Pirmųjų XXI amžiaus dešimtmečių socialinė praktika akivaizdžiai parodė, kad Tarybų Sąjungos žlugimas buvo ne tik didžiausia praėjusio šimtmečio „geopolitinė katastrofa“, bet taip pat ir gilios civilizacinės griūties pradžia. Kaip teigia politologas Sergejus Kurginianas, tai nubloškė žmoniją keliais žingsniais atgal.
Civilizacine prasme žmonija „įgriuvo“ ne tik į laukinio kapitalizmo, bet ir į viduramžių, vergvaldystės ir netgi pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikus. Feodalinis susiskaldymas ir nesantaika, senų ir naujų ligų epidemijos, viešos egzekucijos ir atgailavimai, slapta daugiaformatė vergų prekyba, tautų kraustymasis, lokaliniai „gentiniai“ konfliktai, masinės psichozės, ksenofobija ir terorizmas, kitaminčių persekiojimas, visokiausios sektos ir tamssus nežinojimas, mistika ir horoskopai, ekstrasensų ir burtininkų mūšiai, persirengėliai ir „dievo palaiminti“ kvaileliai, manijos ir fobijos – visa tai yra mūsų laikų tikrovė.
Socializmo / komunizmo idealų, po kurių ženklu įvyko Didžioji Spalio socialistinė revoliucija ir kuriuos savo valstybinėje statyboje bandė įgyvendinti tarybų valdžia, išdavystė žmonijai brangiai kainavo.
Išnyko liaudies masių socialinės kūrybos egzistencinė prasmė, politinė lyderystė neteko metafizinio turinio. Globalinė pasaulio tvarka degraduoja, visuomenė desocializuojasi, žmogus byra. Viskas vulgarizuota ir sutraiškyta. Pelnas tapo svarbesnis už vertybes. Kaip rašė Vladimiras Majakovskis: „Kiek idealų klodų žūsta virtuvėje ir po paklode.“*
Neįvykdžiusi žmogaus pareigos šioje žemėje, žmonija pateko į istorijos „skolų duobę“. Ši istorinės būties duobė, į kurią mes visi pasinėrėme, yra gili ir plati. Joje užtenka vietos kiekvienam. Bet ir čia vyksta žiauri kova dėl išlikimo. Ne kiekvienam pavyks iš jos išlipti. Ne visoms tautoms, ne visoms valstybėms. Kažkas išeis iš proto, kažkas baigs savižudybe. Šioje „duobėje“ nutiks įvairūs dalykai, vyks savotiškas santykių užmezgimas bei performatavimas. Bet visa tai vyks ir jau vyksta civilizaciniame dugne, esant iki kelių purve ir šiukšlėse. Nėra nei į ką atsiremti, nei ko griebtis. Patys duobės gyventojai viską sužlugdė ir apteršė.
Bet, kaip sakoma, viltis miršta paskutinė. Galbūt stumdymasis duobės dugne galų gale sutvirtins po kojomis esančią žemę. Ir buvusių draugų, ir dabartinių priešų bei konkurentų lavonai kaip reikiant ją sutrombuos. Tada sušvelnės ir laiko vėjai, ir sutvirtės duobės kraštai. Kažkas prisimins senąsias vertybes ir pirmasis ant duobės krašto numes senos naujos idėjos gelbėjimosi kopėčias, kurios užsikabins ant dar likusių buvusios idėjinės didybės nuolaužų, kurios kampuotų akmens luitų pavidalu dar išliko istorinio proceso paviršiuje.
Kažkas pirmasis išlips į skaisčią ir gyvybingą saulės šviesą iš tamsios ir purvinos praeities gelmių. Daugybė sutryptų bei išsekusių taip ir pasiliks dugne. O duobės kraštai netrukus sugrius ir palaidos gulėjusius jos dugne bei dar bandančius lipti į paviršių.
Ir ant šio „broliško“ „niekieno“ kapo, išsigelbėliai pradės kurti naują gyvenimą. Tokiu paradoksaliu būdu bus realizuotas didžiojo proletarinio himno priesakas: „Naujai pasaulį atstatysim, kas buvo nieks, tas bus viskuo!“
Civilizacine prasme žmonija „įgriuvo“ ne tik į laukinio kapitalizmo, bet ir į viduramžių, vergvaldystės ir netgi pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikus. Feodalinis susiskaldymas ir nesantaika, senų ir naujų ligų epidemijos, viešos egzekucijos ir atgailavimai, slapta daugiaformatė vergų prekyba, tautų kraustymasis, lokaliniai „gentiniai“ konfliktai, masinės psichozės, ksenofobija ir terorizmas, kitaminčių persekiojimas, visokiausios sektos ir tamssus nežinojimas, mistika ir horoskopai, ekstrasensų ir burtininkų mūšiai, persirengėliai ir „dievo palaiminti“ kvaileliai, manijos ir fobijos – visa tai yra mūsų laikų tikrovė.
Socializmo / komunizmo idealų, po kurių ženklu įvyko Didžioji Spalio socialistinė revoliucija ir kuriuos savo valstybinėje statyboje bandė įgyvendinti tarybų valdžia, išdavystė žmonijai brangiai kainavo.
Išnyko liaudies masių socialinės kūrybos egzistencinė prasmė, politinė lyderystė neteko metafizinio turinio. Globalinė pasaulio tvarka degraduoja, visuomenė desocializuojasi, žmogus byra. Viskas vulgarizuota ir sutraiškyta. Pelnas tapo svarbesnis už vertybes. Kaip rašė Vladimiras Majakovskis: „Kiek idealų klodų žūsta virtuvėje ir po paklode.“*
Neįvykdžiusi žmogaus pareigos šioje žemėje, žmonija pateko į istorijos „skolų duobę“. Ši istorinės būties duobė, į kurią mes visi pasinėrėme, yra gili ir plati. Joje užtenka vietos kiekvienam. Bet ir čia vyksta žiauri kova dėl išlikimo. Ne kiekvienam pavyks iš jos išlipti. Ne visoms tautoms, ne visoms valstybėms. Kažkas išeis iš proto, kažkas baigs savižudybe. Šioje „duobėje“ nutiks įvairūs dalykai, vyks savotiškas santykių užmezgimas bei performatavimas. Bet visa tai vyks ir jau vyksta civilizaciniame dugne, esant iki kelių purve ir šiukšlėse. Nėra nei į ką atsiremti, nei ko griebtis. Patys duobės gyventojai viską sužlugdė ir apteršė.
Bet, kaip sakoma, viltis miršta paskutinė. Galbūt stumdymasis duobės dugne galų gale sutvirtins po kojomis esančią žemę. Ir buvusių draugų, ir dabartinių priešų bei konkurentų lavonai kaip reikiant ją sutrombuos. Tada sušvelnės ir laiko vėjai, ir sutvirtės duobės kraštai. Kažkas prisimins senąsias vertybes ir pirmasis ant duobės krašto numes senos naujos idėjos gelbėjimosi kopėčias, kurios užsikabins ant dar likusių buvusios idėjinės didybės nuolaužų, kurios kampuotų akmens luitų pavidalu dar išliko istorinio proceso paviršiuje.
Kažkas pirmasis išlips į skaisčią ir gyvybingą saulės šviesą iš tamsios ir purvinos praeities gelmių. Daugybė sutryptų bei išsekusių taip ir pasiliks dugne. O duobės kraštai netrukus sugrius ir palaidos gulėjusius jos dugne bei dar bandančius lipti į paviršių.
Ir ant šio „broliško“ „niekieno“ kapo, išsigelbėliai pradės kurti naują gyvenimą. Tokiu paradoksaliu būdu bus realizuotas didžiojo proletarinio himno priesakas: „Naujai pasaulį atstatysim, kas buvo nieks, tas bus viskuo!“
* В. Маяковский, Полное собрание сочинений, т. 8. Москва,
1958, стр. 43.
Šaltinis: Michailas
Bugakovas
Vertė: „Kibirkštis“
Vertė: „Kibirkštis“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą