„Antikovidinis“ judėjimas: pabudimas ar kova su vėjo malūnais?

Tokį klausimą norisi iškelti ir į jį atsakyti dabar, Vilniuje praėjus dar vienam vadinamosios koronaviruso „pandemijos“ temai paskirtam mitingui, šįsyk prasidėjusiam sekmadienį, 15 val. prie Seimo ir prasitęsusiam eisena iki Katedros aikštėje stovinčio Gedimino paminklo. Iš tiesų, patinka toks klausimas kam ar ne, bet aš manau, kad jį kelti ir verta, ir netgi reikia.

Kodėl? Vien minėtasis mitingas kalba pats už save: jame šnekėta daug ir apie „antsnukius“, ir apie tikrus ar tariamus piliečių laisvių pažeidimus, ir apie šiame fone dėl paprasčiausio nepriėjimo prie medicininės pagalbos mirusius žmones, ir apie „karantininio“ režimo sąlygų paskatintas gyventojų depresijas bei savižudybes, ir apie neabejotiną valdžios korupciją, žodžiu – apie „koroną“ kaip didesnio ar mažesnio masto tiek vietinę, tiek ir pasaulinę aferą. 

Reikia pažymėti, jog mitingo kalbėtojai apsiribojo vienu šiuo klausimu, kiek galint labiau atsiribodami ne tik nuo konkrečių partijų (nors tikėtinos ir Naglio Puteikio, ir kt. veikėjų sąsajos su organizatoriais), bet ir nuo „politikos“ apskritai. Šitai ypač jautėsi iš pagrindinės kalbėtojos, kaip matyti – renginio organizatorės bei vedėjos. Bet reikia suprasti, kad nei „korona“, nei reakcija į ją, nėra atskiros, izoliuotos problemos: tai yra tiktai pasekmės žymiai gilesnių struktūrinių, iš tiesų – sisteminių, santvarkinių priežasčių... 

Bet ar apie šias mūsų regimo psichodelinio „koronos“ žaidimo priežastis, apie platesnį problemos kontekstą, buvo ištartas nors vienas žodis? Deja, bet – kiek buvau ir klausiausi (o mitinge išbuvau nuo pradžios iki galo) – apie tai neišgirdau ničnieko.

Prieš eidamas toliau, vis dėlto pažymėsiu, ką laikyčiau šiomis priežastimis: iš tikrųjų, yra gi skaitytojų, kuriems jos nebus iki galo aiškios. 

Taigi: pirma ir, manau, akivaizdžiausia – kad toji pasaulinės ekonomikos krizė, apie kurią tiek kalbėta, faktiškai ant slenksčio. Visų suvarymas į namus įvedant taip vadinamą „karantininį“ režimą – puiki priemonė ne tiktai išvengti bruzdėjimų, bet, dar daugiau, ir sukurti savotišką atpirkimo ožį, sakykime, objektą, į kurį būtų nukreipiamas dėmesys nuo realiai, prieš akis vykstančio ekonominio sukrėtimo (už kurį, kaip taisyklė, pirmiausiai turės sumokėti „apačios“ ne kieno kito, kaip „viršūnių“ – stambiųjų įmonininkų, bankininkų ir šiaip finansinio kapitalo ryklių naudai). Tai – labai protinga valdančiųjų sluoksnių taktika.

Antra – ir tai yra ilgalaikė, labiau strateginė, nei taktinė šio dalyko pusė – tai koronaviruso karantinas kaip globalus socialinis eksperimentas. Žodžiu, kaip bandymas – iki kiek paprastų žmonių masės šiai dienai leisis manipuliuojamos, vedžiojamos už nosies ir valdomos už mums įprastų šio „valdymo“ rėmų. Kaip matyti iš bendrų visuomenės nuotaikų tiek Lietuvoje, tiek Europoje, tiek kitur – nepaisant vienur kitur pasigirstančių protestų – eksperimentas iš esmės pavykęs.

Bet kas čia tokio svarbaus, sakysite? Kam iš viso tokie „eksperimentai“, kam tokios manipuliacijos? Kad koronaviruso isterija – tai daugiamilijardinė afera – jau neabejotinas, nepaneigiamas faktas (pavyzdžiui, valstybinių lėšų įsisavinimas falsifikuojant „kovido“ atvejus ir pan.). Tačiau ne tai yra svarbiausia. Svarbiausia – labiau ilgalaikė, galime sakyti, pagrindinę XXI amžiaus problemą liečianti, perspektyva...

O būtent – vadinamoji „lyšnų“, žodžiu, nereikalingų, žmonių problema: gi mums ant akių matyti, kaip ateina „4-ąja pramonės revoliucija“ įvardijama robotizacija. Iš tiesų, pastaroji galėtų reikšti trumpesnes darbo valandas ir, atitinkamai – ilgesnį laisvalaikį (kuris būtų skiriamas kūrybinei, mokslinei, visuomeninei ir kt. veiklai). Tai ir būtų toji komunistinė žmonijos ateitis, apie kurią svajojo Karlas Marksas. Taip, komunistinė – ir tiktai komunistinė – nes prie kapitalizmo tokia ateitis neįmanoma. Dar daugiau: kapitalizmo sąlygomis robotizacija tereikš, kad milijonai ir netgi milijardai žmonių, tapę nereikalingais tiesioginiam gamybinių procesų aptarnavimui, neteks savo darbo vietų ir vienaip ar kitaip liumpenizuosis. Žodžiu – taps nereikalingais. Ne dėl kažkokių valdžiagyvių ar vyriausybių piktos valios, bet dėl elementarių kapitalizmo ekonominių dėsningumų: gi niekas niekam nieko veltui čia neduoda – viskas pajungta prekinių-piniginių santykių ar, moksliškai šnekant, vertės dėsnio, logikai: susidarytų situacija, kada pilna produktų, bet nesama apmokamai dirbančių, o – vadinasi – ir prekes įpirkti galinčių, žmonių masių.

Pakanka pasiskaityti Markso „Kapitalą“, „perkąsti“ jo teoriją apie bendrosios pelno normos tendenciją kristi – ir visa tai turėtų būti aišku. Kad su technine pažanga ranka rankon žengia pelningumo kritimas – byloja ir istorinė praktika. Kitas dalykas – kad valdantysis kapitalistinis elitas, pasimokęs iš praeito amžiaus patyrimo, neabejotinai yra „perkandęs“ tiek Marksą, tiek apskritai egzistuojančios sistemos vidinius dėsningumus ir atitinkamai siekia pervesti šią sistemą ant, galime sakyti, naujų, postkapitalistinių, bėgių. Tiesa, šis „postkapitalizmas“ tikrai nebus komunistinis, anaiptol – čia „kvepia“ labiau išsigimusiu, nuo klasikinių savo postamentų (pavyzdžiui – šeimos, smulkios privačios nuosavybės, nacionalinės valstybės ir kt.) atsisakiusiu mutaciniu kapitalizmu, kurio esmę apspręs „lyšnų“ žmonių problemos sprendimas visiško korporacijų viešpatavimo sąlygomis...

Konkrečiai, šis sprendimas – turint omeny, kad jisai nebus ir šiuo, t. y. kapitalistiniu, požiūriu negalės būti komunistiniu (kuris naujausių technologijų pagrindu sudarytų prielaidas aukščiausių žmogaus kūrybinių jėgų išlaisvinimui ir pažadinimui) – reikš, arba:

a) naujų formų vergovę: „lyšnųjų“, kurių pasaulyje susikaups netgi ne šimtai milijonų, bet keli (galbūt 3, o gal ir 4...) milijardai, priskyrimą žemesnei, antrarūšių žmonių kastai, kuri nuo pradžios bus pasmerkta atskirčiai ir skurdui (turint omeny, kad, ryšium su robotizacijos klausimu, kai kurie tiek mūsų vietiniai, tiek Vakarų „ekspertai“ visiškai atvirai samprotauja apie kastų sistemos įvedimą, suskirstant gyventojus į tris – robotų, paprastų, vergauti paskirtų „homo sapiens“ ir savotiškų antžmogių – kiborgais virsiančių turtuolių, arba „homo superior“ – kastas).

arba...

b) genocidą: kurį XXI amžiaus bėgyje tikisi įgyvendinti šiuolaikiniai neomaltusizmo (žodžiu, dar XIX amžiuje Tomo Maltuso sukurtos depopuliacijos ideologijos) pasekėjai su „filantropu“ Bilu Geitsu priešakyje – ar karų, ar iš viršaus diriguojamų „stichinių“ nelaimių, ar ligų, ar paprasčiausio lėto numarinimo per visokiausius priespaudos mechanizmus, būdu (be abejo, šiuo atveju pirmutinėmis pasaulio valdovų aukomis turėtų tapti – ir, galime sakyti, jau šiandien tampa kapitalistiniu požiūriu dar tik besivystančių Afrikos ir Azijos – taip vadinamų trečiojo pasaulio – šalių gyventojai).

Be abejo, ir a), ir b) variantai, kuris iš jų bepaimtų viršų – glaudžiai tarpusavy susiję ir, tikėtina, bus persipynę. Iš tiesų – nei taip vadinamų „bazinių pajamų“ (kurios tebūtų ponų išmalda pusbadžiu egzistuojantiems vergams) įvedimas, nei naujų darbo vietų sukūrimas šios, bendrosios tendencijos, žodžiu – žmonių tapimo „lyšnais“ – neatsvers. Reikia nepamiršti, kad tiek žmogaus gyvenimas, tiek Žemės planetos teikiami ištekliai yra riboti. Vadinasi – ir gamybos, ir vartojimo galimybės, taipogi yra ribotos. Todėl jokių gražaus „futuristinio“ gyvenimo scenarijų kapitalizmo sąlygomis nebus, nes ir būti negali.

Taigi, tokia, mano supratimu, yra XXI amžiuje vykstančio proceso vidinė logika. Ir kuo gi tai susiję su koronavirusu, su visu šiuo, atsiprašant, cirku? Ogi tuo, kad vadinamasis „karantinas“ – kaip minėjau aukščiau – šiuo požiūriu yra ne kas kita, kaip tam tikras eksperimentas. Nes juk tam, kad masės ateityje priimtų „lyšnųjų“ žmonių problemos sprendimo scenarijus, reikalingas jų sąmonės parengimas, sakykime tiesiai – dehumanizavimas, nužmoginimas, vadinasi, tiek moralinių, tiek apskritai kultūrinių kodų, trukdančių visa tai įgyvendinti, demontažas. Į šį „demontažą“ įeina, apskritai paėmus, visa dabarties postmodernistinė antikultūra, kurios esmė – bet kokių vidinių normų, aukštesnių idealų ar vertybių – erozija, į kurią, be abejo, įeina ir LGBT, ir šiaip vadinamojo „posthumanizmo“ idėjos. Vietoje žmogaus – „postžmogus“, žodžiu, anot Čingizo Aitmatovo – mankurtas...

Šitokiame, sakykime, metodologiniame kontekste, reikėtų matyti tai, kas vyksta dabarties pasaulyje. Koronaviruso afera, be abejo, yra svarbi šito dalis, ypač, kiek tai liečia einamąjį momentą. Žinoma, visa tai – ir „antsnukių“ absurdą, ir naujai dienos švieson išlindusią Verygos aferą (t. y. iš Geitsų fondo jam asmeniškai skirtą 670 tūkst. JAV dolerių sumą), ir ES skiriamų milijardų  ekonomikos atsigavimui nuo „pandemijos“, judėjimo kryptis... Apie tai mūsų „antikovidininkai“, kaip ir praėjusio mitingo dalyviai, pastoviai šneka. Bet, kartoju, apie platesnį kontekstą, apie priežastis – jie tyli. Ir, šiuo požiūriu, apie jokį „pabudimą“ negali būti nei kalbos, šiuo požiūriu „antikovidinis“ judėjimas – nors ir geresnis už visišką pasyvumą – tėra kova su vėjo malūnais...

Ar tai iš piktos valios, ar iš paprasčiausio neišmanymo? Neabejotinai daug reiškia mūsų žmonėms, ypatingai taip vadinamiems „antisistemininkams“, būdingas itin žemas apsiskaitymo, politinės ir šiaip intelektualinės kultūros lygis. Jį reikia kelti – ir tasai kėlimas juk ir yra vienas pagrindinių mūsų uždavinių. Tačiau tai nėra viskas. Daug ką lemia tai, jog Lietuvos „antisistemininkų“ tarpe nemaža dalis lyderių (vardų, pavardžių bei slapyvardžių neminėsiu) – tai nenusisekę verslininkėliai, kurie – vienaip ar kitaip „nudegę“ – siekia asmeninio revanšo „prieš sistemą“, bet, apskritai imant, jokių gilesnių nesutarimų su esama santvarka, su esama realybe, neturi. Ir šiuo požiūriu dėsninga, kad toks smulkiaburžuazinis elementas kelti sisteminių, struktūrinių problemų – nei nori, nei, kiek jį riboja atitinkama psichologija, gali.

Nei kiek nenustebau, kad praėjusiame „antikoroniniame“ mitinge paskutinę minutę nuspręsta nesuteikti žodžio bene vieninteliam jame buvusiam oratoriui – šiauliečiui visuomenininkui Žilvinui Razminui – kuris, kaip matyti iš jo kalbų bei darbų, būtų daugiau mažiau nušvietęs tuos esminius, sisteminius faktorius, apie kuriuos ir kalbėjome šiame straipsnyje. O kalbėti jam neleista – kiek žinau – nes jisai gi „per radikalus“... Būtent, tokie žodžiai: „per radikalus“... Ir ką gi reiškia „radikalumas“? Iš tiesų, kaip kadaise pabrėžė pats Marksas: būti radikaliu – tai suprasti dalyką iš pagrindų, žodžiu – iš esmės. Tokia gi ir yra žodžio „radikalus“ reikšmė... Tačiau mūsiškiai „antikovidininkai“, kaip ir „antikovidininkai“ apskritai (rašydamas „apskritai“ turiu omenyje Vakaruose ir šiaip angliakalbėje informacinėje erdvėje), radikalumo nemėgsta. Jiems, deja, maloniau ir – galbūt – parankiau, tiesiog plaukti, tiksliau, plūduriuoti, dalykų ir procesų paviršiuje.

Bet mūsų kelias yra ir turi būti kitas. Būtent – radikalus. Nebijokime šito žodžio – būkime radikalūs, žiūrėkime į dalykus iš esmės. Ir tada, galbūt, pribręs toji tikroji kova – ne prieš vėjo malūnus, ne prieš pasekmes ar jų regimybes, bet prieš tikrąsias esamo blogio priežastis. Žodžiu – prieš kapitalistinę sistemą, prieš mutuojantį kapitalistinį Vakarų pasaulį ir, atitinkamai – už žmogaus, už tautos, už liaudies, už visos žmonijos išsivadavimą.

Parašė: Kristoferis Voiška