Vincas Kapsukas – Tarybų Lietuvos tėvas

Istorinių veikėjų kiekvienoje tautoje daug. Didvyrių – gerokai mažiau. Tiek tikrų, tiek netikrų. Yra ir netikrų, melagingai keliamų ant pjedestalų, kaip ir tikrų, nepelnytai paniekinamų ir nustumiamų į užmarštį. Vienas tokių, faktiškai pamirštų didvyrių – Vincas Mickevičius-Kapsukas (1880-1935): revoliucionierius, publicistas, rašytojas, vienas pagrindinių LKP iniciatorių, 1918-1919 m. revoliucijos Lietuvoje lyderis, Tarybų Lietuvos kūrėjas – šio asmens indėlis į mūsų istoriją buvo tikrai didžiulis. Iš tiesų, 140-asis Kapsuko jubiliejus – puiki proga ir prisiminti, ir apmąstyti jo nueitąjį kelią.

PAS TĖVUS

Gimė Vincas Mickevičius 1880 m. balandžio 7-ąją dieną, Vilkaviškio rajono Būdviečių kaime, turtingų valstiečių, Simono ir Barboros Mickevičių šeimoje. Tėvas buvo vedęs antrą kartą; iš pirmos santuokos turėjo dukrą Konstanciją, iš antros – sūnų Juozą. Taigi, Mickevičių šeimoje Vincas buvo jauniausias.

Tėvas buvo šiek tiek mokęsis, raštingas. Griežtas tiek vaikams, tiek samdiniams darbininkams, kurie dėl to net nenorėdavę jo ūkyje tarnauti. Nors buvo ne tik turtingas, bet ėjo lovininko (valsčiaus teismo tarėjo) pareigas, Simonas Mickevičius neapkentė tiek carinių valdininkų, tiek carinės valdžios apskritai, aktyviai domėjosi visuomeniniais, politiniais klausimais ir rėmė tuometį, ryšium su 1864 m. lietuviškos spaudos uždraudimu besivysčiusį nacionalinį judėjimą.

Tiek Vinco tėvas, tiek vyresnis brolis Juozas dalyvavo tada nelegalios lietuviškos spaudos platinime, o jo dėdė, Antanas Mickevičius, buvo daraktorius, taip pat nelegalių lietuviškų mokyklų organizatorius ir mokytojas. Pas jį daraktorinėje mokykloje mokėsi ir Vincas, kol įstojo į Marijampolės gimnaziją, kurioje 1897 m. baigė penkias klases.

Kapsuko motna B. Mickevičienė (1925 m.)

O motina Barbora Mickevičienė, nuoširdi ir švelni bei labai religinga moteris, svajojo gabiausiąjį sūnų Vincą matyti katalikų kunigu. Iš karto po Marijampolės gimnazijos, V. Mickevičius prievarta pateko į kunigų seminariją, bet jau 1898 m. buvo išmestas dėl nelegalios literatūros laikymo.

JAUNYSTĖ IR PAŽIŪRŲ RAIDA

Šeimos, o būtent tėvo Simono ir brolio Juozo, veikla įtakojo paties jaunojo Vinco pažiūras: pastarasis nebuvo abejingas nei nacionalinės kultūros, nei opiausioms socialinėms problemoms, pradėjo rašyti straipsnius, apybraižas. Buvo Vincas darbštus ir iškalbus, bet kartu nuoširdus, jautrus neteisybei ir kitų vargams jaunuolis, troškęs paskirti savo jėgas ir gyvenimą savajai liaudžiai.

Aktyvi V. Mickevičiaus visuomeninė veikla prasideda tais pačiais 1898 m., jam suartėjus su būsimaisiais „varpininkais“, žodžiu, 1899 m. Vinco Kudirkos iniciatyva pradėjusio eiti laikraščio „Varpas“ pasekėjais ir bendradarbiais. V. Mickevičius tampa kito minėtosios grupės leidinio – mėnesinio žurnalo „Ūkininkas“ – redkolegijos nariu. Būtent čia prigijo jam „Kapsuko“ slapyvardis, pasirinktas kaip mažybinė V. Kudirkos – „Kapso“ – slapyvardžio, forma. „Jeigu Vincas Kudirka Kapsas – tai aš tik Kapsukas“, – anot V. Kudirkos gimtinės muziejaus įkūrėjo Stasio Ankevičiaus, taip kukliai V. Mickevičius komentuodavo draugams ilgainiui antra pavarde tapusio slapyvardžio pasirinkimą.

Pažiūromis V. Kapsukas tada buvo nacionalistas ir buržuazinis demokratas. Kaip ir kiti „varpininkai“, jisai kritikavo carinę valdžią, nacionalinę priespaudą, rėmė nacionalinio išsivadavimo, bendrus demokratinius reikalavimus. Žodžiu, marksistu, revoliucionieriumi, jis dar nebuvo.

V. Mickevičius Mituvos
gimnazijoje (1901 m.)

1900 m. V. Mickevičius pradėjo lankyti prestižine mokslo įstaiga tuomet buvusią Mintaujos (dabar – Jelgavos) gimnaziją, bet 1901 m. vėl išmestas dėl kratos metu žandarų atrasto didelio kiekio nelegalios literatūros, platintos šiaurės Lietuvoje. Vengdamas arešto, Mickevičius-Kapsukas pabėgo į užsienį: per Rytų Prūsiją į Šveicariją, kur 1901-1903 m. Berno universitete studijavo filosofiją, sociologiją ir politinę ekonomiją.

Iš Berno toliau bendradarbiavo „varpininkų“ spaudoje, 1902 m. vyko Tilžėn nelegalios spaudos leidimo reikalais, tais pačiais metais tapo vienu iš „varpininkų“ pagrindu naujai susikūrusios Lietuvių demokratų partijos (LDP) steigėjų. Šiuo laikotarpiu Kapsukas pradėjo domėtis socialdemokratų idėjomis ir veikla, bet jo evoliucija iš nacionalizmo ir smulkiaburžuazinės demokratijos į socializmą buvo laipsniška.

„Daug dar ašarų vargdienių

Godūs kraugeriai išgers,

Daug dar prakaito sermėgių

Ponai, kunigai išspaus.“[1]

Taip V. Mickevičius rašė „Ūkininke“, piktindamasis socialine neteisybe, klerikalų savivale, liūdėdamas dėl vargdienių ašarų. Proletariato rolės jisai dar nesuprato. Visgi LDP, kaip ir apskritai „varpininkų“, laikysena jo nebetenkino. Darėsi aišku, kad abstrakti tautinė vienybė, kaip ir abstraktus patriotizmas – neįmanomas, kad tautos laimei pasiekti reikalinga socialinė lygybė. Lavindamasis, Kapsukas artėjo prie socialistinės ideologijos, ko pasėkoje 1903 m. paliko LDP, įstodamas į Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) gretas.

Bet LSDP nebuvo vienalytė organizacija. Kaip ir Rusijos socialdemokratų darbininkų partija (RSDDP), nuo kurios ji veikė atskirai, LSDP turėjo tiek revoliucinį, tiek oportunistinį sparną. Pastarasis vietoje internacionalizmo labiau linko į vienybę su lietuviškaisiais liberalais bei kitais buržuaziniais veikėjais, tame tarpe „varpinininkais“. Priešaky jo stovėjo veikėjai kaip Stasys Kairys bei Augustinas Janulaitis.

V. Mickevičius, nors iš LDP atsineštų iliuzijų dar nenusikratęs, pasmerkė LSDP lyderių laikyseną ir aktyviai ėmėsi alternatyvios, apie periodinį leidinį „Draugas“ besitelkusios jaunimo grupės, 1905 m. pasivadinusios Lietuvos socialdemokratų darbininkų partija (LSDDP), kūrimo. Jai priklausė ir Mickevičiaus pirmoji žmona Vanda Didžiulytė, ir Jonas Biliūnas, ir kiti LSDP veikėjai. Savo pozicijas ji apibrėžė taip:

„Mūsų darbo pamatas – viešpataujanti klasių kova, mūsų minimum reikalavimai – savarankiška demokratinė Lietuvos respublika, mūsų idealas – privačios nuosavybės panaikinimas“[2]

REVOLIUCIJOS KAREIVIS

V. Mickevičius 1905 m.

Žodžiu, „Draugo“ grupė priklausė revoliucinei socialdemokratijos krypčiai. 1905 m. rugsėjį, Rusijoje besivystant revoliucinei situacijai, LSDDP susijungė su LSDP; Mickevičius-Kapsukas tapo vienu vadovaujančių kairiojo LSDP sparno atstovų. Išsiskyrus autonomistų (pasisakiusių už autonomiją bendros su Rusija valstybės sudėtyje) ir federalistų (siekusių atskiros federacijos buvusiosios Žečpospolitos pagrindu) pozicijoms, V. Kapsukas pradžioje rėmė federalistus, bet 1907 m. ėmė pasisakyti už susijungimą su RSDDP.

Nors kairysis LSDP sparnas kėlė darbininkų klasės vaidmenį, Lietuvoje prasidedant XX amžiui tebuvo 15 tūkst. 714 stambiosios pramonės darbininkų[2]. Nenuostabu, kad, 1905 m. revoliucijos šalininkai turėjo pasiremti žemės ūkio darbininkų sluoksniais. 1905-1907 m. laikotarpiu streikai įvyko 328 dvaruose. Iš viso dalyvavo apie 9800 darbininkų. Šiaurės Lietuvoje juos iš pogrindžio organizavo būtent V. Kapsukas.

V. Kapsukas tarp valstiečių 1905 m. revoliucijos metu

Caro valdžia netruko 1905 m. spalį paskelbti demokratines laisves bei kitas nuolaidas žadėjusį manifestą. Buržuaziniams Lietuvos inteligentams, antai Jonui Basanavičiui ir Antanui Smetonai, sutikus jį teigiamai, anot V. Mickevičiaus, manifestas tebuvo apgaulė. Paskesni įvykiai – revoliucijos dalyvių žiauriausias represavimas bei žadėtųjų laisvių ir teisių atšaukimas – šitokį vertinimą tiktai patvirtino.

Išsivaduoti iš caro patvaldystės liaudis galėjo tiktai ginklu ją nuverčiant. Mickevičius-Kapsukas tai suprato ir aiškino žmonėms. 1905 m. eigoje jis iki galo susiformavo kaip revoliucionierius, tikras revoliucijos kareivis (toks buvo net vienas jo pseudonimų). Deja, 1905 m. gruodžio 15 d. pastarojo veiklą nutraukė areštas – jis buvo sulaikytas netikra Jaks-Tyrio pavarde prie Marijampolės Narto kaime vykusiame valstiečių mitinge.

CARO KALĖJIMUOSE

Atsidūręs Suvalkų kalėjime, palyginus greitai, 1906 m. kovo 17 d., V. Mickevičius ginkluotų draugų buvo išvaduotas ir pabėgo į užsienį. Nors buvo pakviestas vykti Amerikon rinkti pinigų partijai, jisai atsisakė. Kapsukas nusprendė grįžti į Lietuvą ir nelegaliai apsigyventi Vilniuje, – „nenorėjau atsitolinti nuo revoliucinio darbo, dėl kurio aš juk ir bėgau iš kalėjimo“[3], – prisiminė jis.

Pogrindyje Kapsukas išsilaikė vienus metus dirbdamas tiek organizacinį, tiek žurnalistinį darbą LSDP leistuose „Naujojoje gadynėje“ bei „Skarde“. Suimtas jis buvo 1907 m. gegužės 19 d. V. Mickevičių išdavė jo buvęs bendramokslis iš gimnazijos, tuomet LSDP priklausęs, bet iš tiesų „ochrankai“ dirbęs, o paskiau, tarpukario metais Lietuvos žemės ūkio reikalų ministru tapęs Jonas Aleksa.

V. Mickevičius, už revoliucinę veiklą nuteistas kalėti trejus metus, atsidūrė Vilniaus Lukiškių kalėjime. Caro policijai 1909 m. išsiaiškinus, kad jis tas pats asmuo, 1906 m. pabėgęs iš Suvalkų kalėjimo, prie Kapsuko bausmės pridėti aštuoni metai katorgos. Kalėti teko ilgai – ir Varšuvos Arsenale (1910-1911), ir Vladimiro katorgos centralėje (1911-1913).

Kalėdamas Kapsukas susirgo tuberkulioze. 1913 m. nuo tos pačios ligos mirė Kryme besigydžiusi jo dukrelė Vanda. Po pastarosios mirties, V. Mickevičiaus pirmoji žmona V. Didžiulytė su juo išsiskyrė. LSDP irgi buvo triuškinama – tiek represijų, tiek vidinio oportunizmo. Bet revoliucionierius nepalūžo.

Kapsuko duktė V. Didžiulytė (1912 m.)

Šiuo laikotarpiu jis lavinosi, skaitydamas tiek mokslinę, politinę, ekonominę, tiek grožinę literatūrą, plėsdamas bei gilindamas žinias. Iš tiesų, būtent čia – kaip vėliau prisiminė – V. Mickevičius teoriniu atžvilgiu iki galo subrendo kaip marksistas:

„Didžiausiu pamėgimu aš studijavau tuomet pamatines marksizmo teorijos knygas. Tiesiog naujas akiratis man atsidarė įgijus aiškią marksistinę pasaulėžiūrą ir supratus visuomenės plėtojimosi kelius. Aš tiesiog poezijos rasdavau marksizmo moksle, jo geležinėje logikoje ir aiškume.“[4]

„Žarijoje“ ir „Vilnyje“ Kapsukas populiariu stiliumi dėstė abėcėlines marksizmo žinias. Kartais jo straipsniai būdavo pirmi tokie lietuvių kalba. Dar daugiau, kalėdamas jisai užmezgė artimus ryšius su rusų bolševikais – Michailu Frunze, Ivanu Kozlovu. Pastarasis, V. Mickevičiaus padedamas, vėliau tapo rašytoju ir bendrus jų išgyvenimus aprašė knygoje „Katorga“, prisimindamas, kaip Kapsukas nesavanaudiškai padėdavo kitiems kaliniams netgi pats sirgdamas ir gyvendamas nepritekliuje. Didelės reikšmės turėjo ir Kapsuko pažintis su vienu žymiausių bolševikų lyderių, Jakovu Sverdlovu.

Suėjus 300 metų nuo Rusijos Romanovų dinastijos valdymo pradžios, 1913 m. kovo mėn. V. Mickevičiui, kaip nesmurtiniam kaliniui, buvo pritaikyta dalinė amnestija. Jis buvo ištremtas į Jenisėjaus gubernijos Jalanės valsčių, iš kurio tų pačių 1913-ųjų pabaigoje pabėgo.

Kadangi pats tuo metu ne tiktai rašė LSDP leidiniams, bet ir vedė dienoraščius bei rašė laiškus draugams, kuriuos pastarieji išsaugojo, kalėjimuose bei katorgoje Kapsuko praleistas laikas buvo betarpiškai užfiksuotas gausiuose užrašuose, mus pasiekusiuose 1929 m. Niujorke pirmą kartą išėjusios knygos „Caro kalėjimuos“ pavidalu.

PAŽINTIS SU LENINU

Pabėgo Kapsukas į Maskvą, paskui į Tartu ir Rygą, o tada pasiekė Lietuvą, kur su LSDP CK nariais Vladu Požėla ir Mykolu Biržiška bandė tartis dėl nelegalaus laikraščio užsienyje leidimo. Deja, pastariesiems revoliucingai dirbti nebenorėjus, jo pastangos nebuvo vaisingos. Nelegaliai kirtęs sieną, ankstyvą 1914 m. pavasarį Kapsukas atsidūrė Rytprūsiuose. Iš ten jis nuvyko į Krokuvą.

Čia prasidėjo naujas V. Mickevičiaus veiklos etapas. Suartėjęs su bolševikais, Kapsukas susirašinėjo su Leninu, su kuriuo Krokuvoje politinių emigrantų Antano ir Serafimos Didžiulių bute įvyko LSDP Užsienio biuro narių pasitarimas. Leninas pabrėžė, kad reikalinga viena socialdemokratų partija, RSDDP, vienijanti visus Rusijos imperijos darbininkus be tautybės skirtumo, o ne proletariato jėgų skaldymas į atskiras nacionalines organizacijas kaip LSDP.

V. Kapsukas 1914 m.

V. Kapsukas Leninui pritarė, keldamas klausimą dėl LSDP suartėjimo su RSDDP. Dar daugiau: jisai ne tik ėmė bendradarbiauti rusakalbėje bolševikų spaudoje, bet pakreipė LSDP priklausiusią „Vilnį“ iš esmės bolševikine linkme. Paaštrėjo ankstesni prieštaravimai tarp LSDP priklausiusių revoliucinių socialdemokratų ir oportunistų.

Pastarieji pirmiau pasisakė už „tautinę vienybę“ su lietuviškosios buržuazijos veikėjais, nei vienybę su visos Rusijos darbo liaudimi. Šį požiūrį Kapsukas griežtai atmetė, vietoje jo keldamas proletarinio internacionalizmo principus:

„Patriotizmas būtinai yra surištas su vieno ar kito žmonių sluoksnio reikalais. Kas rūpinasi buržuazijos auklėjimu, ten ir jo patriotizmas; kas rūpinasi darbininkų klasės reikalais, ten pat, galėtume pasakyti, jo patriotizmas. Bet susipratusiųjų darbininkų ir jų reikalų reiškėjų patriotizmas visiškai kitoks, negu buržuazijos patriotizmas. Visų tautų darbininkai yra vienodai išnaudojami; jie turi bendrų priešų ir bendrai su jais kovoja; tie patys visų jų keliai ir gale tas pats idealas šviečia. Dėl to įvairių tautų darbininkai daug artimesni kits kitam, negu tos pačios tautos buržuazija ir proletarija.“[5]

Šiuo požiūriu, V. Mickevičius reiškėsi kartu ir kaip patriotas, ir kaip internacionalistas – kaip vienas pagrindinių Lietuvos revoliucinių socialdemokratų ideologų ir lyderių.

DIDŽIOJO KARO METU

1914 m. rugpjūtį prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas sudėjo galutinius akcentus tiek Lietuvos, tiek tarptautiniame socialistiniame judėjime. Dešinieji II Internacionalo partijų lyderiai, išduodami internacionalizmą, nusprendė remti kariaujančias „savąsias“ vyriausybes. „Tai buvo tiek idėjinis, tiek ir organizacinis II Internacionalo žlugimas“[6].

Susiklosčiusios aplinkybės Kapsuką privertė palikti Austrijai priklausiusią Krokuvą ir išvažiuoti Šveicarijon, o paskui, 1914 m. gruodį – į Didžiąją Britaniją, kur jisai, apsigyvenęs Škotijoje, redagavo LSDP Užsienio biuro organą „Socialdemokratas“ bei vietinės Lietuvių socialistų sąjungos organą „Rankpelnis“, agituodamas prieš karą, kaip iš visų pusių grobikišką ir imperialistinį, už karių susibroliavimą ir bendrą kovą prieš „savąsias“ vyriausybes.

„Tiktai kovoje su grobuoniška imperializmo politika, vis tiek iš kur ji bekiltų, tiktai kovoje su tos politikos sukeltu dabartiniu karu, o ne jo rėmime, tiktai tarptautiniame darbininkų klasės solidarume, o ne vieni kitų žudyme yra šviesiosios mūsų ateities laidas.“[7]

Taip karo metais išėjusioje brošiūroje „LSDP ir karas“, iš esmės sekdamas Lenino ir bolševikų požiūriu, rašė Kapsukas. Lietuvos buržuazinė inteligentija laikėsi priešingai. Dūmos deputatu buvęs Martynas Yčas pareiškė, kad lietuvių tauta, pamiršdama praeities nuoskaudas, į šį karą išeinanti „kaip į šventą“. Vokiečiams atėjus, dauguma tokių inteligentų perėjo į pastarųjų pusę. Tarp jų buvo ir LSDP vadovai S. Kairys, A. Janulaitis ir M. Biržiška. Karo metu Kapsukas iš tiesų liko beveik vieninteliu LSDP lyderiu, neišdavusiu internacionalizmo.

Baigiantis 1915 m., V. Mickevičius, jau buvęs pastoviuose kontaktuose su bolševikų partijos CK, norėjo nelegaliai grįžti į Lietuvą, bet karo lemtos aplinkybės šiam planui sutrukdė. O dėl antikarinės propagandos Kapsuku susidomėjus policijai, jisai buvo priverstas Britaniją palikti. 1916 m. vasarą Kapsukas atvyko į Jungtines Valstijas.

Amerikoje tų pačių metų rudenį Kapsukas ėmė redaguoti Filadelfijoje ėjusius Lietuvių socialistų sąjungos leidinius: teorinį žurnalą „Naujoji gadynė“ ir laikraštį „Kova“, paversdamas juos revoliucinio marksizmo propagandos organais. Juose reikštos ne tariamos tautinės, bet darbo žmonių vienybės idėjos. Lietuvių socialistų sąjunga skilo, bet dauguma, t. y. 3-4 tūkst. jos narių visose JAV, nuėjo V. Mickevičiaus atstovauta kryptimi.

Iš JAV Kapsukas dirbo ne vien žurnalistinį ar organizacinį darbą. Jo vadovaujama, „Kovos“ leidinių grupė lietuviškai leido K. Markso ir F. Engelso, taip pat garsiausius G. Plechanovo veikalus. V. Kapsukas aktyviai rūpinosi naujų kadrų ugdymu, pavyzdžiui, šiuo laikotarpiu jo padedamas Rojus (Rokas) Mizara išaugo į tikrą proletarinį lietuvių išeivijos rašytoją.

SPALIO KOMISARAS

Situacija pasikeitė 1917 m. Rusijoje laimėjus buržuazinei demokratinei Vasario revoliucijai. Politinių laisvių paskelbimas, politinių kalinių ir tremtinių paleidimas bolševikams atvėrė anksčiau neregėtas veikimo galimybes. V. Mickevičius, Kazys Giedrys ir kiti lietuvių revoliucionieriai drauge išplaukė iš Amerikos į Petrogradą.

Knyga "Spalio komisaras" pasakoja apie
Kapsuko ir lietuvių bolševikų veiklą
Didžiojo Spalio įvykių metu

Petrograde 1917 m. birželį V. Mickevičius priimamas į RSDDP. Kapsukui, kaip LSDP kairiojo sparno veikėjui, partinis stažas pripažintas nuo 1903 m. Pasiųstas dirbti į lietuvių bolševikų organo „Tiesos“ redakciją, Kapsukas tampa laikraščio redaktoriumi, skaito paskaitas evakuotiems Lietuvos gyventojams, aiškina jiems bolševikų idėjas, kritikuoja ir Laikinąją vyriausybę, ir Lietuvos buržuazines jėgas.

VI-ame bolševikų partijos suvažiavime Kapsukas atstovauja lietuviams. Kaip lietuvių bolševikų lyderis, Kapsukas iškyla kartu su iš Sibiro tremties grįžusiu Zigmu Aleksa-Angariečiu. Pastarieji dalyvauja 1917 m. lapkričio 7 d., Didžiojo Spalio ir paskesniuose įvykiuose, organizuodami ginkluotus būrius revoliucijai apginti.

1917 m. lapkričio 15 d. Rusijos tautų teisių deklaracija buvusios Rusijos imperijos teritorijoje teisiškai įtvirtino nacijų lygiateisiškumą. Tarybinės vyriausybės Kapsukas paskirtas Lietuvos reikalų komisaru, Z. Angarietis – jo pavaduotoju. Komisariato uždavinys – organizuoti revoliuciją vokiečių okupuotoje Lietuvoje.

Tarybų Rusijai pradėjus derėtis su kaizerine Vokietija dėl taikos, Bresto taikos derybose atstovauti lietuviams buvo išrinktas V. Kapsukas. Vokiečiai reikalavo daugiau kaip 160 tūkst. kvadratinių kilometrų okupuotos teritorijos, tame tarpe visos Lietuvos, kur šeimininkavo vokiečių žinioje buvusi „Tautos taryba“. Pastarosios sudėtyje buvo išimtinai buržuazinių Lietuvos partijų veikėjai, nacionalistinės buržuazijos ir inteligentijos atstovai. Nei vargingųjų valstiečių, nei darbininkų – žodžiu, liaudies sluoksnių – interesų ji neatstovavo.

„Lietuvių tarybos ir reakcinių buržuazinių grupių paskelbimai tai yra jų bandymas susibičiuliauti su vokiečių valdžia, kaip kad karo pradžioj darbo minioms slopinti ir savo klasės reikalams apginti tie patys gaivalai parašė santarą su caro valdžia.“[8]

Taip Bresto konferencijoje V. Kapsukas vertino „Tautos tarybos“ veiklą: 1918 m. vasario 16 d. paskelbta Lietuvos respublika šiuo požiūriu tebuvo Vokietijos protektoratas*. Bet pasipriešinti buvo neįmanoma. Tarybų Rusija, ginklu spaudžiama, 1918 m. kovo 3 d. turėjo priimti Vokietijos reikalavimus.

LKP ĮKŪRIMAS

Bolševikų partijos lietuviškoji sekcija, kaip ir Kapsukas, Bresto taikos pasirašymą sutiko skausmingai. Pirmoji, 1918 m. sausį vykusi jos konferencija, laikėsi kitos pozicijos. Bet lietuvių bolševikai rankų nenuleido. Po Bresto taikos įvykusi antroji RKP(b)** lietuviškosios sekcijos konferencija buvo svarbus žingsnis organizuojant partiečių grįžimą į Lietuvą, rengiantis Lietuvos Komunistų partijos (LKP) įkūrimui.

Vokiečių okupacijos sąlygomis tai galėjo būti daroma tiktai iš pogrindžio. Dar daugiau, svarbus buvo atsiribojimas nuo buržuazijos ir vokiečių pusėn perėjusios LSDP, ideologinė kova prieš „socialistine“ skraiste pridengtas smulkiaburžuazines, nacionalistines idėjas. Šiuo požiūriu, anot Kapsuko, iškilo uždavinys „sukurti savarankę proletarinę Lietuvos Komunistų partiją, susijungusią su tokiomis pat kitų šalių komunistų partijomis, o ne „savąja“ buržuazija“[9].

Pranas Eidukevičius

Iš Prano Eidukevičiaus, Karolio Požėlos, Stasio Lukšio, Juozo Mickevičiaus bei kitų vietose likusių bei į Lietuvą grįžusių bolševikų organizuotų kuopelių, susikūrė LKP: 1918 m. spalio 1-3 d. įvyko LKP I-asis suvažiavimas. Jame dalyvavo 34 delegatai, kurie atstovavo apie 800 partijos narių[10]. V. Kapsukas, kaip ir Angarietis, tada dirbdamas Lietuvos reikalų komitete, šį procesą atidžiai kuravo.

Nors Lietuvoje pramonės proletariato nebuvo daug, valstiečiai tikėjosi dvarų žemių dalijimo, o „miško broliais“ pasivadinę kovotojai puldinėjo dvarininkų ir buožių ūkius. V. Mickevičius suprato, kad šie sluoksniai greta palyginti negausaus miestų proletariato gali tapti LKP socialine baze kaime, tikruoju Lietuvos revoliucijos pergalės laidu.

REVOLIUCIJA LIETUVOJE

Vokietijai pralaimėjus kare ir joje prasidėjus buržuazinei demokratinei revoliucijai, išaugo bruzdėjimai ir Lietuvoje. Baigiantis 1918 m. lapkričiui, nuolatiniam nelegaliam darbui į Vilnių atvyko ir vadovavimo LKP CK ėmėsi V. Kapsukas ir Z. Angarietis – revoliucinio judėjimo veteranai – tiek tarp komunistų, tiek liaudyje turėję didžiulį autoritetą.

Kapsukas 1918 m. gruodžo 16 d. Vilniaus Filharmonijoje skelbia Tarybų valdžią

Daugelis Vilniaus profesinių sąjungų buvo organizuotos nacionaliniu arba religiniu principu, bet komunistams 1918 m. rudens sujudimų fone pavyko organizuoti naujas. Metalistai, odininkai ir geležinkelininkai jungėsi prie LKP. Kareiviai irgi bruzdėjo. Gruodžio pradžioje Vilniuje išrinktoje Darbininkų deputatų taryboje komunistai laimėjo daugumą. Analogiškus rinkimus pradėta rengti Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje.

Pribrendus situacijai, 1918 m. gruodžio 16 d. Vilniaus Filharmonijoje surengtas mitingas, kuriame V. Kapsukas perskaitė jo vadovautos Laikinosios Darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybės manifestą:

„Sukilusiųjų Lietuvos darbininkų ir vargingųjų valstiečių vardu, Lietuvos raudonarmiečių vardu skelbiame karinės Vokietijos okupacijos, Lietuvos Tarybos ir visų kitų buržuazinių tautinių tarybų ir komitetų valdžią nuversta.

Visa valdžia pereina į Lietuvos Darbininkų, bežemių ir mažažemių atstovų tarybų rankas.“[11]

V. Mickevičiaus vadovauta vyriausybė 1918 m. pabaigoje nacionalizavo bankus, stambiąsias pramonės bei prekybos įmones (smulkiąsias paliekant privatiems savininkams, bet po privaloma darbininkų organizacijų kontrole), įteisino 8 valandų darbo dieną[12]. Dirbti tiek valstybės, tiek kultūros bei mokslo baruose, Kapsuko vyriausybė kvietė visokiausių pažiūrų atstovus, tarp jų – Joną Basanavičių, Juozą Tumą-Vaižgantą ir Praną Mašiotą.

Susikūrė Tarybų Lietuva, kurios valdžia, pradėjus plisti darbininkų ir valstiečių sukilimams, 1919 m. pradžioje apėmė daugiau kaip pusę dabartinės Lietuvos teritorijos. Ankstesnioji, buržuazinė Lietuvos respublika, sparčiai praradinėdama pozicijas, šaukėsi Vokietijos ir Antantės karinės paramos. Augustino Voldemaro vyriausybė buvo pakeista Mykolo Šleževičiaus liaudininkų ir LSDP vyriausybės, skirtos „socialistiniam“ atspalviui sukurti.

V. Mickevičius-Kapsukas,
Letuvos ir Baltarusijos TSR
Komisarų Tarybos pirmininkas  1919 m.

Faktiškai vyko pilietinis karas tarp dvejų Lietuvų: baltosios ir raudonosios, buržuazinės ir socialistinės. Abstrakčios nepriklausomybės čia nebuvo: baltieji tarnavo kapitalistams ir priklausė nuo Vakarų, raudonieji tarnavo darbo liaudžiai ir priklausė nuo Tarybų Rusijos. Šiuo požiūriu, V. Kapsukas buvo „Tautos tarybai“ alternatyvaus Lietuvos valstybingumo projekto autorius ir vykdytojas.

Nors LKP 1918-1919 m. revoliucijos laikotarpiu darė klaidų tiek agrariniu, tiek nacionaliniu klausimu, neiškeldama kaip reikiant nei smulkiųjų valstiečių reikalų, nei nacijų apsisprendimo teisės (ir V. Kapsukas, ir Z. Angarietis šiuos momentus vėliau savikritiškai įvertino)***, Tarybų Lietuvos pralaimėjimą pirmiausiai nulėmė išoriniai – tiek lenkų, tiek Antantės imperialistų intervencijos – veiksniai.

Į POGRINDĮ

1919 m. balandžio 19 d. į tada jungtinei Tarybų Lietuvos ir Baltarusijos respublikai (arba „Litbelui“) priklausiusį Vilnių įsiveržė lenkų legionieriai. Kapsukas paliko miestą balandžio 21 d., paskui stengdamasis atkurti LKP veikimą iš pogrindžio. 1920 m. liepos 14 d. prieš Lenkiją kariavusiai Rusijos Raudonajai armijai užėmus Vilnių, Kapsukas ir Angarietis sugrįžo į sostinę redaguoti LKP CK organo „Komunistas“.

Čia buvo pasikėsinta juos abu nužudyti – taip smarkiai buržuazinės Lietuvos vadeivos nekentė Tarybų Lietuvos lyderių, kad siekė jų fizinio sunaikinimo. Nors 1920 m. liepos 12 d. Tarybų Rusijos ir Lietuvos sutartimi perdavus Vilnių buržuazinei Lietuvai revoliucija jau buvo pralaimėta, V. Kapsukas RKP(b) CK leidimu pasiliko Vilniuje pogrindiniam politiniam darbui, kur išgyveno iki 1921 m. pavasario.

Kadangi jo bute nebuvo elektros, Kapsukas dirbo prie žvakės skaudančiomis, kartais kraujais pasruvusiomis akimis. Bet sunkumai jo neatgrasė nuo svarbaus darbo ne tik redaguojant spaudą, bet organizuojant į pogrindį perėjusios, pralaimėtos 1918-1919 m. revoliucijos išdavose į krizę patekusios LKP veiklą. Vilnių Kapsukas paliko pasiųstas delegatu į 1921 m. birželį vykusį Kominterno III-iąjį kongresą, prieš kuriam prasidedant gydėsi Kaukaze.

V. Mickevičius-Kapsukas Karaliaučiaus kalėjime 1921 m.

1921 m. spalio 24 d. Karaliaučiuje Kapsukas atidarė III-iąjį LKP suvažiavimą, skirtą įvykusio Kominterno nutarimų dvasioje pertvarkyti partijos darbą, išspręsti organizacines problemas. Iš 16 sukviestų atvyko 12. Baigiantis suvažiavimui, spalio 29 d., delegatus suareštavo vokiečių policija. Dėka Tarybų Rusijos spaudimo, pastarieji, kaip tarybiniai piliečiai, buržuazinės Lietuvos žvalgybai perduoti nebuvo[13].

MASKVOJE

Nuo 1921 m. pabaigos, daugiausiai laiko Kapsukas praleisdavo Maskvoje. Vedė Eleną Domicėlę Tautkaitę, su kuria turėjo tris vaikus – Jūrą, Vincą ir Leną. LKP veiklą iš pogrindžio Lietuvoje tęsė naujos kartos komunistai, tarp jų – K. Požėla ir Juozas Greifenbergeris. Patsai V. Mickevičius dirbo iš Maskvos, tiek vadovaudamas LKP CK leidyklai, tiek dėstytojaudamas Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete (VTMKU). Daug nuveikė šviesdamas  bei auklėdamas iš Lietuvos į Maskvą atvykdavusius LKP veikėjus, tarp jų – Antaną Sniečkų, Eugeniją Tautkaitę, Motiejų Šumauską, Aleksandrą Guzevičių ir kitus.

Kapsukas atstovaudavo LKP ir tarptautiniuose Kominterno kongresuose, 1923 m. perėjo dirbti į Kominterno Vykdomąjį komitetą (tapo nariu tiktai 1928 m.); buvo delegatu VIII, XI, XII ir XIV-XVII VKP(b) suvažiavimuose.

Kapsuko antroji žmona
Elena Domicėlė Tautkaitė-Mickevičienė

Kapsuko vaikai: Jūra, Lena ir Vincas Mickevičiai

Iš Maskvos V. Mickevičius ne tik redaguodavo arba bendradarbiaudavo daugelyje LKP periodinių leidinių („Komunare“, „Kibirkštyje“, „Tiesoje“, „Balse“ ir kt.), bet toliau reiškėsi kaip vienas idėjinių partijos lyderių 1924 m. liepos 17-21 d. Maskvoje įvykusiame LKP IV-ame suvažiavime.

Buvo tęsiami III-iajame suvažiavime pradėti procesai, partinės kuopelės „pradėtos pertvarkyti gamybiniu pagrindu“ konstatavus, kad darbininkai sudarė 60% LKP narių[14]. Atsižvelgiant į Lietuvos realijas bei ankstesnį LKP patyrimą, priimtas ir V. Kapsuko parašytas darbininkų bei valstiečių sąjungą akcentavęs manifestas.

V. Kapsukas (pirmoje elėje, trečias iš kairės) IV-ajame LKP suvažiavime

PRIEŠ FAŠISTINĘ DIKTATŪRĄ

1925-1926 m. tiek LKP, tiek apskritai kairiosios jėgos Lietuvoje stiprėjo ir augo. Kompartijos veiklai tėvynėje vadovavo V. Kapsuko ir Z. Angariečio išauklėti K. Požėla, J. Greifenbergeris su draugais, o liaudininkų ir LSDP laimėjimas rinkimuose prieš Krikščionis demokratus palengvino politinės kovos sąlygas: paleisti politiniai kaliniai, išplėstos profsąjungų veikimo galimybės.

Betgi šie buržuazinės demokratijos laimėjimai buvo trapūs ir iš esmės trumpalaikiai: 1926 m. gruodžio 17 d. dešiniųjų karininkų, su Vladu Skorupskiu priešakyje, įvykdytas fašistinis valstybės perversmas. Valdžia perėjo Smetonai ir Voldemarui, o vietiniai LKP lyderiai, K. Požėla, J. Greifenbergeris, K. Giedrys ir R. Čarnas – suimti ir, po neilgai trukusio parodomojo teismo, gruodžio 27 d. sušaudyti.

Iškilo problema ne tik pakeisti vietinius LKP vadovus, bet organizuoti kovą prieš fašistinę diktatūrą, už demokratines teises ir laisves Lietuvoje. 1927 m. rugsėjo 9 d. vadinamųjų „plečkaitininkų“ sukilimas Tauragėje, už kurio stovėjo pilsudskinės Lenkijos interesai, padėtį dar labiau paaštrino – Plečkaičiui pabėgus į Lenkiją ir pradėjus ten ruošti „lietuvių legioną“, kilo Lenkijos intervencijos Lietuvoje pavojus. Šiuo požiūriu, LKP kartu su TSRS turėjo reikštis kaip Lietuvos nepriklausomybės gynėja.

V. Kapsukas kartu su LKP CK, kad užkirstų kelią plečkaitininkų siekiams ir diskredituotų juos tiek tarptautiniu mastu, tiek tarp Lietuvos opozicinių jėgų, 1928 m. sausio 22 d. Berlyne surengė Lietuvos Politinių emigrantų suvažiavimą. Jame Kapsukas išreiškė LKP poziciją, kad būtina ir ginti Lietuvos nepriklausomybę nuo Lenkijos, ir kovoti prieš smetoninį fašizmą:

„Obalsį – Lietuvos nepriklausomybės gynimas nuo Lenkijos imperialistų – būtinai reikia statyti kartu su obalsiu – fašistų diktatūros nuvertimas Lietuvoje.“[15]

Suvažiavime sudalyvavo 31 delegatas: 9 LKP nariai, 3 socialdemokratai, 2 valstiečių liaudininkų jaunimo atstovai, 1 komjaunuolis ir 16 nepartinių[16]. O tikslas buvo pasiektas – „plečkaitininkai“ netrukus patyrė politinį krachą, nuo jų atsiribojus bene visoms antifašistinėms Lietuvos jėgoms.

ŽURNALISTAS, ISTORIKAS, LITERATŪROS KRITIKAS

Visą šį laiką Kapsukas nenuilstamai dirbo ir žurnalistinį, ir ideologinį darbą. 1931 m. pradėjus eiti teorijos ir kultūros reikalams pašvęstam LKP žurnalui „Priekalas“, jis buvo redkolegijos siela ir vadovu, gausių straipsnių, populiarinusių tuomečius Tarybų Sąjungos pasiekimus, aistringai gynusių komunistinės ideologijos principus, autorius.

G. Dimitrovas, B. Šmeralis ir V. Kapsukas Maskvoje. 1934 m.

Nesnaudė jis ir dėstydamas VTMKU, kuriam parengė ne vieną tiek Lietuvos revoliucinio judėjimo istorijai, tiek savo laikų aktualijoms skirtą veikalą. 1934 m. Čikagoje išėjusi Kapsuko knyga „Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia“ buvo jo paskutinis įnašas į marksistinę XX amžiaus lietuvių istoriografiją bei kritišką 1918-1919 m. revoliucijos Lietuvoje įvertinimą.

V. Kapsukas turėjo ir rašytojo, ir literatūros kritiko talentą; parašė ne tik eilę beletristinių vaizdų, bet ir keletą monografijų literatūros klausimais, pavyzdžiui – J. Biliūno (1915 m.) ir Juliaus Janonio (1926 m.) biografijas, daugybė kritinių straipsnių, recenzijų, kuriuose kūrybiškai taikė marksistinės estetikos principus. Parašė jis ir V. Kudirkos biografiją, bet pastarosios rankraštis Pirmojo pasaulinio karo metais dingo ir mūsų nepasiekė.

KAPSUKUI MIRUS

Prie V. Kapsuko karsto Maskvoje.
Iš kairės: J. Garels, K. Preikšas, Z. Angarietis, A. Sniečkus 

Mirė Kapsukas Maskvoje, 1935 m. vasario 17 d., susirgęs difteritine angina. Pastarojo sveikatai stipriai pakenkė ir caro kalėjimuose gauta džiova, ir širdies liga, ir pastovus varginantis darbas. Kaip daugelis to meto revoliucinių kovotojų, V. Mickevičius išėjo palyginti anksti, nespėjęs sulaukti net 55-erių metų amžiaus.

V. Kapsuko laidotuvėse vasario 19 d. dalyvavo keli tūkstančiai žmonių, karstą nešė Georgijus Dimitrovas, Otas Kūsinenas, Dmitrijus Manuilskis, Jemaljanas Jaroslavskis, Z. Angarietis, A. Sniečkus bei kiti artimi bendro darbo ir kovos draugai. Jo palaikai sudeginti krematoriume, o urna įmūryta Maskvos Novodevičės kapinių sienoje.

Kapsuko antroji žmona E. D. Tautkaitė, kaip daugelis kitų ir komunistų, ir paprastų piliečių, 1937 m. apkaltinta tariama „trockistine veikla“, buvo areštuota ir sušaudyta. Našlaičiais likę vaikai pradžioje atsidūrė globos namuose. Paskiau buvo pasiimti namo tetos, žuvusios motinos sesers. Žodžiu, Mickevičių šeima tapo tikrų, tokiais atvejais nepateisinamų stalininių represijų auka.

V. Kapsuko atminimui dedikuoto "Priekalo" 1935 m. Nr. 3 (45) viršelis. 

Verta pastebėti, kad nepaisant sunkaus, netgi tragiško likimo vaikystėje, Kapsuko vaikai nugyveno ilgus ir pilnaverčius gyvenimus, sukūrė savas šeimas, dirbo visuomenei naudingą kultūrinį, mokslinį darbą po Didžiojo Tėvynės karo atsikūrusioje Tarybų Lietuvoje. O fizikos daktaru tapęs Kapsuko sūnus Vincas ir po kapitalizmo Tarybų Sąjungoje restauravimo 1990-aisiais liko ištikimu tėvo idėjoms, dalyvaudamas ir LKP tradicijas tęsusių Lietuvos socialistų partijos (LSP), ir Socialistinio liaudies fronto (SLF) veikloje.

ATMINIMAS

Tiek VKP(b), tiek LKP skelbti nekrologai minėjo Kapsuką kaip didį kovotoją už darbininkų klasės, už komunizmo reikalą. Asmeniškai jį pažinoję ir kartu dirbę prisiminė V. Mickevičių ne tik kaip darbštų ir idėjišką, bet nuoširdų, jautrų ir paprastą draugą, kuriam bendri reikalai visuomet buvo pirmiau privačių interesų. Jaunosios kartos LKP aktyvui Kapsukas buvo vadovas, mokytojas ir tėvas.

Žlugus fašistinei A. Smetonos diktatūrai ir 1940 m. vasarą Lietuvoje laimėjus socializmui, pradėtas sistemingai rinkti V. Mickevičiaus literatūrinis palikimas, populiarinta jo biografija, įnašas į Lietuvos revoliucinio judėjimo ir apskritai Lietuvos istoriją.

Prie Kapsuko antkapinio paminklo Maskvoje, 1960 m. liepos 12 d. Iš kairės: Kapsuko dukra L. Mickevičiūtė, sūnus V. Mickevičius, dukra J. Mickevičiūtė; J. Maniušis, J. Paleckis, V. Semionovas, I. Bagramianas, F. Bieliauskas, A. Sniečkus, A. Liubimcevas, M. Šumauskas

Bet tikrojo pripažinimo šalies mastu V. Kapsukas susilaukia pokario metais: 1955 m. jo vardas suteikiamas Vilniaus Universitetui bei Marijampolės miestui; 1960 m. minint LTSR 20-metį, Maskvos Novodevičės kapinėse atidengtas Kapsuko antkapinis paminklas, po kuriuo užmūryta jo urna, kur ir V. Mickevičiaus, ir jo antrosios žmonos palaikai ilsisi iki šiol.

Tarybų Lietuvoje būta ne vieno V. Kapsuko paminklo: 1962 m. priešais tuomet Dailės muziejumi buvusios Vilniaus Rotušės pastatą iškilo didinga Petro Vaivados sukurta Kapsuko skulptūra; 1979 m. Vilniaus Universiteto šimtmečio proga Saulėtekio alėjoje atidengta skulptūrinė kompozicija „Leninas ir Kapsukas“; o 1980 m., minėjus 100-ąjį Kapsuko jubiliejų, V. Mickevičiui dedikuotas paminklas atidengtas ir Kapsuke (Marijampolėje).

Kapsuko raštams daugiausiai dėmesio skyrė LKP CK istorijos institutas, ypač istorikas Rokas Maliukevičius, kurio dėka 1960-1978 m. laikotarpiu buvo sudaryti ir išleisti dvylika V. Kapsuko raštų tomų. Paliko Kapsukas ir nepabaigtą tarpukario Lietuvos politinio bei socialinio gyvenimo analizei skirtą veikalą, preliminariai pavadintą „Fašistinė Lietuva“, išleistą Tarybų Lietuvoje „Buržuazinės Lietuvos“[17] pavadinimu.

Kadangi Didžiojo Tėvynės karo pradžioje V. Mickevičiaus asmeninis archyvas žuvo, lieka neaišku, kiek būta nepaskelbtų jo darbų. Bet išsamiausią V. Mickevičiaus veikalų bibliografiją enciklopedinio pobūdžio knygoje „Lietuvos revoliucionieriai“ yra davęs LKP istorikas Romas Šarmaitis[18].

V. Kapsukas pagrįstai vadintas „Lietuvos Leninu“. Iš tiesų, Lietuvos mastu Kapsukas toks ir buvo – LKP kūrėjas ir vadovas, žymiausias iš pirmųjų LTSR kūrėjų, faktinis Tarybų Lietuvos, o kartu ir lietuvių, kaip socialistinės nacijos, tėvas.

Kapsuko paminklas Vilniuje, 1989 m.

KAPSUKAS ŠIANDIEN – TARP ATMINTIES IR UŽMARŠTIES

Kadangi Tarybų Lietuvai Kapsukas turėjo būtent tokią reikšmę – o praeities supratimas, žodžiu, istorinė sąmonė, lemia sociumo laikyseną dabartyje – griaunant Tarybų Sąjungą ir iš socializmo grįžtant į kapitalizmą, buvo svarbu sunaikinti arba apjuodinti didžiųjų tiek TSRS, tiek LTSR kūrėjų atminimą plačiojoje visuomenės sąmonėje. Žodžiu – antitarybiškai, antikomunistiškai perdirbti ištisų tautų bei nacijų istorijos supratimą.

Šiuo požiūriu, V. Mickevičiaus imtasi anksti: 1989 m. Sąjūdžio atstovų iniciatyva VU atsisakė V. Kapsuko vardo, o Kapsuko miestui grąžintas buvęs Marijampolės pavadinimas. Iš viešųjų erdvių pašalinti jo paminklai, nuplėšytos atminimo lentos. 1990 m. kovo 11 d. pasėkoje laimėjus nacionalistinei, liberalistinei ir šiaip buržuazinei dvasiai, naujuose istorijos vadovėliuose Kapsukas figūruoja kaip tariamas „Lietuvos duobkasys“, arba nefigūruoja visai.

Akivaizdžiai pasireiškia istoriografijos ideologinė funkcija. Iš tiesų, Kapsuko šiai, kapitalistinei Lietuvai – kiek ji yra ir ketina kapitalistine likti – nereikia, nes pastarasis simbolizuoja alternatyvų buržuaziniam tiek Lietuvos, tiek lietuvių tautos vystymosi kelią, kurio, baigiantis XX amžiui, su pačia Tarybų Sąjunga ir visa pasauline socializmo sistema, buvo nusikalstamai atsisakyta.

Dabar kelias kitas, kapitalistinis, ir jį siekiama pateisinti. Kuriami atitinkami herojai – miesčionys, įvairaus plauko banditai ir nacių bendrininkai, žodžiu – visi, siekę buržuazinės Lietuvos. Bet XXI amžiaus pasaulio realijos, prieš akis vykstantis regresas rodo, kad šis kelias – kelias į niekur. Bręsta poreikis alternatyvai, iš esmės – naujam raudonam, komunistiniam projektui. Šiuo požiūriu V. Mickevičiaus palikimas – tiek jo politinė, tiek mokslinė bei kita veikla ir kūryba – aktualus kaip niekada anksčiau.

Akademiniame Lietuvos pasaulyje, kur dominuoja liberalistinė ir nacionalistinė ideologijos, kur antitarybiškumas ir antikomunizmas reiškia gerą toną, V. Kapsuko, kaip ir Tarybų Lietuvos, kaip ir apskritai komunistinės idėjos, reabilitacija nekvepia. Bet kurti alternatyvias informacines erdves – įmanoma. „Kibirkšties“ aktyvo dėka dauguma Kapsuko veikalų kiekvienam besidominčiam viešai prieinami internete****.

Šiuolaikinėje Lietuvoje Kapsukas randasi tarp atminties ir užmaršties, kaip pamirštas didvyris, kurį privalu prisiminti. Iš tiesų, XXI amžiaus komunistiniam projektui reikalinga nauja teorija, kaip ir naujos veikimo formos, bet be komunistinio judėjimo istorijos, kaip ir be klasikinių marksizmo postulatų išstudijavimo, kelio į priekį, kelio į šviesesnę ateitį nėra. V. Kapsuko biografija ir darbai priklauso šios istorijos aukso fondui.

Tiek atminimo, tiek praktinės veiklos prasme – nėra geresnio paminklo didvyriui už jo reikalo tęsimą. Šiuo požiūriu mums, Lietuvos komunistams, kiek mes ne vien studijuojame, bet ir dirbame, ir kovojame – V. Mickevičiaus-Kapsuko dvasia, jo patriotizmo, nesavanaudiško tarnavimo liaudžiai, komunizmo idealams pavyzdys – gyvuoja ir šiandien, praėjus 140 metų nuo jo gimimo. Įkvėpdamas naujas komunistų kartas – jis gyvuos ir toliau.

Parašė: Kristoferis Voiška

V. Mickevičaus kapas dabar

* Šiuo klausimu plačiau žiūrėti: J. Žiugžda. Buržuazinių nacionalistų falsifikacijos Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1918-1919 metais klausimu. – Rinktiniai raštai. T. 2. V., 1986, p. 203-213.

** Ryšium su II Internacionalo krachu, žodžiu, socialdemokratų partijų įvykdyta socializmo išdavyste, buvo nutarta sugrįžti prie originaliojo, Markso ir Engelso naudoto komunistų pavadinimo. RSDDP(b) oficialiai persivadino Rusijos komunistų partija (bolševikais) – RKP(b).

*** Žiūrėti: V. Kapsukas. Pirmoji Lietuvos proletarinė revoliucija ir Tarybų valdžia. V., 1958; Z. Angarietis. LKP įsikūrimas ir proletarinė revoliucija Lietuvoje. V., 1962.

**** Žiūrėti internete „Vinco Kapsuko archyvą“ (https://vincaskapsukas.wordpress.com) ir „Marksisto biblioteką“ (https://marksistobiblioteka.wordpress.com).

[1] Ūkininkas (Tilžė). – 1901. Nr. 12, p. 110.

[2] Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža. T. 1. V., 1971, p. 22.

[3] V. Kapsukas. Caro kalėjimuos. – Raštai. T. 4. V., 1962, p. 76.

[4] Ten pat, p. 184.

[5] V. Kapsukas. Dėl ko mes liberalus kritikuojame. – Raštai. T. 5. V., 1962, p. 270-271.

[6] Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža. T. 1. V., 1971, p. 273.

[7] V. Kapsukas. LSDP ir karas. – Raštai. T. 6. V., 1963, p. 53.

[8] V. Kapsukas. Lietuvos reikalų komisariato atstovo deklaracija. – Raštai. T. 7. V., 1964, p. 528.

[9] V. Kapsukas. Mūsų draugų uždaviniai Lietuvoje. – Raštai. T. 7. V., 1964, p. 359.

[10] Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža. T. 1. V., 1971, p. 368.

[11] V. Kapsukas. Lietuvos Laikinosios revoliucinės darbininkų ir vargingųjų valstiečių vyriausybės manifestas. – Raštai. T. 8., V. 1966, p. 21.

[12] Lietuvos TSR istorija. T. 3. V., 1965, p. 61.

[13] Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža. T. 2. V., 1978, p. 50.

[14] Ten pat, p. 113.

[15] V. Kapsukas. Kalba Lietuvos politinių emigrantų suvažiavime. – Raštai. T. 11. V., 1975, p. 222.

[16] Lietuvos komunistų partijos istorijos apybraiža. T. 2. V., 1978, p. 214.

[17] V. Kapsukas. Buržuazinė Lietuva. V., 1961, p. 184.

[18] R. Šarmaitis. Lietuvos revoliucionieriai. V., 1988, p. 64-69.