1940-ųjų vasarą Lietuvoje nuvertus fašistinę diktatūrą ir „tautos vadui“ Smetonai pabėgus į nacistinę Vokietiją, naujai susikūrusi Liaudies vyriausybė ėmėsi demokratinių rinkimų į atitinkamą Liaudies seimą – pirmąją mūsų istorijoje tokio masto liaudies valdžios įstaigos – organizavimą. Apie tai, kaip vyko rinkimai į Liaudies seimą, kaip ir apie pirmuosius jo nutarimus – sekančioje ištraukoje iš Justo Paleckio atsiminimų knygos „Dvejuose pasauliuose“.
KAI NAUJAS RYTAS AUŠO
Liepos pradžioje jau buvo paruoštas rinkimų įstatymo projektas, kurį vyriausybei pateikė teisingumo ministras Pakarklis. Gerai prisimenu posėdį prezidentūroje, skirtą rinkimų įstatymo projektui svarstyti. Jis buvo pagrįstas visuotinių, tiesioginių, lygių rinkimų ir slapto balsavimo principais. Balso teisė suteikta visiems piliečiams nuo 21 metų. 35 tūkstančiams rinkėjų numatytas vienas atstovas. Naująjį įstatymų leidimo organą nutarta pavadinti Liaudies seimu.
Komunistų partijos iniciatyva buvo organizuojami darbininkų ir visuomenės atstovų pasitarimai, skirti bendrai platformai paruošti. Sudarytas vieningas rinkimų blokas – Lietuvos darbo liaudies sąjunga. Jos deklaraciją – politinę platformą, kurioje išdėstyti svarbiausi teisiniai busimosios valstybinės santvarkos principai,– pasirašė daug darbininkų, valstiečių, mokslininkų, dailininkų, artistų, visuomenės veikėjų. Deklaraciją svarstė visose stambesnėse įmonėse, ir darbininkų klasė jai visiškai pritarė.
Liepos 7 dieną Kauno Sporto halėje įvyko masinis rinkėjų mitingas, sušauktas Lietuvos darbo liaudies sąjungos ir butų nuomininkų draugijos. Kalbėdamas šiame mitinge, priminiau neseną praeitį, kai butų nuomininkų draugijoje pranašavome ateisiant laiką, kada rinksimės Sporto halėje ir visi nesutilps... Dabar toks laikas atėjo.
– Liaudies vyriausybė atliko paruošiamuosius darbus, paskelbė rinkimus, kurie įvyks liepos keturioliktą dieną, ir atiduoda Lietuvos likimą į liaudies rankas,– pažymėjau aš, užbaigdamas kalbą.
Ryškų žodį tarė M. Gedvilas, atradęs vaizdingą palyginimą. Kaip 1789 metų liepos 14 dieną Prancūzijos liaudis šturmavo Bastiliją, taip dabar, 1940 metų liepos 14, lietuvių liaudis šturmuos senojo režimo liekanas, kad pasiruoštų naujiems žygiams – kovai už socializmo sukūrimą.
Vėl sujudo, garsiai prabilo, raudonų vėliavų miškais pasipuošė Lietuvos miestai ir kaimai... Visur vyko susirinkimai, mitingai. Kandidatais į Liaudies seimo atstovus buvo keliami didžiosios liaudies daugumos interesams ištikimi žmonės.
Milžiniškas rinkiminis mitingas įvyko Kaune, Žaliakalnio aikštėje. Čia kalbėjo Liaudies vyriausybės nariai, Komunistų partijos ir profsąjungų veikėjai. Svarbiausia savo kalbos teze pasirinkau faktą, kad Lietuvos Komunistų partija – vienintelė mūsų partija, garbingai išlaikiusi nesuteptą savo kovos vėliavą buržuazinės reakcijos viešpatavimo laikais.
Atėjo reikšmingoji rinkimų diena. Septintą valandą ryto mudu su žmona atėjome į artimiausią rinkiminę būstinę Rotušės rūmuose. Nustebome, pamatę ilgiausią rinkėjų eilę, nusitiesusią per visą aikštę. Pasirodo, uolūs balsuotojai stojo į eilę jau apie trečią valandą ryto, nors balsavimas prasidėjo tik šeštą valandą. Kai mes pabalsavę grįžome, eilė buvo dar ilgesnė – beveik ligi katedros.
Pavažinėjęs po miestą, panašų vaizdą išvydau ir prie kitų rinkiminių būstinių. Malonu buvo matyti rinkėjų eilėse daugelį žinomų profesorių, rašytojų ir kitų inteligentijos atstovų. Prie vienos rinkiminės būstinės Žaliakalnyje mačiau eilėje stovintį buvusį prezidentą Grinių. Kad rinkimai į Liaudies seimą buvo vieningi ir visuotiniai, liaudies entuziazmo lydimi, savo ano laiko užrašuose pripažino ir reakciniai veikėjai – istorikas Z. Ivinskis ir kiti.
Stebėdamas rinkėjų aktyvumą, prisiminiau 1936 metus, kai buvo renkamas smetoniškas seimas. Tada komisijų nariai sėdėjo ir laukė, kad kas nors ateitų balsuoti...
Liaudies seimo rinkimai užtruko dvi dienas, nes liepos 14-ąją kai kur smarkiai lijo. Lietus sugadino kelius, todėl balsavimą teko pratęsti kitą dieną, kad visi norintieji gabi II balsuoti. Tačiau didžioji dalis balsavo jau pirmąją dieną.
Rinkimai visur praėjo laisvai, tvarkingai ir ramiai, jų metu niekas neužsiiminėjo agitacija. Tvarkdariams nebuvo reikalo niekui įsikišti, gal tik sudrausmino vieną kitą išgėrusį pilietį, per daug audringai reiškusį savo jausmus. Niekais nuėjo priešiškai nusiteikusiųjų pranašavimai, kurie ypač plačiai sklido Vilniuje. Esą rinkimai nebūsią populiarus, balsuoti ateisią gal 10 procentų rinkėjų. Tuo tarpu Vilniuje iš 120 tūkstančių rinkėjų balsavo maždaug 119 tūkstančių. O visoje Lietuvoje balsavime dalyvavo 95,51 procento rinkėjų. Už Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatus balsavo 1 375 349 rinkėjai, arba 99,19 procento visų dalyvavusių rinkimuose.
Liaudies seimo rinkimų rezultatai buvo didelis darbo žmonių ir jiems vadovavusios Komunistų partijos laimėjimas. Jie pademonstravo Lietuvos liaudies vieningumą ir susipratimą.
Įsidėmėtinas smetoniškojo seimo ir Liaudies seimo sudėties palyginimas. Pirmajame 95,6 procento sudarė stambieji žemvaldžiai, buožės, aukšti valdininkai, turtingieji namų savininkai, kunigai. Ten nebuvo nė vieno darbininko, J i ė vieno mažažemio arba vidutinioko valstiečio, nė vieno mokslo ar meno veikėjo arba apskritai žinomesnio inteligento, nė vieno tautinių mažumų atstovo, nė vienos moters. Tą „seimą“ sudarė 43 tautininkai, vienas krikščionis demokratas ir 5 nepartiniai buožės. Ir tokį darbo žmonių priešų – buržuazijos, stambiųjų žemvaldžių ir buožijos – sambūrį fašistai vadino „tautos atstovybe“.
O Liaudies seime iš 79 atstovų 22 buvo darbininkai, 25 darbo valstiečiai, 28 darbo inteligentai ir tarnautojai, 3 kariai, 1 amatininkas. Daugumą atstovų sudarė žmonės, įrodę savo ištikimybę liaudies interesams kovoje prieš fašistinį režimą: 49 atstovai buvo sėdėję kalėjimuose arba koncentracijos stovyklose už revoliucinę veikią. Liaudies seime buvo 11 tautinių mažumų atstovų (apie 1/7 dalis visų atstovų). Išrinktos ir 8 moterys. Liaudies seimas tikrai atstovavo liaudies daugumos interesams ir jos vardu priėmė istorinius nutarimus.
Kur link turi eiti Lietuva, dar prieš Liaudies seimo rinkimus buvo atvirai kalbėta susirinkimuose ir mitinguose. Birželio pabaigoje Telšių darbo žmonės savo mitinge iškėlė tokius reikalavimus: kovoti už socialistinę Tarybų Lietuvą; apvalyti valstybės aparatą nuo Smetonos pakalikų; konfiskuoti liaudies priešų turtus ir panaudoti juos liaudies reikalams; atskirti bažnyčią nuo valstybės; suvalstybinti stambiuosius fabrikus, įmones ir bankus; suteikti darbą visiems, kurie gali ir nori dirbti; aprūpinti darbo žmones su-sirgimo atvejais ir senatvėje; kovoti prieš bet kokius tautinės neapykantos pasireiškimus.
Panašius reikalavimus kėlė Alytaus, Šiaulių, Raseinių ir kitų miestų bei kaimų darbo žmonės, taip pat liaudies kariuomenės kariai, išėję į demonstraciją su šūkio „Te-gyvuoja Lietuva – 13-oji Tarybų Socialistinė Respublika!“
Tuoj po rinkimų visose didesnėse pramonės Įmonėse išrinktos Darbininkų tarybos – proletariato reikalų atstovą, vimo ir gynimo organai. Tai buvo konkretus žygis į būsimą socialistinę santvarką, į darbininkų klasės iškeltų reikalavimų vykdymą.
Artėjo Liaudies seimo pirmoji sesija. Atidaryti ją pavedė man. Kelias dienas ruošiau kalbą. Retai kurį darbą esu dirbęs taip pakiliai, užsidegęs. Norėjosi kiek galima įspūdingiau pavaizduoti tą ilgai vykusią kovą tarp dviejų Lietuvą – tarp ponų Lietuvos ir valstiečių baudžiauninkų Lietuvos, tarp reakcionierių klerikalų Lietuvos ir pažangiųjų laisvamanių Lietuvos, tarp buržuazinės ir proletarinės Lietuvos. Rūpėjo parodyti logišką įvykių raidą – dviejų Lietuvą kova baigėsi didžiu pažangiosios, proletarinės Lietuvos laimėjimu, išsipildė geriausių žmonių svajonės.
Kalboje yra vieta apie naująją konstituciją, kurios pavyzdžiu gali būti TSRS Konstitucija. Pažymėjau, kad, rašant man šiuos žodžius, iš po debesų nusirėdė saulė, viską
Staigiai nušvietusi, lyg simbolizuodama įvykių eigą... Vėliau draugai klausinėjo mane, ar tikrai taip buvo, ar čia tik oratorinė ar literatūrinė išmonė. Tačiau tai buvo ne prasimanymas ar kokia mistika, bet nuostabus, tikras sutapimas.
Atėjo liepos 21-oji. Visuotinis dėmesys nukreiptas į Valstybės teatro rūmus. Salėje viršum parterio per visą sieną iškabintas didelis transparantas su sveikinimu Liaudies seimui, pašauktam spręsti laisvos Lietuvos likimą. Renkasi Liaudies seimo atstovai ir svečiai, užpildę visas vietas. Kai kurie neseniai buvę fašizmo belaisviai, daug metų praleidę už storų akmeninių sienų ir geležinių grotų. Kiek-vieno tų žmonių biografija – liaudies kovų Ir kančių istorija. O dabar visur švyti šypsenos, žmonės spinduliuoja džiaugsmu. Savo pergalės švęsti atėjo proletarų Lietuva.
Atėjęs į šiuos taip pažįstamus rūmus, negalėjai neprisiminti, kad prieš dvidešimt melų čia posėdžiavo kitokio pobūdžio seimas. Įvairaus plauko buržuazinių grupių atstovai 1920 metais susirinko Į savo Steigiamąjį seimą padėti buržuazinės Lietuvos pagrindų. Bet labai greitai tie buržuazinės demokratijos pagrindai susvyravo, ir jau po kelerių metų buržuazija, norėdama išlaikyti savo valdžią, perėjo prie fašizmo metodų.
Šiandien čia susirinko liaudies atstovai dėti tvirtus, tik-rus pamatus darbo žmonių Lietuvai.
Dvylika valandų penkios minutės. Visi vyriausybės nariai užėmėme prezidiumo vietas scenoje. Prasidėjo istorinis Liaudies seimo posėdis. Apie valandą užtruko atidarymo kalba. Ją užbaigęs ir paskelbęs Liaudies seimo sesijos posėdį pradėtą, pakviečiau į laikinąjį prezidiumą seniausią atstovą revoliucionierių Liudą Adomauską, M. Gedvilą ir jauniausią atstovą – V. Ditkevičių.
Liaudies seimas išrinko nuolatinį prezidiumą, kurį su-darė L. Adomauskas (pirmininkas), M. Gedvilas ir J. Grigalavičius (pavaduotojai), A. Venclova ir P. Cvirka (sekretoriai). Paskui Išrinkta Mandatų komisija su A. Sniečkumi priešakyje. Liaudies seimas įgaliojo vyriausybę eiti toliau savo pareigas, kol bus sudaryta nauja vyriausybė naujos konstitucijos pagrindais.
Liaudies seimo atidarymų, rinkimus bei pirmuosius nutarimus lydėjo plojimai ir ovacijos. Taip pat entuziastingai atstovai sutiko darbininkų bei valstiečių delegacijas, atėjusias su vėliavomis, portretais ir transparantais pasveikinti atstovus. Abi delegacijos pageidavo, kad Lietuva butų pa-skelbta tarybine socialistine respublika ir įeitų į TSRS broliškųjų respublikų šeimų. Tų priesakų delegacijoms davė visi juos siuntusieji, kurių mintis ir lūkesčius Jos reiškė.
Paskui buvo nustatyta Liaudies seimo darbo tvarka. At-stovui J. Grigalavičiui pasiūlius, pirma darbotvarkės klausimas buvo apie Lietuvos valstybės santvarkų. A. Sniečkus pasiūlė antrų klausimų: Lietuvos įstojimas į Tarybų Sąjungų. Pagrįsdamas šio klausimo reikšmę, A. Sniečkus pasakė:
– Tarybų valdžios įvedimas Lietuvoje savaime dar negali duoti tvirtos garantijos išlaikyti socialistinę Lietuvą nuo bet kurių kitų imperialistinių pasikėsinimų į jos gyvenimų. Lietuvos liaudis, atlaikiusi ant savo pečių karo, okupacijos ir svetimą jungą, žino, kad tokių jos gyvavimo garantijų gali suteikti tik įėjimas į broliškų Tarybų Sąjungos tautą šeimų. Mūsų šalies prisidėjimas prie Tarybų Sąjungos užtikrins greitų, spartų socializmo kūrimą. Mes norime prisidėti prie Tarybų Sąjungos dar ir dėl to, kad mes karštai mylime savo šalį, kad mes norime matyti Lietuvą viena iš pirmųjų žmonijos eilėse. Lenininė nacionalinė politika yra vienintelė, kuri ir mūsų tautą išves į platų kūrybinį kelią.
Atstovas A. Bauža pasiūlė apsvarstyti žemės reformos klausimą, o atstovas B. Baranauskus – klausimą dėl stambiosios pramonės įmonių ir bankų nacionalizavimo.
Apie pirmą klausimą kalbėjo M Gedvilas. Jis plačiai argumentavo pasiūlymą iš pagrindų pakeisti valstybės santvarką. Tą pasiūlymą parėmė ir kiti atstovai. Priimama „Deklaracija apie valstybės santvarką“, kurioje Lietuva paskelbiama Tarybų Socialistine Respublika. Salėje kilo audringos ovacijos. Atstovai ir svečiai atsistoję plojimais ir šūkiais sveikino Tarybų Lietuvos atgimimą.
Antro klausimo pranešėjas buvo atstovas P. Pakarklis. Jis pažymėjo, kad ką tik priimta deklaracija apie Tarybų Lietuvos įkūrimą perša natūralią išvadą apie jos įsijungimą į broliškųjų respublikų sąjungą – TSRS. Tik glaudžiai bendradarbiaudamos, viena kitą remdamos gali gyvuoti ii klestėti tarybinės socialistinės respublikos. Pakarklis supažindino su TSRS Konstitucijos pagrindiniais dėsniais ir tarybinių respublikų gyvenimu.
Apsvarstęs šį klausimą, Liaudies seimas priėmė „Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą deklaraciją“. Jos pabaigoje sakoma: „Klausydamas valios liaudies, nuvertusios senąjį priespaudos ir neteisės režimą, žmogaus eksploatacijos režimą, Liaudies seimas nutarė:
Prašyti Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą priimti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą sąjungine respublika tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į TSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos“.
Vėl nuaidėjo audringos ovacijos, skambėjo šūkiai. Taip baigėsi pirmas istorinis Liaudies seimo posėdis, kuriame buvo išspręstas Lietuvos likimas, atskleistas naujas istorijos lapas lietuvių tautos gyvenime.
Liepos 22 dienos Liaudies seimo posėdis prasidėjo delegacijų sveikinimais. Pirmoji atvyko darbo inteligentijos delegacija, kurios vardu sveikinimą Liaudies seimui perskaitė K. Korsakas. Inteligentija reiškė įsitikinimą, kad socialistinė Lietuva užtikrins visiems darbą, gerovę, laisvę, suklestės menas, literatūra, mokslas ir liaudies kultūra, išauš šviesi socialistinė ateitis. Sveikinimo eilėraštį paskaitė K. Boruta:
LIAUDIES SEIMUI
Jūs buvot pašaukti
spręst Lietuvos likimą.
Išsprendėt –
džiaugsmui darbo brolio ir sesers.
Mums ištiesė pagalbos ranką
didelis kaimynas
Ir dar didesnis draugas –
SSSR.
Jis suteikė mums pareigą ir teisę:
su lygiais – lygi,
su laisvais – laisva
didžiojoj Sąjungoj
bus darbo Lietuva.
Gausios jaunimo delegacijos vardu sveikinimo žodį tarė poetas V. Mozūriūnas. Jis kalbėjo apie viziją, kurią jaučia tūkstančiai jaunų širdžių, mato tūkstančiai akių. Tai erdvios mokyklos, nauji fabrikai miestuose ir traktoriai laukuose; tai naujas, galingas žmogus, žengiantis į socializmą.
Salėn įžygiuoja liaudies kariuomenės delegacija. Generolas F. Žemaitis pareiškė tvirtą Lietuvos karių pasiryžimą ginti laisvą Tėvynę Raudonosios Armijos eilėse.
Liaudies seimas pradėjo svarstyti žemės klausimą. Išsamų pranešimą padarė žemės ūkio ministras M. Mickis. Jis nuodugniai išanalizavo padėtį Lietuvos kaime, kur šeimininkavo dvarininkai ir buožės, o mažažemiai ir vidutiniai valstiečiai vis labiau skurdo, bankrutavo. Po diskusijų, kuriose pasisakė valstiečių atstovai, priimta „Deklaracija, pa-skelbianti žemę visos tautos nuosavybe, t. y. valstybės nuosavybe“.
Popietiniame liepos 22 dienos posėdyje Liaudies seimą sveikino pionierių delegacija – mūsų vaikų ir anūkų, įpėdinių tų siekių, dėl kurių daugelis iš sėdėjusių salėje kankinosi buržuazijos kalėjimuose.
Atstovas A. Sniečkus padarė pranešimą Mandatų komi-sijos vardu. Jis apibūdino fašistinį seimą kaip reakcijos padarinį, o mūsų liaudies parlamentą kaip darbo žmonių masių valios reiškėją. Štai sėdi Birutė Abdulskaitė, sakė Sniečkus, kuri už revoliucinį veikimą buvo tremiama ir kalinama. Štai seniausias atstovas Liudas Adomauskas, metęs sutaną ir stojęs į kovą už liaudies teises, 10 metų sėdėjęs kalėjime. Štai Pranas Zibertas, išsėdėjęs 20 metų kalėjime dėl primesto jam kaltinimo. Štai Jankelis Vinickis, nuo pat jaunystės pradėjęs kovos kelią ir kalintas koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose. Štai Motiejus Šumauskas, praėjęs tikrą Smetonos kalėjimų, koncentracijos stovyklų ir ištrėmimų universitetą. Štai liaudies reikalui ištikimi mūsų inteligentijos atstovai – poetai Liudas Gira, Antanas Venclova, dainininkė Aleksandra Staskevičiūtė, gydytoja Irena Stachelska-Dzevicka ir daug kitų.
Čia nors porą žodžių norėčiau tarti apie patį Antaną Sniečkų, išaugusį Suvalkijos lygumose. Kai nugriaudėjo Spalio revoliucija, jam buvo tik penkiolika. Bet dar anksčiau nedidukas Voronežo gimnazistas įsitraukė į marksistinės organizacijos veiklą, laikė save bolševiku leniniečiu. Sugrįžusį 1918 m. Lietuvon, jį tuoj pagavo revoliucinės kovos sūkurys. Po dvejų metų jis jau Komunistų partijos narys ir Alytaus nelegalaus parajonio komiteto sekretorius. Seka areštas, po to LKP CK siunčia A. Sniečkų į Tarybų Rusiją, kur jis dirba Lietuvos KP CK leidykloje, mokosi darbininkų fakultete, tampa LKP atstovybės prie Kominterno vykdomojo komiteto bendradarbiu. Po fašistinio perversmo partija siunčia „draugą Matą“ į Kauną, kur jis išrenkamas LKP CK sekretoriumi organizacinio darbo ir propagandos reikalams, redaguoja pogrindinę „Tiesą“. 1931-alsiais nuteisiamas 15 metų sunkiųjų darbų kalėjimo ir kalinamas Kauno IX forte, Šiauliuose. Po pasikeitimo kaliniais tarp Lietuvos ir TSRS vėl atvyksta i Maskvą. Ten dirbo iki 1936 melų, kai siunčiamas Lietuvon ir renkamas LKP CK pirmuoju sekretoriumi. Kupini pavojų nelegalaus darbo šiokiadieniai: darbas su žmonėmis, streikų organizavimas, partijos leidinių redagavimas... Sunkius laikus teko pergyventi 1938-aisiais, kai nutrūko LKP CK ryšiai su Kominterno vykdomuoju komitetu. Tačiau ir šiomis sąlygomis A. Sniečkaus vadovaujama Lietuvos Komunistų partija išsilaikė, sustiprino ryšius su darbininkais, valstiečiais, pažangiąja inteligentija, organizavo liaudies fronto judėjimą. Tokiai partijos linijai 1940 metų pradžioje pritarė Kominterno vykdomasis komitetas. Galima pažymėti, kad, kaip man paskui pasakojo kai kurie draugai, o ir pats Antanas Sniečkus, jis sekęs mano antifašistinę veiklą, konspiracijos taisyklių prisilaikydamas, iš tolo matęs mane. 1940-ųjų birželis atvėrė A. Sniečkui kalėjimo duris. Prasidėjo naujas, nepaprastai atsakingas jo veiklos etapas. Lietuvos KP CK pirmasis sekreterus su būdinga jam energija, mokėjimu uždegti žmonių širdis visas jėgas skyrė socializme) kūrimui.
Paskutiniame Liaudies seimo posėdyje liepos 23 dieną buvo svarstomas stambiosios pramonės ir bankų nacionalizavimo klausimas. Pranešimą padarė M. Šumauskas, Jis pateikė ryškių faktų ir skaičių, kaip fabrikantai gaudavo milžiniškus pelnus, o darbininkams buvo mokamas menkas atlyginimas, nors jie dirbdavo po 10, 12, 14 ir net 16 valandų per parą. Pavyzdžiui, „Žemlino“ įmonėje vidutinis darbininko uždarbis per mėnesį sudarė 66 litus, „Odoje“– 126 litus. Tuo taupu inžinierius Langė gaudavo 20 tūkstančių litų, K. Tilmansas – 11 tūkstančių, Jonas ir Juozas Vailokaičiai – 83 tūkstančius litų per mėnesį.
O štai duomenys apie bankus. Sunkiu ūkininkams laiku, 1938 metais, Žemės bankas nupirko poniai J. Tūbelienei dvarą už 112 500 litų. Šis bankas per 10 metų laikotarpį iki 1940 metų išvaržė 66 591 valstiečio ūkį, o 1939 metais turėjo 792 439 litus gryno pelno. Visi stambiausi Lietuvos bankai tiktai 1939 metais turėjo per 4 milijonus litų pelno, šimtus tūkstančių litų kasmet uždirbdavo tų bankų direktoriai.
Po kitų kalbų vieningai priimta „Bankų ir stambiosios pramonės nacionalizacijos deklaracija“.
Išsprendęs visus klausimus, Liaudies seimas išrinko įgaliotąją delegaciją, kuri turėjo pateikti TSRS Aukščiausiajai Tarybai „Lietuvos įstojimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą deklaraciją“.
Uždarydamas sesiją, Liaudies seimo pirmininkas L. Adomauskas pasakė, kad ši sesija istorinė, nuo jos prasideda naujas Lietuvos istorijos laikotarpis. Jis pabrėžė:
– Liaudies seimo atstovai! Baigėme šią Liaudies seimo sesiją. Per tris dienas nudirbome daug darbo, atskleisdami naują Lietuvos istorijos lapą. Tai atveria visiems Lietuvos darbo žmonėms dar nematytus horizontus. Nepaprastos darbo galimybės, nepaprasti laimėjimai laukia mūsų. Liaudies atstovai, grįžę į savo gyvenamąsias vietas, įkvėpkite visiems draugams norą kurti gražią Lietuvą. Mūsų sesijos paskutinis žodis – karšta padėka tiems, kurie davė mums laisvę!
Skirstėmės iš teatro rūmų jau kaip Tarybų Lietuvos piliečiai. O prie teatro sodo vartų Laisvės alėjoje mus pasitiko manifestacija. Darbo žmonės sveikino aušrą, nušvitusią virš senosios, o dabar atjaunėjusios Lietuvos, tą Naują Rytą, apie kurį svajojo Julius Janonis.
Ką tik nulijo šiltas vasaros lietus. Aplink viskas buvo švariai nuprausta, žalymynais dvelkė gaiva. Liaudies seimas pasėjo gerą, Lietuvai labai reikalingą sėklą. Iš jos turi sudygti geri daigai.
Šaltinis: Dviejuose pasauliuose. V., 1983, p. 344-354.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą