Praėjo
sausio – 13-oji – šiuolaikinės buržuazinės Lietuvos respublikos
istoriografijoje kone mitinį statusą įgavusi data. Šios vadinamosios „Laisvės
gynėjų dienos“ proga įteiktos valstybinės premijos tariamajam „tautos
patriarchui“ V. Landsberigui ir antikonstituciniu keliu JAV interesų grupių
Marijos žemėje prezidentauti pastatytam V. Adamkui. Tuo tarpu mūsų šiaudiniai „patriotai“
parinko piniginių aukų „iki pergalės“ Ukrainoje kovojantiems jų
broliams-fašistams; o „nepriklausomoji“ žiniasklaida eilinį kartą pažėrė puokštę
nuo realybės atitrūkusių liaupsių neva „laisvai ir demokratinei“, „klestinčiai“
Lietuvai. Aišku, nepatingėta priminti ir apie vis neatslūgstančią „Rusijos
grėsmę“.
Tiesą
sakant, visame tame – nieko ypatingo – tai netgi įprasta; bet visgi matau
reikalą apie tai parašyti. Kodėl? Nes kasmet vis daugiau lietuvių ima
susimąstyti apie tą esminį disonansą, esantį tarp gražiai skambėjusių
perestroikinio Sąjūdžio pažadų ir niūrios šiandieninės tikrovės.
Buvo
kalbama vos ne apie medaus ir pieno upes, tuo tarpu apie trečdalis šalies
gyventojų randasi ties ar net žemiau skurdo ribos; kalbėta apie „tautinį atgimimą“, o turime visišką kultūros
nuosmukį ir beprecedentį visuomenės moralinį išsigimimą; sakyta, esą „gyvensime
kaip Švedijoje“, o tapome viena iš švediškąjį „socializmą“ išlaikančių
skandinaviško finansinio kapitalo šalių-vergių*. Pagaliau, ir abstrakčios „nepriklausomybės“
lozungų būta tuščių – dabartinė Lietuva, kaip satelitinė valstybė, nugulusi
giliai JAV-NATO-ES imperialistų kišenėje.
Todėl
kyla klausimas – kaip vertinti tuos, kurie žuvo nelaimingąją 1991-ųjų sausio
13-ą dieną? Be abejo, šie žmonės tikėjo savo veiksmais atnešiantys sau ir
kitiems geresnį gyvenimą: jie patikėjo Sąjūdžio sekta pasaka. Jie žuvo tikėdami
landsbergine iliuzija ir už tai pateko į buržuazinės Lietuvos herojų panteoną.
Bet
jei suvokiame tikrovę, ir dabarties, ir praeities tokią, kokią ji yra ir kokia ji buvo, o ne tokią, kokią ją klaidingai
vaizduoja buržuazinė-nacionalistinė propaganda, esame priversti suabejoti
pastarųjų herojiškumu. Taip, mirčių būta tragiškų ir nekaltų. Tačiau jos tik
padėjo vietiniu Lietuvos mastu sutvirtinti tai, ką pagrįstai galime laikyti
didžiausiu XX amžiaus istorijos farsu ir nusikaltimu: antikomunistinę
kontrrevoliuciją.
Tragiška ironija, kad išsigimusia revizionistine tapusios Kompartijos biurokratija nepatenkinti visuomenės sluoksniai vietoje to, kad būtų kovoję už tikrą apsivalymą ir atsinaujinimą, grįžimą prie marksistinių-lenininių principų**, naiviai patikėjo pažadais tų pačių raudonųjų buržujų***, prieš kuriuos manė kovojantys.
Tuo
būdu privilegijuotosios nomenklatūros atstovai, Vakarų imperialistų padedami, netrukus
tapo neoburžujais – nauja, postsocialistine buržuazija – iškilusia per
visaliaudinės socialistinės nuosavybės grobstymą. Šioji klasė ir yra dabartinės
valstybės šeimininkė, kol tie paprasti žmogeliai, patikėję skambiomis frazėmis,
buvo ciniškai apmulkinti ir nustumti į buržuazinės Lietuvos visuomenės griovį.
Tokios
istorinės tiesos šviesoje matome, kad tos dienos mirčių būta beprasmių – jomis tebuvo
šlykščiai pasinaudota taip, kaip vargu ar patys to meto naivuoliai būtų galėję
pagalvoti. Faktai kaltina – ir nenuostabu, kad XXI amžiuje, jau savo dienų
saulėlydyje, net tokie Sąjūdžio korifėjai, kaip S. Geda ir J. Marcinkevičius,
turėjo drąsos pripažinti, kad anuo metu suklydę ir nuėję neteisingu keliu.
Tad sausio 13-oji yra ne kas kita, kaip melo ir beprasmių mirčių data.
Tad sausio 13-oji yra ne kas kita, kaip melo ir beprasmių mirčių data.
Pagaliau,
esti didelis klausimas ir tai, kokiomis aplinkybėmis šie žmonės žuvo?
Vienareikšmio atsakymo kol kas nėra, tačiau 2013 m. sausio 22 d. Aukščiausiojo
teismo priimtas sprendimas (15
minučių) dėl oficiozine sausio 13-osios įvykių versija garsiai
suabejojusio A. Paleckio bylos, šį pripažįstant kaltu ir nuteisiant pinigine
bauda neva už 170-2 BK str. pažeidimą****, sako, kad buržuazinis elitas turi ką
slėpti ir bijo tiesos.
Galime
neabejoti, kad tol, kol leisime mūsų sąmonei būti valdomai buržuazinės ideologijos
iliuzijų, šiai sistemai rimčiau pasipriešinti ar, juo labiau, iš jos
išsivaduoti, niekaip negalėsime. Nes primetamų dogmų pripažinimas, viena bjauriausių dvasinės vergijos formų. Matydami, kokia bloga, netoleruotina yra esama
padėtis ir, norėdami ją pakeisti, turime išeiti už šios santvarkos ir jos
ideologų mums siūlomų fiktyvių sprendimo būdų, mesti į šalį mitus apie „nepriklausomybę“
bei „laisvę ir demokratiją“ ir nebijoti išeiti į uždraustą
marksistinės-lenininės minties lauką, kurį nuo jaunosios kartos ir slepia
landsberginė propaganda.
Tikiuosi,
kad bėgant laikui – savaitėms, mėnesiams ir metams – nebijančių šio uždrausto,
bet tiesą atskleidžiančio vaisiaus, gretos tik augs, stiprės ir ims įgauti
aiškesnes ir labiau organizuotas bei kovingas formas.
Parašė:
Stasys Gervė
* Populiarus
mitas, esą Švedijoje egzistuojantis „socializmas“. Toks požiūris byloja,
pirmiau visko, nesupratimą to, kad socializmas – konkreti socialinė-ekonominė
formacija, paremta visuomenine gamybos
priemonių nuosavybe. Švedijoje nieko panašaus nėra: joje esti tik plačiai
išvystytos socialinės rūpybos ir pašalpų sistemos ir kapitalistinės nuosavybės.
Santykinę materialinę gerovę ir platų „vidurinįjį sluoksnį“ šią bei panašias valstybes
įgalina turėti ne kas kita, kaip finansinis
imperializmas, kuris užtikrina pakankamus pelnus kapitalistams, nuo kurių
trupiniai atiduodami „savųjų“ darbininkų aristokratijai.
**
Kurių, tarp kita ko, patsai Sąjūdis nuo pradžių teigė besilaikąs.
***
„Raudonieji buržujai“ – pačios TSKP
viduje susiformavusi parazituojančių, privilegijuotą padėtį įgavusių biurokratų
kasta, pakeitusi ir nustūmusi šalin idėjinius komunistus. Karjerizmo,
biurokratizmo ir miesčioniškumo problema – bendra visoms socialistinėms
valstybėms ir valdžią paėmusioms kompartijoms. Būtent ši biurokratija sudariusi
socialinę bazę kontrrevoliucijai Tarybų
Sąjungos viduje, kurios pasėkoje nomenklatūrininkai netrukus virto stambiu
kapitalu tapusio privatizuotosios visaliaudinės nuosavybės savininkais.
****
Pats 170-2 BK str., nukreiptas prieš komunizmą ir tarybiškumą, iš esmės
prieštarauja plačiai pripažintoms minties ir žodžio laisvės normoms bei
faktiškai kriminalizuoja tai, kas turėtų būti laikoma atvira istorine
diskusija.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą