilstamai nešti į priekį
raudonąją marksizmo-leninizmo vėliavą.
Kaip žinome iš istorijos, TSKP ir LKP vadžias perėmę nomenklatūriniai parazitai ir revizionistiniai-oportunistiniai uzurpatoriai, su M. Gorbačiovu priešakyje, įvykdė kontrrevoliuciją ir atstatė kapitalizmą buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje; bet net ir tada, tamsiausiuoju XX amžiaus istorijos momentu, Sniečkaus idealams liko ištikimi tikrieji LKP kovotojai, idėjiniai komunistai, tapę „nepriklausomos“ Lietuvos politiniais kaliniais – M. Burokevičius, J. Jermalavičius, V. Lazutka, J. Kuolelis ir daugelis kitų.
Praėjus
beveik trisdešimčiai metų nuo tragiškųjų 1990 ir 1991 m. įvykių ir daugiau kaip
keturiasdešimčiai metų nuo A. Sniečkaus mirties, mūsų šalyje pilnai
įsiviešpatavus stambiam monopoliniam kapitalui, daugelio žmonių puoselėtos iliuzijos
apie „laisvę ir demokratiją“ bei „nepriklausomybę“ kapitalizme pamažu nyksta –
ir toliau nyks.
Auga
poreikis alternatyvai ir, nepaisant gausių ir platformas turinčių netikrų
pranašų – „tautinės“ ideologijos ir „reformų“ skelbėjų – marksizmo aktualumas
niekur nedingsta, o darosi vis aiškesnis. Šito šviesoje atsiskleidžia uždavinys
ir mums, jaunosios kartos Lietuvos marksistams, perimti estafetę, toliau tęsti
reikalą, kurį iš Sniečkaus perėmė prieš kontrrevoliuciją stoję LKP lyderiai,
politiniai kaliniai.
Tai
padarysime dirbdami ir kovodami, parodydami žmonėms tiesą apie dabartį ir
praeitį, apie visuomenę ir pasaulį, apie suklastotą ir vis klastojamą Lietuvos
ir pasaulio istoriją, dėdami pagrindus naujoms ateities kovoms, kuriose toliau
gyvuos toji pati dvasia, kuri kadaise įkvėpė A. Sniečkų tapti bebaimiu
socialistinės revoliucijos riteriu. Kaip rašė asmeniškai jį pažinojęs
komunistas-pogrindininkas J. Stimburys:
„Keičiasi
komunistų, kovotojų kartos. Tačiau niekada nesikeis raudonų Spalio revoliucijos
vėliavų spalva, niekad neišblės komunistų idealai, kurių įgyvendinimui visą
savo prasmingą gyvenimą buvo paskyręs A. Sniečkus.“ (Atsiminimai apie Antaną
Sniečkų. V., 1982, p.14).
Kibirkštis
* Tarybų
valdžia Lietuvoje egzistavo dar anksčiau – 1918 m. gruodžio 16 d. prasidėjus
Pirmajai proletarinei revoliucijai su V. Kapsuku, Z. Angariečiu ir P.
Eidukevičiumi priešakyje. Red.
Rekomenduojame žiūrėti dokumentinį filmą „Antanas Sniečkus: gyvenimo ir veiklos bruožai“:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą