2019 m. kovo 3 d. Lietuvoje vyko
savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Preliminarūs rezultatai visos šalies
mastu tokie: Visuomeninių komitetų sąrašai surinko apie 27 proc. rinkėjų balsų;
Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) – 16 proc.; Lietuvos
socialdemokratų partija (LSDP) – 13 proc.; Lietuvos valstiečių ir žaliųjų
sąjunga (LVŽS) –11 proc.; Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS) – 6
proc.; Darbo partija (DP) – 5,09 proc.; Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso
koalicija „Krikščioniškų šeimų sąjunga“ (KKŠS) – 5,02 proc.; Tvarka ir
teisingumas (PTT) – 3 proc.; Socialdemokratinė darbo partija (LSDDP) – 2 proc.
Rinkimuose dalyvavo apie 48% rinkėjų.
Politikai ir apžvalgininkai komentuodami
šios rezultatus pirmiausia atkreipia dėmesį į komitetų pergalę prieš partijas
ir savotiškas „feodalizmo“ apraiškas kai kuriose savivaldybėse, kur perrinkti
eilinį kartą merai laiko savo rankose visus valdžios svertus. Taip pat
akcentuojamas ir visiškas tradicinių partijų pralaimėjimas Lietuvos didžiuosiuose
miestuose.
Visuomeniniai komitetai išties pasirodė
įspūdingai. Jie surinko 2,5 kartus daugiau balsų nei per 2015 m. savivaldybių
rinkimus (tada jie gavo apie 10 proc.). Iškart po rinkimų pasigirdo raginimai
sugriežtinti visuomeninių komitetų reglamentavimą ir faktiškai prilyginti jos
partijoms. Logiškai mąstant, tokiu atveju jiems reikėtu suteikti ir partines
privilegijas. Pavyzdžiui, valstybinį finansavimą ir panašiai. Komitetų
populiarumas – tai tradicinių buržuazinių partijų išsigimimo atspindys. Ir tai
globalinė tendencija. Didžiųjų miestų gyventojai tiesiog adekvačiai reaguoja į
tokį bendrą sociologinį trendą. Kaip rodo apklausos, komitetus palankiau
vertina tie, kurie užima geresnę padėtį visuomenėje, turi aukštąjį išsilavinimą
ir gauna aukštesnes pajamas, tai yra didžiųjų miestų gyventojai.
Visame pasaulyje tradicinės dešiniosios ir
kairiosios partijos su savo „centristine“ beveide politika ir neaiškia
„tolerantiška bei politkorektiška“ ideologija praranda įtaką visuomenės
gyvenime. Ir atvirkščiai, ryškėja neformalių, taip vadinamų „populistinių“ bei
„marginalinių“ judėjimų, organizacijų ir asmenybių politinis svoris bei
autoritetas.
Kita vertus, patys tradicinių partijų
nariai bėgiodami iš vienos partijos ar frakcijos į kitas, dalindami
fantastinius priešrinkiminius pažadus, pildami pamazgas ant savo oponentų bei
nuolat skųsdami vienas kitą teisėsaugos institucijoms ir paskatino aktyvius
piliečius burtis į visuomeninius komitetus. Juos dažniausiai ir sudaro
atskilėliai nuo kokių nors partijų. Tradicinių partijų ideologinis
susivienodinimas nulemia ir tradiciškai žemą rinkėjų dalyvavimą rinkimuose. Jau
kelintą kartą jis nesiekia ir pusės turinčių rinkiminę teisę piliečių aktyvumo.
„Feodalizmo“ apraiškų apstu ne tik
savivaldybių lygyje, bet ir mūsų parlamente. Kai kurie Seimo nariai sėdi ten po
3-4-5 kadencijas. O tokie „dinozaurai“ kaip Kirkilas ar Juknevičienė – išvis
nuo nepriklausomybės paskelbimo. Visa nepriklausomos Lietuvos politinė sistema
nuo pat pradžių buvo matomai pakrypusi į dešinę pusę. Ir, deja, per 30 metų
taip ir neatsirado tinkamos atsvaros iš kairės. Buržuazinė valdžia dėjo visas
pastangas ir sutelkė visus savo pajėgumus (tradicines partijas, įstatymus,
teisėtvarką, spectarnybas, žiniasklaidą, rinkiminę sistema ir t. t.) tam, kad
nuslopintų mūsuose bet kokios kairiosios alternatyvos atsiradimą.
Kaip pastebėjo jau minėtas G. Kirkilas,
kairiosios socialdemokratinės pakraipos partijos po šių rinkimų primą kartą prarado
daugumą savivaldybių lygmenyje. Deja, socialdemokratai prarado šią daugumą ne
dėl skilimo ir ne dėl to, kad vykdė kairiąją politiką, o būtent dėl to, kad jos
niekada nevykdė. Šioje vietoje užtenka prisiminti vien nuolatinius
socialdemokratinius priešrinkiminius pažadus dėl progresinių mokesčių įvedimo,
kurie po rinkimų būdavo sėkmingai užmirštami. Arba socialdemokratinės
ideologijos „šedevrus“. Tas pats G. Kirkilas savo laiku pompastiškai pareiškė,
kad „marksizmas – tai paskutinis dogmatizmo bastionas“. Bet pasirodė, kad net
ir atnaujintas G. Palucko pastangomis „socialdemokratinis dogmatizmas“
negelbsti. Eidamas į dešinę, į kairę neateisi, nors žemė ir apvali.
Būtina atkreipti dėmesį ir dar į viena šių
rinkimų pralaimėtoją – Lietuvos teisėsaugą. Jos iškeltos baudžiamosios bylos
kai kuriems merams ne tik nesutrukdė pastariesiems laimėti rinkimus jau pirmame
ture, bet gal net ir pasitarnavo jų pergalei. Tai parodo visiška mūsų
teisėtvarkos sistemos diskreditavimą visuomenės akyse. Žmonės vertina visą
teisinę šalies sistemą kaip politikos instrumentą, kuris naudojamas
politikavimui bei nešvariems politiniams žaidymas ir atitinkamai reaguoja. Niūrus
ir dėsningas „teisinės“ kapitalo valstybės rezultatas!
Taigi, rinkimai kaip rinkimai. Nieko
naujo. Ir rezultatai kaip visada. Visos partijos pralaimėjo, bet kiekviena jų
„pučia žandus“ ir skelbiasi nugalėtoja. Kapitalistinėje visuomenėje svarbu
ne būti, o atrodyti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą