Nadežda Krupskaja. Mano gyvenimas

Sueina lygiai 150 metų, kaip 1869-ųjų vasario 26-ą dieną gimė legendinio rusų revoliucionieriaus, didžiausio XX amžiaus genijaus, Vladimiro Lenino ilgametė gyvenimo draugė ir žmona – Nadežda Konstantinovna Krupskaja. Per ilgą savo gyvenimą pastaroji nuveikė iš ties daug tiek revoliucinės veiklos, tiek paskesnio pedagoginio darbo su vaikais ir jaunimu baruose. Ryšium su tuo savo skaitytojų dėmesiui teikiame neilgą jos pačios (1930 m.) parašytą autobiografiją.

MANO GYVENIMAS

TOLIMA PRAEITIS

Gimiau 1869 metais. Tėvai, nors kilimo ir bajorai, buvo pliki kaip tilvikai, ir kai juodu susituokė, dažnai tekdavo skolintis ketvergę maistui nusipirkti.

Motina valdžios lėšomis buvo auklėjama institute; buvo visiška našlaitė ir tiesiai iš mokyklos suolo nuėjo dirbti guvernante.

MANO TĖVAS

Tėvo gimdytojai pasimirė anksti, ir jis buvo auklėjamas korpuse bei karo mokykloje, kurią baigė karininku. Tais laikais karininkų tarpe buvo daug nepatenkintų. Tėvas visuomet labai daug skaitydavo, netikėjo dievo, buvo susipažinęs su Vakarų socialistiniu judėjimu. Mūsų namuose, kol tebebuvo gyvas tėvas, nuolat lankydavosi revoliucionieriai (iš pradžių nihilistai, paskui narodnikai, o vėliau narodovolcai); kiek pats tėvas yra dalyvavęs revoliuciniame judėjime, negaliu spręsti. Jis mirė, kai man buvo 14 metų, o tuometinės revoliucinės veiklos sąlygos reikalavo griežtos konspiracijos; todėl revoliucionieriai apie savo darbą mažai tekalbėdavo. Kai būdavo kalbama apie revoliucinį darbą, mane paprastai išsiųsdavo į krautuvę ko nors nupirkti ar ką nors kita pavesdavo padaryti. Vis dėlto revoliucinių kalbų aš prisiklausiau pakankamai, ir, žinoma, mano simpatijos buvo revoliucionierių pusėje.

Tėvas buvo didelis karštuolis ir, matydamas kokią nors neteisybę, visuomet įsikišdavo. Kai jis buvo dar visai jaunas karininkas, jam teko dalyvauti malšinant lenkų sukilimą, tačiau malšintojas jis buvo ne koks, paleisdavo paimtus į nelaisvę lenkus, padėdavo jiems pabėgti ir aplamai stengdavosi, kad carinė armija, malšindama sukilusius prieš nepakeliamą Rusijos carizmo jungą, laimėtų mažiau pergalių. Pasibaigus karinei kampanijai, tėvas įstojo į Karinę juridinę akademiją ir, ją baigęs, išsirūpino tarnyba –apskrities viršininko vietą – Lenkijoje. Jis buvo tos nuomonės, kad į Lenkiją tarnauti turi vykti dori žmonės. Kai jis atvyko į jam skirtą apskriti, ten dėjosi įvairiausios šlykštybės – žydus tempdavo į aikštę ir, tratant būgnams, kirpdavo jiems žandenas, lenkams drausdavo aptverti savo kapines ir varydavo ten kiaules, kurios suknisdavo kapus. Tėvas padarė galą visiems šitiems šlykštiems dalykams. Jis įsteigė ligoninę, ją pavyzdingai sutvarkė, persekiojo kyšininkavimą, tuo nusipelnydamas žandarų bei rusų valdininkų neapykantą ir gyventojų, ypač lenkų ir žydų varguomenės, meilę.

Veikiai prieš tėvą pasipylė visokiausi anoniminiai skundai. Jis buvo pripažintas nepatikimu, atleistas, nepranešus priežasčių, ir atiduotas teismui (jis buvo apkaltintas 22 nusikaltimais: kalba lenkiškai, šoka mazurką, caro vardinių dieną kanceliarijoje nebuvo uždegta iliuminacija, nevaikšto į cerkvę ir t. t.) be teisės gauti valstybinę tarnybą. Byla truko dešimt metų, pasiekė Senatą, kur tėvas, jau prieš pat mirtį, pagaliau buvo išteisintas.

TAIP AŠ MOKIAUSI NEAPKĘSTI PATVALDYSTĖS

Aš anksti išmokau neapkęsti nacionalinės priespaudos, anksti supratau, kad žydai, lenkai ir kitos tautos nė kiek neblogesnės už rusus, ir todėl, kai suaugau, iš visos širdies prisijungiau prie RKP programos, kur buvo kalbama apie nacijų teisę gyventi, tvarkytis taip, kaip jos nori; nacijų apsisprendimo teisės pripažinimas man atrodė labai teisingas.

Aš anksti supratau, kas yra carinių valdininkų autokratija, kas yra savivalė. Užaugusi pasidariau revoliucioniere, kovojančia prieš caro patvaldystę.

Netekęs tarnybos, tėvas griebdavosi tokio darbo, koks pasitaikydavo: buvo draudimo agentu, fabriko revizorium, vedė teismo bylas ir pan. Mes amžinai kraustėmės iš miesto į miestą, ir man yra tekę matyti labai daug įvairiausių žmonių, stebėti, kaip gyvena įvairūs gyventojų sluoksniai.

Mama dažnai pasakodavo, kaip ji dirbo guvernante pas dvarininkę ir iki soties prisižiūrėjo, kaip elgdavosi dvarininkai su valstiečiais, kokie jie buvo žvėrys. Ir kai sykį nuvažiavome vasarai (kol tėvas ieškojo vietos) pasisvečiuoti pas tą dvarininkę, kurios sūnus mama kažkada yra mokiusi, aš, nors man buvo 5 metai, triukšmavau, nenorėjau nei pasisveikinti, nei atsisveikinti, nei padėkoti už pietus, taigi mama buvo labai patenkinta, kai mūsų pasiimti atvyko tėvas ir mes išvažiavome iš Rusanovo (taip vadinosi dvaras). O mums važiuojant kibitka iš Rusanovo (buvo žiema), kelyje mūsų vos neužmušė valstiečiai, palaikę mus dvarininkais, primušė vežėją ir žadėjo įmesti į eketę.

Tėvas nekaltino valstiečių, o vėliau kalbėjo su motina apie amžiną valstiečių neapykantą dvarininkams, apie tai, kad dvarininkai yra nusipelnę šios neapykantos.

Rusanove greit susidraugavau su kaimo vaikais ir moterimis, kurios mane myluodavo. Aš buvau už valstiečius. Tėvo žodžius įsiminiau visam gyvenimui, ir suprantama, kodėl vėliau, jau suaugusi, aš buvau už dvarininkų žemių konfiskavimą ir žemės perdavimą valstiečiams.

Taip pat anksti (man tada buvo 6 metai) išmokau neapkęsti fabrikantų. Tėvas tarnavo revizorium Hovardo fabrike Ugliče ir dažnai kalbėdavo apie visas tas niekšybes, kurios ten buvo daromos, apie darbininkų išnaudojimą ir pan. Aš klausydavausi.

O vėliau žaisdavau su darbininkų vaikais, ir mums kartais pavykdavo paleisti iš už kampo sniego gniūžtę į praeinantį valdytoją.

Kai man buvo 8 metai, mes gyvenome Kijeve,— prasidėjo turkų karas. Aš prisižiūrėjau į patriotinį svaigulį, prisiklausiau kalbų apie turkų žiaurumus, bet mačiau sužeistus belaisvius, žaisdavau su belaisviu turkiuku ir manydavau, kad karas —- blogiausias dalykas.

Po to tėvas nusivedė mane į Vereščiagino paveikslų parodą, kur buvo vaizduojama, kaip baltais kiteliais apsirėdę štabo karininkai su kažkokiu didžiuoju kunigaikščiu priešakyje iš saugios vietelės žiūrėjo pro binoklį, kaip grumtynėse su priešu miršta kareiviai. Ir nors tuomet aš dar nemokėjau visko aiškiai suprasti, bet vėliau, kai suaugau, visa širdimi buvau už armiją, atsisakiusią toliau kariauti imperialistinį karą.

„TIMOFEIKA“

Kai man buvo 11 metų, pavasarį mane išsiuntė į kaimą. Tėvas tvarkė dvarininkių Kosiakovskų reikalus; Pskovo gubernijoje jos turėjo nedidelį rašomojo popieriaus fabriką. Reikalai buvo labai supainioti, tėvas pamažu viską tvarkė. Kosiakovskoms jis tuo metu buvo reikalingas žmogus, ir todėl jos buvo jam labai malonios.

Pavasarį aš smarkiai sirgau, ir Kosiakovskos pasisiūlė paimti mane į savo dvarą, kuris buvo už 40 varstų nuo Belajos stoties. Dvaras vadinosi „Studenec”. Tėvai sutiko. Aš truputį varžiausi svetimų žmonių, bet važiuoti arkliais buvo puiku. Važiavome per mišką ir laukus; kalvose jau žydėjo sausiukai, kvepėjo žeme, žalumynais.

Pirmąją naktį aš buvau paguldyta į kažkokį prašmatnų patalą puošniame ponų kambaryje. Buvo tvanku ir karšta. Aš priėjau prie lango, jį atvėriau. Į kambarį siūbtelėjo alyvų kvapas; čiulbėjo ulbėjo lakštingala. Ilgai stovėjau prie lango. Kitą rytą ankstutėliai atsikėliau ir išėjau į sodą, nusidriekusį prie upės. Sode sutikau jaunutę aštuoniolikos metų mergaitę, apsirengusią paprasta kartūnine suknele, žemakaktę, tamsiais garbanotais plaukais. Ji prakalbino mane. Kaip paaiškėjo, tai buvo vietinė mokytoja Aleksandra Timofejevna, arba, kaip ją vadindavo, „Timofeika“. Jau po dešimties minučių jaučiausi su „Timofeika“ visai paprastai, lygiai kaip su drauge, ir plepėjau su ja apie savo įspūdžius. Mokykla, kurią išlaikė dvarininkės, dar veikė. Mokėsi vyresnysis skyrius,— 5 mokiniai, kurie turėjo laikyti egzaminą,— Iliuša, Senia, Mitka, Vania ir Pavelas. Aš ėmiau dažnai užbėgti į mokyklą, lenktyniaudama spręsdavau su vaikais uždavinius, kartu garsiai skaitydavome; buvo linksma'.

„Timofeikos“ kambaryje ant krosnelės buvo daug vaikiškų knygų, aš padėdavau „Timofeikai” jas suklijuoti ir brošiūruoti. Sekmadieniais pas ją ateidavo daug paauglių ir jaunimo. Visi drauge skaitydavo Nekrasovą. „Timofeika“ mums daug pasakodavo. Iš jos žodžių aš supratau, kad dvarininkai – tai kažkas labai blogo, kad jie ne padeda, o kenkia valstiečiams, ir kad valstiečiams reikia padėti. Man nepatiko Kosiakovskos. Jos buvo kažkokios labai jau pasipūtusios. Kosiakovskų motina visuomet dėvėdavo balta suknele, kalbėdavo pro dantis, niurnėdavo ant tarnų; ji man atrodė svetima.

DVARININKĖ NAZIMOVA IR JOS SŪNUS

Dar labiau pradėjau nemėgti dvarininkų po mūsų apsilankymo kaimyniniame dvare. Tenai važiavo Kosiakovskos, „Timofeika“ ir penketas vyresniųjų mokinių. Jie tenai turėjo laikyti egzaminą. Paėmė ir mane.

Dvaras, į kurį mes važiavome, priklausė turtingai dvarininkei Nazimovai. Jai visi pataikavo. Eidama klausyti mišių, ji pabučiuodavo popui ranką ir įsprausdavo į ją 25 rublius. Todėl popas tol nelaikydavo mišių, kol neateidavo dvarininkė.

Egzaminas vyko mokykloje. Vaikus klausinėjo vietinis popas ir kažkoks inspektorius. Vaikai, ypač Iliuša, labai išsigando. Pradėjus diktuoti diktantą, Iliuša iš baimės parašė „кислые счи” vietoj „кислые щи”. Aš neiškenčiau ir priėjau jam pasakyti, kad jis ištaisytų klaidą. „Timofeika“ pasakė man, kad sėdėčiau ramiai ir nesikiščiau; ji pati jaudinosi. Vis dėlto vaikai išlaikė. Iliuša ilgai negalėjo nurimti, buvo išbalęs ir drebėjo. Mus pakvietė pietauti pas Nazimovą. Kas mane apstulbino – tai daugybė kambarinių šunų: boloninių, kurtų, dar kažkokių; jie šokinėjo ant kėdžių, lakstė. Susėdus pietauti, atėjo dvi basos mergaitės. Nazimova pirma sriubos įpylė į šunų lėkštes. Mergaitės išnešiojo šunims maistą. Po to įpylė sriubos svečiams. Visur buvo matyti prabanga. Ypač puošnus buvo sodas; aplinkui tvenkinį augo nuostabios rožės. Bet man buvo nuobodu, ir aš apsidžiaugiau, kai pradėjome ruoštis namo. „Taip, žinoma, – galvojau, – „Timofeika“ teisi, sakydama, jog nereikia dvarininkų“. Tą patį dar anksčiau buvau girdėjusi iš tėvo.

„Timofeika“ pasiimdavo mane su savimi, eidama į gretimus kaimus. Ji nešdavo valstiečiams knygelių ir ilgai su jais kalbėdavosi, bet aš ne viską suprasdavau, ką ji kalbėdavo. Po to „Timofeika” kažkur mėnesiui išvyko.

SU FABRIKO DARBININKAIS

Tuo metu atvyko tėvas su motina ir įsikūrė už kokių dviejų varstų nuo Kosiakovskų dvaro, ties fabriku; aš persikėliau pas juos. Susidraugavau su vaikais, kurie dirbo fabrike. Pasirodė, ten dirba ir Iliuša. Aš taip pat pradėjau vaikščioti į fabriką ir kartais kiauras valandas sėdėdavau ir dėstydavau į kipas ir stopas vyniojamojo popieriaus lakštus. Susidraugavau taip pat su seniu, kuris vežiodavo į fabriką malkas. Jis leisdavo man atsistoti vežime ir stačiomis valdyti arklį; tai man labai patikdavo. Mes važiuodavome į mišką, ten aš jam padėdavau prikrauti vežimą malkų, paskui mes eidavome šalia vežimo ir, privažiavę fabriką, išmesdavome malkas į katilinę. Tėvas su motina šaipėsi iš mano uolumo ir apdraskytų rankų.

Ties fabriku pašiūrėje kiauras dienas sėdėjo bobos, dainuodamos tvarkė, rūšiavo purvinus skudurus, iš kurių fabrike buvo gaminamas popierius. Specialūs supirkinėtojai skudurus supirkdavo kaimuose iš valstiečių – čia buvo nudryžusių mėlynų palaidinių, kelnių, įvairių skarmalų. Aš atsisėsdavau prie bobų, pritardavau dainoms ir rūšiuodavau skudurus.

Po laiptais pas mane gyveno zuikutis, jį man atnešė viena boba. Aš dar turėjau draugą – rudą kiemo šunį Karsoną. Po pietų aš įpildavau į lėkštę sriubos, rūgusio pieno, įmesdavau ten kaulų, duonos likučių ir šaukdavau: „Karsonai, Karsonai!“ Mano pašauktas, Karsonas lėkdavo iš visų jėgų ir su malonumu suėsdavo jam paruoštus pietus.

Pagaliau reikėjo išvažiuoti. Gaila buvo palikti „Timofeiką“, kuri jau buvo sugrįžusi, gaila buvo skirtis su vaikais, su seneliu, teta Marja, su Karsonu. Kai privažiavo puskarietė ir mes į ją susėdome, Karsonas palindo po puskariete. Jį teko jėga ištraukti. Žiemą man pasakojo, kad Karsoną sudraskę vilkai. Buvo labai gaila.

Ne kartą klausinėjau apie „Timofeiką“. Sykį tėvas papasakojo, kad netikėtai atvykusi policija, padariusi pas „Timofeiką“ kratą, radusi literatūros ir caro portretą, kuriame buvęs užrašytas kažkokio uždavinio sprendimas. Vėliau sužinojau, kad „Timofeiką“ dvejus metus išlaikė Pskovo kalėjime, belangiame kambarėlyje. Paskui aš jos niekad nebemačiau. Pavarde ji buvo Javorskaja. Žiemą, sėdėdama klasėje, aš vis piešdavau namelius su iškaba „Mokykla” ir galvodavau apie tai, kaip aš būsiu kaimo mokytoja.

Nuo to laiko aš visą gyvenimą domėjausi kaimo mokykla ir kaimo mokytojais.

1881 METŲ KOVO PIRMOJI

Ar aš galėjau tada nejausti simpatijos revoliucionieriams! Gyvai prisimenu 1881 metų kovo pirmosios vakarą, kai narodovolcai bomba nužudė carą Aleksandrą II. Iš pradžių pas mus atėjo baisiai išsigandę mūsų giminės, bet nieko nepasakė. Po to uždusęs įlėkė senas tėvo draugas kariškis, kartu su juo mokęsis korpuse, ir ėmė pasakoti nužudymo smulkmenas, kaip buvo išsprogdinta karieta ir kt. „Aš štai ir krepo ant rankovės nusipirkau“, – pasakė jis, rodydamas nusipirktąjį krepą. Prisimenu, kaip aš nustebau, kad jis nori dėvėti gedulą, mirus carui, kurį visada plūsdavo. Tasai tėvo draugas buvo labai šykštus, ir todėl aš pagalvojau: „Na, jeigu jis nepagailėjo pinigų krepui pirkti, vadinasi, teisybę sako“. Aš nemiegojau kiaurą naktį. Galvojau, kad dabar, nužudžius carą, viskas pasikeis, liaudis gaus laisvę.

Tačiau taip neįvyko. Viskas pasiliko po senovei, dar blogiau pasidarė. Narodovolcus sučiupo policija, o caro užmušėjai buvo nužudyti. į mirties bausmės vietą juos vežė pro gimnaziją, kurioje aš mokiausi. Paskui, tą dieną, vakarop, dėdė pasakojo, kaip kariamasis Michailovas išsprūdęs iš kilpos.

Sugavo ir mūsų pažįstamus revoliucionierius. Apmirė bet koks visuomeninis gyvenimas...

MOKYTIS!

Iš pradžių mokiausi namuose. Mane mokė mama. Anksti išmokau skaityti. Knygos buvo mano džiaugsmas. Aš rijau knygą po knygos, jos man atverdavo ištisą pasaulį.

Aš labai norėjau kaip galima greičiau įstoti į gimnaziją. Įstojau, kai man buvo 10 metų. Tačiau gimnazijoje man buvo bloga. Klasė buvo didelė, 50 mokinių. Aš buvau labai nedrąsi ir kažkaip joje pradingai!. Niekas į mane nekreipė jokio dėmesio. Mokytojai užduodavo pamokas, šaukdavo prie lentos, klausinėdavo pamokų, rašydavo pažymius. Klausinėti ko nors nebuvo priimta. Mūsų klasės dama buvo priekabi ir rėksnė, pataikaudavo turtingoms mergaitėms, kurios atvažiuodavo savais arkliais, ir bardavo pras-tai apsirengusias mergaites. O svarbiausia, tarp mergaičių nebuvo draugystės, buvo labai nuobodu ir nyku. Aš labai uoliai mokiausi pamokas ir buvau labiau išprususi už kitas, bet atsakinėdavau blogai, nes galvodavau visai ne apie tai, ko manęs klausdavo.

Tėvas, matydamas, kad gimnazijoje jaučiuosi blogai, perkėlė į kitą — privačią Obolenskajos gimnaziją.

Tenai buvo visai kas kita.

Ant mūsų niekas nerėkdavo, vaikai jautėsi laisvai, buvo draugiški viens kitam, ir aš su daugeliu susidraugavau. Mokytis buvo labai įdomu. Aš iki šiol prisimenu šią gimnaziją iš gerosios pusės: ji man davė daug žinių, išmokė dirbti, padarė mane visuomenišku žmogumi.

TEKO GALVOTI APIE UŽDARBĮ

Tėvas, su kuriuo aš draugavau ir kalbėdavausi apie viską, mirė, kai man buvo 14 metų. Likome su mama dviese. Ji buvo labai gera, gyva moteris, bet į mane žiūrėjo kaip į vaiką. Aš atkakliai gyniau savo savarankiškumą. Tik vėliau, kai jau tarp mūsų susidarė lygybe paremti santykiai, mes pradėjome gyventi bičiuliškai. Ji labai mane mylėjo, ir mes visą gyvenimą pragyvenome drauge. Ji pritarė, kad aš pasidariau revoliucionierė, ir padėdavo. Visi partinio darbo draugai, kurie buvodavo pas mus, ją pažinojo ir mylėjo. Ji, būdavo, nieko neišleis alkano, kiekvienu pasirūpins. Mirus tėvui, teko galvoti apie uždarbį. Aš gavau pamokų. Taip pat mes su mama imdavome perrašinėti. Be to, išsinuomavome didelį butą ir ėmėme nuomoti kambarius. Čia teko pamatyti įvairiausių žmonių, prisižiūrėti, kaip gyvena studentai ir įvairūs smulkūs miesto inteligentai – telefonininkės, siuvėjos, felčerės ir kt. Kadangi aš buvau pirmoji mokinė, tai pamokų gaudavau per gimnaziją. Šis užsiėmimas nebuvo saldus. Turtingesnieji tėvai iš aukšto žiūrėdavo į mokytoją, kišdavosi į užsiėmimus. Svajojau, baigus gimnaziją, dirbti mokytoja, bet niekaip negalėjau rasti vietos.

KAME GI IŠEITIS?

Tuo metu aš uoliai skaičiau Levo Tolstojaus kūrinius. Jis labai aštriai kritikavo turtuolių prabangą ir dykinėjimą, kritikavo valstybinę santvarką, rodė, kaip viskas daroma sočiam ir maloniam dvarininkų bei turtuolių gyvenimui ir kaip nyksta, žūva nuo besaikio triūso darbininkai, kaip po sunkaus darbo našta galuojasi valstiečiai. L. Tolstojus mokėjo labai ryškiai viską atvaizduoti. Aš apmasčiau visa tai, ką pati matydavau aplink save, ir pamačiau: L. Tolstojus teisus. Kitaip pažiūrėjau ir į revoliucionierių kovą, geriau supratau, už ką jie kovoja. Bet ką daryti? Teroru, atskirų, ypač kenksmingų valdininkų ir carų žudymu reikalo nepataisysi. L. Tolstojus nurodė tokią išeitį – fizinis darbas ir tobulinimasis. Namuose pradėjau viską daryti pati, o vasarą dirbdavau sunkų valstietišką darbą. Atsisakiau gyvenime bet kokios prabangos, pasidariau atidesnė žmonėms, kantresnė. Bet veikiai supratau, kad nuo to niekas nesikeičia, ir neteisinga santvarka gyvuos kaip ir iki šiol, nors ir kažin kiek aš besiplėšyčiau dirbdama. Tiesa, aš geriau pažinau valstiečių gyvenimą, išmokau paprastai kalbėtis su valstiečiais ir darbininkais, bet kokia gi tai buvo išeitis! Aš galvojau, jog jei įstosiu į aukštąją mokyklą, tai sužinosiu, ką reikia daryti, norint pakeisti gyvenimą, panaikinti išnaudojimą.

Tuo metu moterų nepriimdavo nei į universitetą, nei į jokias kitas aukštąsias mokyklas. Carienės patvarkymu, – o ji buvo tos nuomonės, kad moteriai nereikia mokytis, bet reikia sėdėti namie ir prižiūrėti vyrą bei vaikus, – buvo uždaryti Moterų medicinos kursai ir Aukštieji moterų kursai. Aš mokiausi pati, kaip sugebėdama.

Pagaliau Piteryje buvo atidaryti Aukštieji moterų kursai, ir aš į juos įstojau. Po poros mėnesių jais smarkiai nusivyliau. Pamačiau, kad to, ko man reikia, kursai neduos, kad ten mokoma itin moksliškų, bet labai nuo gyvenimo nutolusių dalykų.

KAIP AŠ TAPAU MARKSISTE

Laikai tuomet buvo visiškai kitokie, negu dabar. Nebuvo gerų knygų visuomeniniais klausimais, nebuvo susirinkimų, darbininkai buvo visiškai neorganizuoti, darbininkų partijos taip pat nebuvo. Aš turėjau 20 metų ir netgi nebuvau girdėjusi, kad gyveno kažkoks Marksas, nieko nebuvau girdėjusi apie darbininkų judėjimą – apie komunizmą.

Kartą aš patekau į studentų ratelį, – tada kilo studentų judėjimas, ir man atsivėrė akys. Aš mečiau kursus ir pradėjau mokytis rateliuose, ėmiau skaityti Marksą ir kitas reikalingas knygas. Aš supratau, kad gyvenimą pakeisti gali tik revoliucinis darbininkų judėjimas, kad, norėdama būti naudinga, reikalinga, visas savo jėgas turiu atiduoti darbininkų reikalui.

Pavasarį aš paprašiau, kad man gautų Markso „Kapitalo” I tomą ir kitas knygas, kurios man bus naudingos. Markso tuomet neduodavo net Viešojoje bibliotekoje, ir jį gauti buvo labai sunku. Be „Kapitalo“, dar vargais negalais gavau Ziberio „Pirmykštės kultūros apybraižas”, V. V. (Voroncovo) „Kapitalizmo likimą Rusijoje“, Jefimenkos „Šiaurės tyrinėjimą“.

Anksti pavasarį mes su motina išsinuomojome kaime pirkią, ir aš paėmiau su savimi knygas. Visą vasarą uoliai dirbau kartu su šeimininkais, vietos valstiečiais, kuriems trūko darbo rankų. Prausdavau vaikus, dirbau darže, grėbiau šieną, pjoviau javus. Kaimo interesai mane labai sudomino. Būdavo, prabundi naktį ir galvoji pro miegus: „Kad tik arkliai į avižas nenueitų”. O tarpais taip pat uoliai skaitydavau „Kapitalą”. Pirmieji du skyriai buvo labai sunkūs, bet, pradedant trečiuoju skyrium, reikalai pasitaisė. Aš tarsi gyvąjį vandenį būčiau gėrusi. Ne tolstojiškame tobulinimesi reikia ieškoti kelio. Galingas darbininkų judėjimas – štai kur išeitis.

Vakarėja, sėdžiu su knyga ant priebučio laiptelių ir skaitau: „Muša kapitalizmo mirties valanda: eksproprijuojami ekspropriatoriai“. Širdis tvaksi, net girdėti. Žiūriu priešais save ir niekaip nesuprantu, ką vapalioja čia pat ant priebučio prisiglaudusi paauglė auklė su šeimininkų vaiku ant rankų: „Mūsiškai barščiai, jūsiškai sriuba, mūsiškai luotas, jūsiškai valtis... mūsiškai irklas, tik nežinau, kaip jūsiškai”, stengiasi ji man išaiškinti, nesuprasdama, kodėl aš tyliu. Ar aš tada galvojau, kad sulauksiu to meto, kai bus „eksproprijuojami ekspropriatoriai“? Tada šis klausimas manęs nedomino. Mane domino viena: aiškus tikslas, aiškus kelias. Ir po to kiekvieną kartą, kai plykstelėdavo darbininkų judėjimo liepsna: 1896 metais, Peterburgo tekstilininkų streiko metu, sausio 9-ją, 1903-1905 metais, 1912 metais, Lenos įvykių metu, 1917 metais, kiekvieną kartą galvodavau apie kapitalizmo mirties valandą, apie tai, kad šis tikslas priartėjo dar per žingsnį. Apie šią kapitalizmo mirties valandą galvojau ir Tarybų II suvažiavime, kai žemė ir visi gamybos įrankiai buvo skelbiami liaudies nuosavybe. Kiek dar žingsnių yra likę ligi tikslo? Ar pamatysiu paskutinį žingsnį? Ką gali žinoti! Bet tai nesvarbu. Vis tiek, dabar „svajonė galima ir artima tapo“. Ji pasidarė apčiuopiama. Kad jos įgyvendinimas yra neišvengiamas, kiekvienam aiškiai matyti. Kapitalizmo agonija jau prasidėjo.

UŽ NEVOS UŽKARDO

Ratelius lankiau trejetą metų, labai daug ko juose išmokau, visai kitaip pradėjau žiūrėti į gyvenimą. Bet aš norėjau ne tik žinoti, bet ir dirbti, būti naudinga. Studentų ryšiai su darbininkais buvo silpni: tuomet studentai, jeigu jie lankydavosi pas darbininkus, buvo įvairiausiai persekiojami; carinė vyriausybė stengėsi atitverti studentus nuo darbininkų mūro siena, ir, norint nueiti pasikalbėti su darbininkais, reikėdavo persirengti, kad nebūtum panašus į studentą, ir eiti slapta. Visus studentijos ryšius buvo galima ant pirštų suskaičiuoti. Aš tada nusprendžiau eiti mokytojauti į sekmadieninę vakarinę mokyklą Smolensko kaime, esančiame už Nevos užkardo (dabar šis rajonas vadinamas Volodarskio rajonu).

Mokykla buvo didelė, šešiems šimtams žmonių, ją lankė darbininkai iš Maksvelio, Palio, Semianikovo fabrikų, iš Aleksandrovsko gamyklos ir kitų. Beveik kasdien tenai važinėdavau.

Šioje mokykloje užmezgiau labai plačius ryšius, artimai pažinau darbininkų gyvenimą, pačius darbininkus. Tada dar buvo tokia tvarka, jog atvykęs inspektorius uždarydavo kartojamąją grupę už tai, kad ten būdavo einamos trupmenos, kai pagal programą buvo leista tik keturios aritmetikos taisyklės, jog darbininką etapu išsiųsdavo į gimtinę už tai, kad, kalbėdamas su valdytoju, pavartodavo posakį „darbo intensyvumas“ ir t.t. Ir vis dėlto mokykloje buvo galima dirbti. Galima buvo kalbėti, ką nori, nevartojant tenai baisių žodžių: „carizmas”, „streikas“, „revoliucija“. Ir mes (sekančiais metais mokykloje pradėjo dirbti dar keletas marksistų) stengėmės, neminėdami Markso vardo, išaiškinti mokiniams marksizmą. Mane nustebino, kaip buvo lengva, remiantis marksizmu, aiškinti darbininkams pačius sunkiausius dalykus. Visos gyvenimo aplinkybės padėdavo jiems suvokti marksizmą. Žiūrėk, atvažiuoja rudenį iš kaimo vaikinukas. Iš pradžių per „geografijos“ ir „rusų kalbos“ pamoką užsikemša ausis ir skaito Rudakovo senąjį arba naująjį įstatymą, o, žiūrėk, pavasariop po pamokų mokykloje jau bėga į ratelį ir apie tai duoda suprasti daug reiškiančiu šyptelėjimu. Pasakys kuris nors darbininkas per „geografijos“ pamoką: „Namudiniai verslai negali konkuruoti su stambiąja gamyba“ arba paklaus: „Koks skirtumas tarp Archangelsko kaimiečio ir Ivanovo-Voznesensko darbininko?“ ir jau žinai, kad šis darbininkas priklauso marksistiniam rateliui, ir jis žino, kad jis tai pasakė savo fraze, ir tada atsiranda tarp mūsų ypatingas ryšys, tartum jis būtų pasakęs kokį slaptažodį. Po to jau ateina ir kiekvieną kartą savitai pasisveikina: ,,Tu, girdi, mūsiškė”. Tačiau ir tie, kurie nelankė ratelių ir dar nemokėjo formuluoti „skirtumo tarp Archangelsko kaimiečio ir Ivanovo- Voznesensko darbininko”, su mumis elgėsi kažkaip itin rūpestingai ir meiliai.

– Knygų šiandien nedalykite,—perspėja kuris nors mokinys (nors dalijamos knygos paprastai būna iš bibliotekos),— naujas žmogus atėjo, kas jį žino: vienuoliu buvo. Mes apie jį sužinosime...

– Prie šito juodojo nieko nekalbėkite: jis į ochranką slankioja, – perspėja pagyvenęs darbininkas.

Išeina mokinys į kareivius ir, prieš išvykdamas, atveda savo bičiulį iš Putilovo gamyklos.

– Toli vaikščioti, vakarais lankyti negalės, o sekmadieniais tegu vaikšto į „geografiją“.

Šioje mokykloje išmokytojavau penkerius metus, kol patekau į kalėjimą.

Šie mokykloje praleisti penkeri metai įliejo gyvo kraujo į mano marksizmą, visam laikui sujungė mane su darbininkų klase.

Tuo metu pas mus ėmė kurtis nors ir labai silpna, bet vis dėlto organizacija. Aktyviųjų marksistų organizacija, vokiečių darbininkų partijos pavyzdžiu, ėmė vadintis socialdemokratine.

1894 metais* į Piterį atvyko Vladimiras Iljičius, ir tada reikalai žymiai pagerėjo, organizacija sparčiai stiprėjo. Mes su Vladimiru Iljičium dirbome viename rajone ir greitai labai susidraugavome. Mūsų organizacija jau pradėjo plačią agitaciją lapeliais. Pradėjome leisti nelegalias brošiūrėles, po to sumanėme leisti nelegalų populiarų žurnalą. Kai jis jau buvo beveik visiškai paruoštas, Vladimiras Iljičius ir dar eilė kitų draugų buvo suimti . Tai buvo didelis smūgis organizacijai, tačiau šiaip taip telkėme savo jėgas ir toliau leidome lapelius. 1896 m. rugpjūčio mėn. įvairiais būdais kurstėme streiką, padėjome jam praeiti organizuotai. Po streiko prasidėjo suėmimai, buvau suimta ir aš. Ištrėmime ištekėjau už Vladimiro Iljičiaus. Nuo to laiko mano gyvenimas ėjo įkandin jo gyvenimo, aš padėdavau jam darbe, kuo ir kaip galėdama. Pasakoti apie tai — reikštų pasakoti Vladimiro Iljičiaus gyvenimo ir darbo istoriją. Emigracijos metais mano darbas daugiausia buvo palaikyti ryšius su Rusija. 1905-1907 metais buvau CK sekretorė, o nuo 1917 metų dirbu liaudies švietimo srityje. Šį darbą labai mėgstu ir laikau svarbiu. Norėdami įvykdyti iki galo Spalio reikalą, darbininkai turi įsigyti mokslinių žinių, įsigyti jų turi ir valstiečiai. Be šito jie negalės sąmoningai eiti paskui darbininkų klasę, be šito lėčiau jungs savo ūkius. Mano darbas liaudies švietimo srityje yra glaudžiai susijęs su propagandiniu ir agitaciniu partijos darbu.

* „Tarybų Sąjungos Komunistų partijos istorijoje“, 1959, nurodoma, kad Vladimiras Iljičius Leninas į Peterburgą atvyko 1893 metais (30 psl.).

BAIGIAMASIS ŽODIS

Man teko didelė laimė matyti, kaip augo darbininkų klasės jėga ir galia, kaip augo jos partija, teko būti didžiausios pasaulyje revoliucijos liudininke, matyti jau naujos, socialistinės santvarkos daigus, matyti, kaip iš pagrindų pradeda persitvarkyti gyvenimas.

Aš visuomet labai apgailestaudavau, kad neturėjau vaikų. Dabar nesigailiu. Dabar aš jų turiu daug – komjaunuolių ir jaunųjų pionierių. Visi jie — leniniečiai, nori būti leniniečiais.

Jauniesiems pionieriams prašant, parašyta ši autobiografija.

Jiems, savo mieliems, brangiems vaikams, ją ir skiriu.

Šaltinis: N. Krupskaja. Rinktiniai pedagoginiai raštai. V., 1960, p. 9-19.