2017 m. sausio 15 d., sekmadienis

Melo ir beprasmių mirčių data

Praėjo sausio – 13-oji – šiuolaikinės buržuazinės Lietuvos respublikos istoriografijoje kone mitinį statusą įgavusi data. Šios vadinamosios „Laisvės gynėjų dienos“ proga įteiktos valstybinės premijos tariamajam „tautos patriarchui“ V. Landsberigui ir antikonstituciniu keliu JAV interesų grupių Marijos žemėje prezidentauti pastatytam V. Adamkui. Tuo tarpu mūsų šiaudiniai „patriotai“ parinko piniginių aukų „iki pergalės“ Ukrainoje kovojantiems jų broliams-fašistams; o „nepriklausomoji“ žiniasklaida eilinį kartą pažėrė puokštę nuo realybės atitrūkusių liaupsių neva „laisvai ir demokratinei“, „klestinčiai“ Lietuvai. Aišku, nepatingėta priminti ir apie vis neatslūgstančią „Rusijos grėsmę“.


Tiesą sakant, visame tame – nieko ypatingo – tai netgi įprasta; bet visgi matau reikalą apie tai parašyti. Kodėl? Nes kasmet vis daugiau lietuvių ima susimąstyti apie tą esminį disonansą, esantį tarp gražiai skambėjusių perestroikinio Sąjūdžio pažadų ir niūrios šiandieninės tikrovės.


Buvo kalbama vos ne apie medaus ir pieno upes, tuo tarpu apie trečdalis šalies gyventojų randasi ties ar net žemiau skurdo ribos; kalbėta apie „tautinį atgimimą“, o turime visišką kultūros nuosmukį ir beprecedentį visuomenės moralinį išsigimimą; sakyta, esą „gyvensime kaip Švedijoje“, o tapome viena iš švediškąjį „socializmą“ išlaikančių skandinaviško finansinio kapitalo šalių-vergių*. Pagaliau, ir abstrakčios „nepriklausomybės“ lozungų būta tuščių – dabartinė Lietuva, kaip satelitinė valstybė, nugulusi giliai JAV-NATO-ES imperialistų kišenėje.


Todėl kyla klausimas – kaip vertinti tuos, kurie žuvo nelaimingąją 1991-ųjų sausio 13-ą dieną? Be abejo, šie žmonės tikėjo savo veiksmais atnešiantys sau ir kitiems geresnį gyvenimą: jie patikėjo Sąjūdžio sekta pasaka. Jie žuvo tikėdami landsbergine iliuzija ir už tai pateko į buržuazinės Lietuvos herojų panteoną.


Bet jei suvokiame tikrovę, ir dabarties, ir praeities tokią, kokią ji yra ir kokia ji buvo, o ne tokią, kokią ją klaidingai vaizduoja buržuazinė-nacionalistinė propaganda, esame priversti suabejoti pastarųjų herojiškumu. Taip, mirčių būta tragiškų ir nekaltų. Tačiau jos tik padėjo vietiniu Lietuvos mastu sutvirtinti tai, ką pagrįstai galime laikyti didžiausiu XX amžiaus istorijos farsu ir nusikaltimu: antikomunistinę kontrrevoliuciją.


Tragiška ironija, kad išsigimusia revizionistine tapusios Kompartijos biurokratija nepatenkinti visuomenės sluoksniai vietoje to, kad būtų kovoję už tikrą apsivalymą ir atsinaujinimą, grįžimą prie marksistinių-lenininių principų**, naiviai patikėjo pažadais tų pačių raudonųjų buržujų***, prieš kuriuos manė kovojantys.


Tuo būdu privilegijuotosios nomenklatūros atstovai, Vakarų imperialistų padedami, netrukus tapo neoburžujais – nauja, postsocialistine buržuazija – iškilusia per visaliaudinės socialistinės nuosavybės grobstymą. Šioji klasė ir yra dabartinės valstybės šeimininkė, kol tie paprasti žmogeliai, patikėję skambiomis frazėmis, buvo ciniškai apmulkinti ir nustumti į buržuazinės Lietuvos visuomenės griovį.


Tokios istorinės tiesos šviesoje matome, kad tos dienos mirčių būta beprasmių – jomis tebuvo šlykščiai pasinaudota taip, kaip vargu ar patys to meto naivuoliai būtų galėję pagalvoti. Faktai kaltina – ir nenuostabu, kad XXI amžiuje, jau savo dienų saulėlydyje, net tokie Sąjūdžio korifėjai, kaip S. Geda ir J. Marcinkevičius, turėjo drąsos pripažinti, kad anuo metu suklydę ir nuėję neteisingu keliu.

Tad sausio 13-oji yra ne kas kita, kaip melo ir beprasmių mirčių data.


Pagaliau, esti didelis klausimas ir tai, kokiomis aplinkybėmis šie žmonės žuvo? Vienareikšmio atsakymo kol kas nėra, tačiau 2013 m. sausio 22 d. Aukščiausiojo teismo priimtas sprendimas (15 minučių) dėl oficiozine sausio 13-osios įvykių versija garsiai suabejojusio A. Paleckio bylos, šį pripažįstant kaltu ir nuteisiant pinigine bauda neva už 170-2 BK str. pažeidimą****, sako, kad buržuazinis elitas turi ką slėpti ir bijo tiesos.


Galime neabejoti, kad tol, kol leisime mūsų sąmonei būti valdomai buržuazinės ideologijos iliuzijų, šiai sistemai rimčiau pasipriešinti ar, juo labiau, iš jos išsivaduoti, niekaip negalėsime. Nes primetamų dogmų pripažinimas, viena bjauriausių dvasinės vergijos formų. Matydami, kokia bloga, netoleruotina yra esama padėtis ir, norėdami ją pakeisti, turime išeiti už šios santvarkos ir jos ideologų mums siūlomų fiktyvių sprendimo būdų, mesti į šalį mitus apie „nepriklausomybę“ bei „laisvę ir demokratiją“ ir nebijoti išeiti į uždraustą marksistinės-lenininės minties lauką, kurį nuo jaunosios kartos ir slepia landsberginė propaganda.


Tikiuosi, kad bėgant laikui – savaitėms, mėnesiams ir metams – nebijančių šio uždrausto, bet tiesą atskleidžiančio vaisiaus, gretos tik augs, stiprės ir ims įgauti aiškesnes ir labiau organizuotas bei kovingas formas. 


Parašė: Stasys Gervė


* Populiarus mitas, esą Švedijoje egzistuojantis „socializmas“. Toks požiūris byloja, pirmiau visko, nesupratimą to, kad socializmas – konkreti socialinė-ekonominė formacija, paremta visuomenine gamybos priemonių nuosavybe. Švedijoje nieko panašaus nėra: joje esti tik plačiai išvystytos socialinės rūpybos ir pašalpų sistemos ir kapitalistinės nuosavybės. Santykinę materialinę gerovę ir platų „vidurinįjį sluoksnį“ šią bei panašias valstybes įgalina turėti ne kas kita, kaip finansinis imperializmas, kuris užtikrina pakankamus pelnus kapitalistams, nuo kurių trupiniai atiduodami „savųjų“ darbininkų aristokratijai.


** Kurių, tarp kita ko, patsai Sąjūdis nuo pradžių teigė besilaikąs.


*** „Raudonieji buržujai“ – pačios TSKP viduje susiformavusi parazituojančių, privilegijuotą padėtį įgavusių biurokratų kasta, pakeitusi ir nustūmusi šalin idėjinius komunistus. Karjerizmo, biurokratizmo ir miesčioniškumo problema – bendra visoms socialistinėms valstybėms ir valdžią paėmusioms kompartijoms. Būtent ši biurokratija sudariusi socialinę bazę kontrrevoliucijai Tarybų Sąjungos viduje, kurios pasėkoje nomenklatūrininkai netrukus virto stambiu kapitalu tapusio privatizuotosios visaliaudinės nuosavybės savininkais.


**** Pats 170-2 BK str., nukreiptas prieš komunizmą ir tarybiškumą, iš esmės prieštarauja plačiai pripažintoms minties ir žodžio laisvės normoms bei faktiškai kriminalizuoja tai, kas turėtų būti laikoma atvira istorine diskusija.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą