2018 m. gruodžio 24 d., pirmadienis

Eduardas Mieželaitis. „Tu man atstoji sveikatą“ (apie Adomą Mickevičių)

Sueina lygiai 220 metų, kaip 1798-ųjų gruodžio 24-ąją gimė žymusis poetas Adomas Mickevičius, romantizmo mūsuose pradininkas. Ir daugiau. „Šauklys, šaukiąs karius į kovą – ir pats kovon jų priekyje einąs“*, – ši kadaise lietuvio Janonio duota tikrojo Poeto charakteristika puikiai tiko lenkui Mickevičiui, savo kūryba reiškusiam liepsningus patriotinius bei revoliucinius demokratinius XIX amžiaus idealus. Nuo galvos ligi kojų kovotoju buvusio Mickevičiaus pavyzdys aktualumo nepraranda ir šiandien. Apie jį – A. Mickevičiui skirtoje taip pat poeto, E. Mieželaičio knygos „Čia Lietuva“ ištraukoje „Tu man atstoji sveikatą“.

* J. Janonis. Poetas (J. Janonis. Raštai. T. 1. V., 1957, p. 335).

TU MAN ATSTOJI SVEIKATĄ

1. KAUNE. ADOMO MICKEVIČIAUS SLĖNYJE

... Medžiai, lydėdami Girstupio srovę, šnabžda vėlyvą rudenio metą:

– Litwo! Ojczyzno!.. ty jesteš jak zdrovie...

.    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .

– Lietuva! tu man atstoji sveikatą...

.    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .

Ąžuolo gelstantys lapai iš lėto
krinta – nelyginant dienos,
savaitės,
mėnesiai,
metai,–
tai laikas,
poeto
Girstupį,
ąžuolą,
akmenį
keitęs...

...Baigia išsekti jau Girstupio žiotys,
ąžuolas skerdėja, trupa granitas,–
lieka kietesnis už akmenį žodis,
didžiojo dainiaus čia pasakytas...
Krinta ir krinta į Girstupio srovę
lapai vėlyvą rudenio metą...

.    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .

– Litwo! – kartoju, – ty jesteš jak zdrowie...

.    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .

Lietuva! tu man atstoji sveikatą...

2. JO KERTINIS AKMUO

Žalių medžių paunksmėje kietu letargo miegu miega akmuo... Jis gali daug pabyloti, gali daug papasakoti. Nes jis nemaža matė. Jame įrėžtos dvi raidės – AM. Viską ardantis ir naikinantis laikas neįstengė ištrinti šių inicialų. Juos čia ateinančioms kartoms galbūt išsaugojo švelnioji poezijos mūza Erata. Ir laimė, kad išsaugojo. Akmuo... Inicialai... Ir tarsi šių inicialų tąsa – siauras takelis. Bet tai pradžia plačiausio kelio, kuris vėliau lyg vijoklis apsivijo žemės rutulį. Tai šaltinis, iš kurio ištekėjęs siauras tarsi šis Girstupio upelis pavirto plačia ir audringa upe, įsiliejusia į giliausią pasaulinės kultūros okeaną. Akmuo... Tokiame akmens soste puikiausiai būtų išsitekęs net pasakų milžinas Naglis. Geresnio kampo poetiniams apmąstymams dieviškame Olimpe gal neturėjo nė pats Apolonas. Beje, čia ir sėdėta milžino. Net sparnuoto. Pro medžius, saujomis raškydamas gelstančius lapus, atlėkdavo rudeninis vėjas. Jis pastverdavo sėdinčio ant šio akmens susi- mąsčiusio žmogaus ilgus juodo apsiausto skvernus ir pakeldavo juos į viršų. Ir tada jis būdavo panašus į vienišą ir rūstų, juodais sparnais plasnojantį į kalnus demoną. O jis ir buvo demonas: metė paniekos kupiną žvilgsnį „žemyn“, į žemės slėnį, „kur tamsoje šliužų priviso“, ir pakilo į fantastinę, į iliuzorinę Idealo respubliką. Jo širdis tikrai nerimo ir virė – tarsi demono. Nors poetinio susimąstymo akimirką šis balto veido, gražiai išlenktų lūpų, žydrų akių Faunas daugiau būdavo panašus į marmurinį Apoloną negu į niūrų, išsižadėjusį pasaulio Demoną. O gal jame tilpo ir šviesus Apolonas, ir juodas Demonas? Kartais ir taip atsitinka. Reikia atidžiai skaityti jo eiliuotą testamentą. Jis geriausiai paliudys. Ir gyvu žodžiu prabils inicialai akmeny AM – Adomas Mickevičius...

...1820 metai. Kaunas. Senamiestis. Protarpiais akmeniniu grindiniu nušuoliuoja arklio kanopų sinkopės, nusirita vežimo ratų dodekafoninė muzika. Rotušės aikštė.

Atsidaro gimnazijos durys, ir į gatvę išeina jaunas, lieknas ir gražus mokytojas. Griežtas erelio profilis, tankios žandenos, gauruota galva. Jis tik baigė skaityti mokinių darbus, pavargo, išrūkė pypkę ir išeina dabar pasivaikščioti. Prieina ir stabteli prie raudonų plytų bažnyčios. Į jį padvelkia garsi ir garbinga praeitis. Šis aukštas gotinis statinys jam primena tvirtą, augalotą Vytauto laikų kareivį: tvirtai įaugo į šią Nemuno pakrantę ir, apsišarvavęs raudonų čerpių šarvais, įrėmęs į žemę žvilgantį saulės spindulio kalaviją, saugo nuo vakarinių priešų šitą žemę. Audringa praeitis...

Mokytojo žvilgsnį pasigauna Nemuno srovė ir neša į saulėtą tolumą: ten, kur į Nemuną įteka iš tolimo Vilniaus, jo mylimo akademinių studijų miesto, iš šios stebuklingos Gedimino vizijos, atitekėjusi srauni ir linksma Neris. Žydras mokytojo žvilgsnis plaukia plaukia pasroviui. Į netolimą santaką. O santakoje raudonuoja buvusios tvirtovės griuvėsiai. Griuvėsiai? Čia, atrodo, po sunkaus žygio prigulė pailsėti, užsiklojo rusvomis meškenomis ir miega senovės milžinas. Miega, pasidėjęs šalia žvilgantį dviašmenį kalaviją, kurį žmonės dabar vadina Nemunu, ir laukia ženklo. Sutrimituos viršum jo galvos saulė, tas varinis kovos trimitas, ir milžinas pakils iš miego, nusimes rusvas meškenas ir vėl nueis į žygį... Mokytojas žvelgia į šį miegantį milžiną ir mąsto. Šią akimirką šmėsteli jo atminty Lietuvos karaliaus Mindaugo kalnas ir gimtojo Naugarduko pilies griuvėsiai. Ten liko įspaustos jo vaikiškos pėdos. Ten liko visos jo pasakos. Ak, tas tolimas Naugardukas... Ak, tolimoji Zaosė... Vaikystė – taip pat laiko nugalėtos ir sugriautos pasakų pilies griuvėsiai... Sudie, tolimoji pasaka!..

Mokytojas nusisuka, palieka pilį santakoje ir palengva kopia į Žaliakalnį. Jį pasitinka žalia ąžuolų giraitė ir viršum jos žydrus padangės sparnus išskleidusi vasaros popiečio valdovė – karalaitė Rimtis. Jos glamonės maloniausios. Malonesnės už tolimos kaip vaikystės pasaka, už labai tolimos jau Marilės glamones... Nors dar taip neseniai Tuhanovičių dvaro sode, melsvoj liepų paunksmėj, Marilė laikė prie krūtinės priglaudusi jo gauruotą galvą, o lūpų tulpės šiluma kuteno jo smilkinius. Dar taip neseniai... Ir kas beliko? Pasinerti į vasaros popiečio valdovės Rimties glėbį ir švelnių prisiminimų sapne žengti Petrarkos pėdomis – šnabždėt sonetą Laurai:

O Laura, pasakyk, ar tavo atminty
Šviesioji praeitis dar kada nors iškyla,
Kai jautėme abu širdžių aistringą bylą,
Užmiršę, kad yra pasauly ir kiti?

Jazmino krūmo, jo žiedelių paslėpti,
Upelei skambinant pro vakarinę tylą,
Mes jutom, kaip jausmai kalbėtis nenutyla,
Kaip meilės gaubia mus šešėliai nekalti.

Mėnulis, nelauktai pro debesį išėjęs,
Į tavo plaukus ir krūtinę pažiūrėjęs,
Paversdavo tave nežemiška dvasia.

Ir tąsyk, akimis paskendęs akyse,
O lūpom su tavim, brangioji, susiliejęs,
Ir laimę suradau, ir ašaras jose.

Kieno tai aimanos? Girdėtos. Bet kieno jos? Petrarkos? Galbūt. O gal jaunojo Verterio? Verterio... Jaunas mokytojas ilgai nesiskyrė su šiuo romanu. Užsidegęs žvakę, užsidaręs mažam kambarėly, jis godžiai skaitydavo šios nuostabios knygos puslapius. Skaitydavo ir aimanuodavo, skaitydavo ir drauge su jaunuoju Verteriu skųsdavosi nelaimingu savo likimu. Ir pagalvodavo: argi ir mano likimas – Verterio likimas? Nelaiminga, atstumta meilė ir... Ne, gink dieve, tik ne Verterio... Greičiau Šilerio Moro likimas. Sukilusio prieš viso pasaulio neteisybę plėšiko likimas. Greičiau Bairono kerštingo korsaro likimas... Pasaulis žiaurus ir neteisingas.

Bet ar kapituliacija prieš blogį – heroizmas? Ar verte- riškas pasitraukimas iš gyvenimo – heroizmas? O ne! Tai rezignacija. Silpnųjų protestas. Stipriųjų protestas –- baironiško korsaro kerštas, šileriško plėšiko Moro šūvis. Kukliame mokytojo kambarėlyje blaškosi vėjo plaikstoma žvakės liepsna. Ir revoliucinės epochos vėjo paliesta, tarsi žvakės liepsna jauno poeto krūtinėje blaškosi volteriško skepticizmo, filomatų ir filaretų išpuoselėta romantiška dvasia. „Und die ai ten Formen stūrzen ein“–pataria, kursto, šnabžda jam į ausį Šileris. Senos formos griūna. Ir jų griuvėsiuose gimsta tobulesnių formų pavidalai. Ir tas „paklaikęs, apdujęs, paniuręs“ Kauno mokytojas, tas maištingas romantikas, tas devynioliktojo šimtmečio novatorius, avangardistas, modernistas, paklaikusiomis akimis žvelgia į nakties tamsą ir taria žodžius:

Be dvasios, be širdies – tai griaučių minios!
O, duok, Jaunyste, man sparnus!
Virš žemės negyvos, lig pat žydrynės,
Pakilsiu rojun, į kraštus,
Kur įkvėpimas kuria stebuklus,
Kur puošia jis žiedais naujovę,
Tenai viltis – jo palydovė!

Apoloniškoje jauno poeto sieloje pabudo audringas Demonas. Dabar jis šileriškas plėšikas. Jam dabar nieko negaila. Jis dabar sukilo prieš sustabarėjusias senas formas. Prieš konservatizmą. Prieš tamsoje knibždančius šliužus. Prieš egoizmą. Ir mirties problemą poetas dabar sprendžia prasmingai:

Laimingas kritęs kovoje tasai,
Kuris kitiems taps laiptu, kelią tiesiant
Į rūmus ateities, į garbę šviesią...

Tai jau nebe verteriškas, nebe pasyvus požiūris. Prasminga tik herojiška mirtis. Poetas išsprendžia šią sunkią, kankinančią jį problemą. Gyventi! Kam? – klausia poetas ir atsako:

Žvelk ten, kur nepasieks akis,
Laužk tai, ko nepajėgia protas!

Ir pabaigoje – dar drąsiau, tiems laikams dar drastiškiau poetas ryžosi pareikšti: „Pasistūmėk pirmyn, planeta!“ Tai jau maksimalizmas, maištas, programa. Tai jau revoliucinis iššūkis. Neapykanta konservatyviai praeičiai, pareiškimas ateičiai. Tai avangardizmas. Tai himnas revoliucijai. Jaunasis modernistas sulaužė sustingusį klasikinio eilėraščio kanoną, žodyną, manierą. Prabilo gyvas, natūralus šnekamosios kalbos žodis. Jis, tiesa, ne iš karto susilaukė pripažinimo. Konservatoriai dar ilgai nenorėjo įsileisti jo į poezijos šventovę. Nepadėjo jiems nė cenzūra, griežtai persekiojusi šį puikų programinį novatoriaus eilėraštį. Gyvenimas stipresnis, jis nugalėjo. Kaune parašyta „Odė jaunystei“ tapo naujo ir didelio kelio pradžia...

... Jaunas mokytojas nepajunta, kaip atsiduria prie milžiniško riedulio. Medžiai stovi sustingę, tarytum žalias bures suglaudę laivų stiebai uoste. Ant šakutės verteriškai verkia paukštis. Papėdėje žalsvą laumžirgį gaudo guvus sidabrinis Girstupio žalčiukas. Šnarindamas žoles, šliaužia sidabriniu pilvu per nugludintus baltus akmenėlius, šnypšdamas vejasi laumžirgį ir niekaip negali pagauti. O už snaudžiančio akmens – baltas rankas keleiviui tiesia vasaros popiečio valdovė Rimtis... Pailsėsiu, galvoja keleivis. Atsisėda ant olimpinio akmens, atsiremia į baltą karalaitės Rimties krūtinę, užmerkia pailsusias akis ir užmiega švelniam jos glėby. Ir staiga mato sapną... Senas dvaro parkas. Šakotos mėlynos liepos. O tamsioje medžių unksmėje šmėsteli balta kaip rūkas suknelė, baltas kaip Svitezio ežero vandens lelijos žiedas veidas ir žydros žydros akys – kaip žvaigždės ežere... Kas tu? – klausia jaunas mokytojas sapne. – Petrarkos sonetų vėlė? Ir girdi tylų tarsi lapų šlamesys balsą: – Ne, aš ne sonetų vėlė. Aš Marilė... Ir tiesiasi i jį dvi baltos rankos – kaip gulbės sparnai. Marile! Marile! šaukia jis ir – nubunda...

Ošia medžių žalios burės. Verteriškai skundžiasi paukštis... Jis nori ištrūkti iš karalaitės Rimties glėbio ir negali. Marmurinėje Apolono krūtinėje pasislėpęs juodas Demonas kelia žvaigždėtus sparnus ir pradeda maištauti: ,,0, duok, jaunyste, man sparnus!“–kartoja... Bet karalaitė Rimtis nebepaleidžia. Ir jis vėl užmiega... Vėl regi sapną. Veidas vėl... Bet jau nebe Marilės. Valingas veidas. Ir akys žėri tartum kalavijo plienas... Lyg sužeistas miško žvėris po pilies menę blaškos kunigaikštis. ,,Tu pasikvietei į pagalbą kryžiuočius, tuos amžinus Lietuvos priešus?“–klausia pilies valdovė.–“O kodėl ne? – pyksta kunigaikštis.– Aš noriu atkeršyti Vytautui. Kitaip aš jo neįveiksiu“.–“Bet tu įsileisi amžiną priešą į tėvų žemę...“ Plieninėse jos akyse įsižiebia pykčio kibirkštys. Ir kartu – užuojauta... Naktis. Pro pilies vartus išjoja nuo galvos iki kojų apsišarvavęs raitelis ir šuoliais lekia į kryžiuočių stovyklą. Jis veda lietuvių karius į mūšį. Skamba kalavijų plienas... Priešas nugalėtas! Išgelbėta tėvynė! Bet ir narsusis raitelis mirtinai sužeistas, kraujas čiurkšlėm trykšta... Tačiau ką slepia antveidis? Juk tai pilies valdovė!.. Ir šnabžda laužo liepsnos apie šlovę, ir šnabžda apie meilę begalinę – tėvynei... Kas ta narsioji moteris? – klausia sapne jaunas poetas. O laužo liepsnos atsako: „Jos vardas Gražina...“ Jis žiūri, žiūri išplėtęs akis į raudonus pilies bokštus... Ir pilis jam atrodo pažįstama. Juk tai jo vaikystė– tai Naugardukas, tai kunigaikščio Liutauro pilis! O jos griuvėsiuose, kaip apdulkėję žaislai pašiūrėje, guli jo pamiršta pasaka...

Ak! sušunka jis tarsi įgeltas ir pašoka. Jis supranta: įvyko stebuklas, įvyko poetinis praregėjimas. Poetinėje vizijoje Marilė, ta silpna ir trapi Marilė, atstūmusi jį, nedrįsusi pasipriešinti tradicijai, aplinkai, dabar įsikūnijo herojiškame Gražinos paveiksle... Bet keistuolio krūtinėje plaka tikro romantiko širdis. Verteriška širdis. Ji liepsnoja meilės liepsna. Ji myli, kenčia ir vis dar nepraranda vilties. Jis tik norėtų, kad Marilė būtų ryžtingesnė, drąsesnė, kad ji drauge su juo pasakytų: „O, duok, jaunyste, man sparnus!“

Ir staiga jaunas poetas tikrai pajunta išaugusius sparnus. Maištininko, Demono sparnus. Jie kelia jį aukštyn. Jis atitrūksta nuo akmens, išsiveržia iš švelnaus karalaitės Rimties glėbio. Jis pakyla virš sustingusių žaliųjų medžių burių. Pakyla ir skrenda viršum šio miesto. Žemai mirga žiburių jūra. O Demono sparnai jį neša aukštai aukštai. Ir jis kartoja savo Odę:

Pakilsiu rojun, į kraštus,
Kur įkvėpimas kuria stebuklus...

Poeto sparnai – jo įkvėpimas. Poetinė vaizduotė tikrai kuria stebuklus. Poetinėje vizijoje jis silpną ir trapią būtybę pakėlė į dangaus aukštumas. Jis myli savo Marilę, kaip pats jai prisipažįsta viename laiške, „kaip dangaus būtybę“... Taip elgiasi visi tie keistuoliai, kuriuos blaivūs realistai su ironija vadina poetais... Poezija gimė aukštumose. Ir visa, kas žemiška, poezijoje – išaukštinta.

Demono sparnai neša virš miesto maištingą Odės autorių– tą romantiką ir novatorių – ir pagaliau nuleidžia į kuklų mokytojo kambarėlį Rotušės aikštėje. Ir lange ilgai neužgęsta žvakė. Prie žvakės sėdi jaunas poetas. Įsmigę į tamsą paklaikusios akys mato Marilę: apsitaisiusi kario šarvais, ji skrenda ant eiklaus žirgo, iškėlusi kardą... Drąsiau, Marile! –šnabžda jo lūpos, o jo graži ranka vedžioja baltame popieriaus lape poemos eilutes. Marile! – šūkteli jai įkandin poetas, ir ji valandėlei atsigrįžta. Bet kas tai? Kas šita raita moteris? Į jį žvelgia gilios ir aštrios kaip plienas akys. Tai jau nebe Marilė... „Kas tu esi?“–klausia nustebęs poetas. „Ar nepažįsti? Lietuva...“

Poetas rašė rašė... Ir ekstazėje nepajuto, kaip iš Marilės išaugo Gražinos portretas, o iš Gražinos – Lietuvos paveikslas. Jo meilės jausmas buvo toks stiprus, toks didelis, ir jis netilpo į šeimos portretų rėmus. Poetas buvo maištininkas ir revoliucionierius. Ir jam šventa buvo kova už laisvę. O Gražina vedė į tokią kovą...

...Šimtmečių miegu miega akmuo slėnyje... Geležiniai demono pirštai jame Įspaudė dvi raides – AM. Adomo Mickevičiaus didelio poetinio kelio pradžia. Ir šis lietuviškas akmuo tapo visos jo nuostabios kūrybos kertiniu akmeniu. Kaip ir Lietuva. Ne veltui Aleksandras Puškinas jį pavadino Lietuvos dainium... Galingi ir platūs to dainiaus sparnai. Jais jis toli, labai toli nunešė į pasaulį Lietuvos vardą. Ir mūsų gimtoji žemė amžinai bus dėkinga didžiajam poetui, kuris kadaise sėdėjo ant šio pilko lietuviško akmens ir regėjo poetinę viziją: Marilę – Gražiną – Lietuvą...

3. SVITEZIO LEGENDOS

Jeigu ne Adomo Mickevičiaus vaikaitis, vargu ar būčiau tais sunkiais ir audringais pokario metais taip greitai išsiruošęs į didžiojo poeto gimtinę Zaosę. Rūpesčių tuo metu užteko. Vyko struktūrinės gyvenimo permainos. Jos reikalavo laiko, kantrybės, energijos. Ir kiekvieną dieną teko taupyti – kaip šovinius fronto atakoje. O poezija? O poeziją buvo nutarta atidėti „geresniems laikams“. Laukė konkretus darbas, kurį atlikti turėjome mes – istorijos juodadarbiai. Poetams, tiems mūzų lepūnams, buvo pažadėtas busimasis „aukso amžius“. Kai nutils paskutiniai karo šūvių aidai. Kai gyvenimas vėl pasistiebs iš griuvėsių. Ir kai kregždės vėl susuks lizdą atstatyto namo pastogėje. Tada vėl pasigirs poeto daina, kuri primins subtilų arfos stygų skambėjimą.

Niūrokam karo griuvėsių fone sulaukėm malonaus svečio – Adomo Mickevičiaus anūko. Mesje Goreckis atvyko iš Paryžiaus vieną ankstyvą pavasarį. Medžiai tik sprogo. Ir todėl svečią galėjome pasitikti tik su lietuviškų žibuoklių puokšte. Bendrauti su juo pasirodė lengva: jis buvo šnekus, judrus ir gyvas žmogus. Netrukus tarp mūsų užsimezgė nuoširdi draugystė. Jis papasakojo ir kai ką naujo apie garsųjį savo senelį. Ypač iš jo gyvenimo Paryžiuje, kur poetas rašė monumentaliausią savo gyvenimo kūrinį „Poną Tadą“.

Žiūrėjau Į šitą žmogų, ieškodamas jame garsaus senelio bruožų. Atidžiai sekiau jo judesius, kalbos manierą, mąstymo būdą. Bet panašumo į senelį nebemačiau. Nebemačiau tų stambių ir tankių žandenų, kurios portrete puošė gražų poeto veidą. Nemačiau ir tankių ilgų plaukų, kurie poeto portrete siekia pečius. Ir nemačiau tų gilių didelės išminties, skausmo, didelio rūpesčio išrašytų raukšlių, kurios portrete puošė kenčiantį ir valingą laisvės kovotojo ir genialaus poeto veidą. Viskas nusinešta į kapą. O genijai gimsta retai...

Seniai svajojau pamatyIi didžiojo romantiko gimtinę. Bet sutrukdė karas. Ta prasme esu kiek prietaringas. Man atrodo, jog poeto asmenybės reikia ieškoti auksinėje jo vaikystės Arkadijoje. Ten susiformuoja visas busimasis poetas. Ten jis patiria visus poetinius impulsus. Vėliau tik eksploatuoja tą poetinį lobį, kurį surado užkastą vaikystės Arkadijos pievose. Gerai, jeigu poetui pavyksta jį realizuoti. Kartais ir nepavyksta. To lobio per akis. O gyvenimas trumpas. Kartais poetas išgyvena tikrą tragediją: jis ir pats jaučia, jog nesugeba tinkamai realizuoti viso grožio, kurį jam padovanojo vaikystė. Kitaip sakant, reali kūryba nesugeba pralenkti kūdikystės fantazijos. Arkadiškame kūdikystės sapne buvo žymiai gražiau ir šviesiau negu vėliau, kai tas sapnas įgavo konkretų žodinį apdarą. Žodis – gana sustingusi masė. Ir jeigu norime, kad toji žodinė masė virpėtų, turime iki žilos senatvės išsaugoti sieloje auksinės vaikystės spindulių virpesį. Taigi ieškokime poeto jo vaikystėje.

Visa Adomo Mickevičiaus kūryba, galima sakyti, tas laimingas atvejis, kai poetas pasiėmė maksimumą iš surastų gausių savo Arkadijos lobių. Žemėlapyje ją vadiname Naugarduko apylinkėmis. Tai gimtoji Zaosė, Svitezio ežero ir Nemuno pakrantės. Čia paprasčiausiai bėgiojo, žaidė ir išdykavo berniukas, kuris tada nė neįtarė, jog rūstus likimas pasirinks ir padarys jį vienu garsiausių pasaulio poetų. Čia jis žavėjosi lietuviškos, gamtos grožiu, senų pilių griuvėsiais ir romantiškais senų žmonių pasakojimais, padavimais, legendomis. Čia jis patyrė pirmosios meilės jausmą, kuris ilgesinga, žvaigždžių šviesa nuskaidrino visą subrendusio poeto kūrybą. Adomo Mickevičiaus meilės sapnų ir svajonių dievaitė Marilė atsistojo šalia Petrarkos sonetų Lauros. Visos svarbiausių jo veikalų gijos veda į Zaosę, į Svitezį, į Naugarduką.

Ir, žinoma, pirmiausia.–“Baladės ir romansai“. Čia mes dar nejaučiame bronzos ar akmens monumentalumo. Žodis dar gležnas tarsi pavasarinis pumpuras, grakštus tarsi skrendantis paukštis ir lengvas tarsi rytinio vėjo dvelksmas. Posmai dar žvilga saulėtais Svitezio ežero blyksniais, tvieskia jo vandens lelijų vaiskumu, kvepia vešlia jo pakrančių augmenija. Poetui suėjo tik dvidešimt. Tai gajus ir gaivalingas jauno poeto žodis. Ir ne bet kokio – ne eilinio ir ne tradicinio poeto. Tai protestanto ir novatoriaus žodis. Naujas žodis. Poetas paskelbia kovą akademiniam klasicizmui – jo blaiviam racionalizmui ir sustabarėjusiam formos šablonui. Ir iškelia ieškojimų vėliavą. Jo žvilgsnis nukrypsta į romantizmą, kuris jau sudrebino literatūrinius Europos pagrindus. Nugriaudėjo nauji literatūrinių deklaracijų griaustiniai, praūžė romantizmo audra. Ir pjedestalai, kuriuos puošė pompastiškos klasicizmo figūros, liko tušti. Romantizmas triumfavo. Adomo Mickevičiaus baladė „Romantika“, atrodo, gimusi Svitezio ežero pakrantėse ir davusi pradžią romantiško pobūdžio kūrybai mūsų padangėje, prasideda tokiu gana mįslingu didžiojo anglų dramaturgo Šekspyro epigrafu: „Aš tai regiu. O kuo?.. Gi sielos akimis“. Baladėje kaimo mergaitė mato savo mirusį mylimą jaunuolį. Ji kalba su šmėkla ir tiki, jog mylimasis ją tikrai aplankė. Iškaršęs senis, sausas mokslininkas ir lėkštas racionalistas įtikinėja, kad to negalėję būti. Kovodamas su liaudies prietarais, jis kartu griauna poetinį sapną ir gyvą legendą. Į šį ginčą įsiterpia jaunas poetas, kuris šiais žodžiais reziumuoja savo naują poetinį credo: ,,Aš labiau pasitikiu jausmu ir tikėjimu negu išminčiaus stiklu ir akimi“. Ir toliau: „Nematydamas tikro gyvenimo, nepamatysi ir stebuklo! Turėk širdį ir žvelk į širdį!“ Tai buvo romantiško poeto credo. Poeto, kuris bėgo nuo netikro „užkonservuoto gyvenimo“ ir jau ieškojo savo kūrybai impulsų čia pat, Svitezio ežero pakrantėse, kitaip sakant, „tikro gyvenimo“ kloduose, ir kuris į širdį jau mėgino pažvelgti širdimi. Romantizmas jautėsi esąs pašauktas širdimi atšildyti gyvenimą, įvilktą į gražias ledo formas. Romantizmas tiesė širdies komunikacijas į širdį. Tai buvo principinės reikšmės, programinio pobūdžio dialogas.

To paties ežero pakrantėse, atrodo, gimė ir „Svitezis“, „Svitezietė“, „Lelijos“, „Ponia Tvardovska“, „Žuvelė“ ir netgi „Trys Budriai“ – pati lietuviškiausia iš visų šių baladžių. Jose žvaigždžių šviesa nušvinta šito užmiršto užkampio grožis ir atgyja seni padavimai, legendos ir dainos. Poetas neieško savo žodžiui auksinio ar marmurinio fono ir neieško temų antikinėje mitologijoje. Jo poetinis žvilgsnis nukrypsta į nacionalinį gyvenimą. Į praeitį ir dabartį. Į kuklų ir nepretenzingą darbščios liaudies gyvenimą. Jo poetinė klausa atidi paprastai liaudies dainai, jos spalvingam metaforiniam ornamentui, kuris primena kaimo moterų austas raštuotas juostas ar rankšluosčius. Ir, aišku, senam liaudies padavimui, legendai, pasakai, patarlei, priežodžiui. Jo baladėse atgyja Svitezio apylinkių senų padavimų ir pasakų veikėjai – undinės, miško dvasios ir kitos fantastinės būtybės. Žodžiu, visa tai, ką iškaršęs ir sausas „Romantikos“ mokslininkas pavadino prietarais. Protui gal tas ir svetima. Bet širdžiai artima ir sava. Liaudis sukūrė šį „papildomą pasaulį“, šią fantastinę viziją, norėdama pa-įvairinti ir papuošti monotonišką kasdienybę, nuobodžią savo buitį. Liaudis pakilo aukščiau savo pilkos ir nuobodžios buities. Taigi ir literatūra, anot poeto, turi pakilti aukščiau pilkos buities ir turi save pačią pranokti. Romantizmas grąžino literatūrai pasakų paukščio sparnus. Romantiška pasaulėjauta poeto neapvylė. Netrukus poeto dėmesį patraukia istoriniai nacionalinio gyvenimo aspektai. Bet skverbdamasis gilyn į tautos praeities klodus, poetas romantikas kartu skverbiasi ir į tautos ateitį. Poetas prisiima tautos pranašo vaidmenį. Iš tautos praeities didybės jis buria jai ir ateities didybę. Logika gana aiški: negali tauta, turėjusi tokią didingą praeitį, neturėti ateities. Tai buvo busimosios laisvės prognozavimas. Carinės Rusijos imperijos laukė žlugimas. O jos pavergtų tautų – pavasarinis atgimimas.

Pasinėręs į tautos praeities klodus, poetas sukuria didelio grožio ir dramatiško heroizmo kupinus veikalus –- „Konradą Valenrodą“ ir „Gražiną“. Tačiau kas gi tas Konradas Valenrodas? Argi ne pats poetas, kuris, labai dar jaunas būdamas, ištisas valandas praleisdavo Naugarduko pilies griuvėsiuose, mintyse kurdamas karaliaus Mindaugo suvienytos Lietuvos prisikėlimo vizijas? Galbūt... O Gražina? Kas ji? Ar ne poeto nelaiminga pirmoji meilė? Ar ne jo Marilė? Gal todėl poetas parinko jai ir kilnų istorinį siužetą ir norėjo matyti ją mirusią (jam realiai daugiau nebeegzistuojančią!) didvyrės mirtimi. Kada poemos pabaigoje Gražina atsiduria ant laužo ir prasideda atsisveikinimas su jos palaikais, poeto balse pajuntame ašaras. Gal tą akimirką, kai poeto ranka rašė paskutines šios herojinės poemos eilutes, jo mintys klajojo Svitezio pakrantėmis. O poetinės vaizduotės liepsnose galbūt saulėlydžio pašvaistėmis liepsnojo Marilės, tos Svitezio pakrančių Lauros, paveikslas. Poetas nuolatos grįžta mintimis prie užkerėto šito ežero, kurio paviršiuje supasi balti kaip sniegas užburtų vandens lelijų žiedai, kurio krantais vaikšto apsisiautusi balto rūko skraiste jo svajonių undinė – jo ne-žemiškoji Marilė... Poetas, daugiau pasikliovęs širdimi negu protu, jaunas pateko į pasakų ir burtų nelaisvę ir niekada iš jos jau neišėjo. Ir Lietuva jam buvo tarsi pasaka, tarsi vaivorykštėmis nuspalvinta vizija, tarsi auksinis vaikystės sapnas. Kaip vėliau didžiajam vizionistui M. K. Čiurlioniui.

Adomo Mickevičiaus sonetų gijos irgi veda į Svitezio ežero pakrantes. Ten veda ir daugelio niūriomis spalvomis nutapytų jo „Vėlinių” skyrių gijos. Ypač ketvirtosios dalies, kurioje pratrūksta dramatiška poeto meilės išpažintis. Ir pagaliau monumentaliausio jo veikalo, kurį galime vadinti ir epopėja, ir eiliuotu romanu, „Pono Tado“ gijos veda į vaikystės Arkadiją. „Ponas Tadas“ Adomui Mickevičiui buvo toji „svarbiausia gyvenimo knyga“, kurią kiekvienas rašytojas svajoja parašyti. Ne kiekvienam pavyksta. Adomui Mickevičiui pavyko. Šioje knygoje rašytojo auksinė vaikystė susiliečia su sidabrine senatve. Tai gyvenimo pilnaties knyga. „Pono Tado“ puslapiuose didysis poetas grįžta į Naugarduko apylinkes. Bet grįžta jau subrendęs ir dar kartą apžvelgia viską iš pradžios. Siela – naivaus kūdikio. Žvilgsnis – patyrusio senio. Širdis – karšto nenuoramos. Mintis – ramaus mąstytojo. Deimantinis tos knygos žėrėjimas!

... Nežinau, ką jautė tada Adomo Mickevičiaus vaikaitis, žengdamas didžiojo savo senelio išvaikščiotais takais. Aš jaučiausi kaip jūreivis, išlipęs į surastą naują egzotišką salą. Pribėgau prie ežero išskėstom rankom ir įsibridau iki kelių į skaidrų jo vandenį. Paskui žemai nusilenkiau šitam gamtos gražuoliui, saugančiam giliame gylyje pasakų ir padavimų lobius, nusiprausiau jo šaltu ir tyru vandeniu, atsigėriau jo šventos gaivos ir atsišliejau prie slaptingo medžio kamieno. Visu ežero veidu nuslinko saulėta šypsena. Ir plačiai atsivėrė žydros ežero akys. O bangų suapvalintos žalsvos ežero lūpos pradėjo man sekti seną ir liūdną padavimą. O žalioji miško giesmė ramino ir migdė mane – kaip kadaise motina prie lopšio. Užmerkiau saulėtų vandens blyksnių apakintas ir ilgos kelionės išvargintas akis. Ir, rodos, pajutau lengvą baltų tarsi vandens lelijos pirštų prisilietimą. Iki šiol įtariu, kad tai šio ežero undinės būta, nes tų pirštų prisilietimas paveikė mane lyg burtai– aš pasinėriau į baltą ežero rūko prarają. Vanduo ežere kunkuliavo ir virė, o iš jo gelmių sklido širdį verianti moterų rauda. Ir staiga lyg per sapną išgirdau:

Ktokolwiek będziesz w Nowogrodzkiej stionie,
Do Piužyn ciemnego boru
Wjechawszy, pomnij zatrzymač twe konie,
Rys się przypatrzyi jezioru.

Switež tam jasne rozprzestrzenia tona,
W wielkiego ksztalcie obwodu,
Gęstą po bokach puszczą oczerniona,
A gladka jak szyba Jodu...

Gal tai paties Adomo Mickevičiaus balso būta? Šitą baladę poetas rašė ežero pakrantėje. Paskui, kūrybinio džiaugsmo pagautas, visu balsu ją deklamavo ežerui, padangei, vėjui, paukščiams ir medžiams. Ir jo balso aidas tebesklando šiose apylinkėse. „Svitezio“ baladės posmai – lyg sieliai per ežerą. Ir aš ėjau tais posmų sieliais į ežero vidurį, kur virė ir kunkuliavo vanduo ir kur sklido moterų šauksmai ir raudos, tarsi norėdamas įsitikinti, ar tebėra gyvas poeto kadaise čia pasektas senų laikų padavimas.

Plužinų ponas, poeto mylimosios Marilės senelis, negalėdamas pakelti moterų šauksmo ir raudų, kasnakt sklindančių iš ežero, liepęs nunerti šimto uolekčių tinklą. Tinklą pašventinę ir užmetę į vidurį ežero. Kai pradėję jį traukti, jis buvęs toks sunkus, lyg akmenų pridėtas. O kada iškėlę tinklą į viršų, radę jame jauną gražuolę. Jos lūpos tvieskę koralų raudoniu, skruostai spindėję saulėtekiu, lininiai plaukai švietę vandens sidabru. Baimės apimti žmonės jau norėję bėgti, bet gražuolė visus nuraminusi žodžiais, tartais Plužinų ponaičiui. Niekas iki šiol nedrįsęs čia irtis, nes kiekvienas būtų galą gavęs ežero gelmėse. Tas pat būtų atsitikę ir drąsiam Plužinų ponaičiui, tačiau šio ežero pakrantėse gyvenęs ir jo senelis, ir jo prosenelis, todėl jis tos bausmės išvengsiąs. Ir ji norinti atidengti jam ežero paslaptį: seniai seniai, kai Naugarduką valdęs karalius Mindaugas, ežero pakrantėje stovėjęs puošnus Svitezio miestas, kurį valdęs Tuhanas – poeto mylimosios Marilės prosenis. Vieną dieną Mindaugo karalystę ištikus nelaimė – kraštą užgriuvę priešai. Ir paprašęs karalius Mindaugas ištikimo savo vasalo Tuhano pagalbos. Surinkęs Tuhanas penkis tūkstančius raitų ir gerai ginkluotų vyrų. Bet į karą jų vesti vis nesiryžtąs, vis dar delsiąs. Ir kaip jis paliksiąs niekieno nesaugomą miestą? Kaip paliksiąs beginkles moteris? Ir tada ji, matydama tėvo abejones, liepusi tėvui traukti su vyrais į karą – padėti karaliui Mindaugui. Jai, nuraminusi ji tėvą, sapne pasirodęs dangaus pasiuntinys, kuris žaibuojančiu kardu išrašęs ugnies ratą aplinkui visą Svitezio miestą ir pažadėjęs ginti į karą išjojusių vyrų žmonas ir dukteris. Tuhanas paklausęs jos. Bet vos tik karių pulkai išjoję, miestą užgriuvęs priešas. Kas dėjęsi tą baisiąją naktį mieste! „Užmušim vienas kitą, bet gyvi priešui nepasiduosim!“ –šaukė apgultieji. Ir visą miestą staiga apėmusi beprotiška savižudybės aistra. Veltui mėginusi gražuolė Tuhano duktė sustabdyti – niekas nepadėję. Ir tada, nevilties iškankinta, ji sušukusi dangui, kad siųstų griausmą ir gyvus visus prarytų žemė. Ir žemė tikrai prasivėrusi. Moterys pavirtusios žaliais ežero augalais. Balti žiedai, lyg balti drugeliai jo paviršiuj, byloja apie tų moterų nekaltybę, apie jų. sielų skaistumą. Ir jeigu baltą jų žiedą paliečianti priešo ranka, priešas vietoje krintąs negyvas. Tokia stebuklinga šitų karališkų ežero augalų galia! Ir tegu joks priešas daugiau nebandąs kėsintis į nekaltų sielų skaistumą! Gražuolei baigus pasakoti, vėl prasivėrusi šio ežero gelmė, ir jos nebelikę nė ženklo. Ir nuo to karto niekas daugiau jos nebematęs ir nebegirdėjęs.

Argi? Argi ne jos balsą išgirdau aš vidury šio užburto ežero? Argi koralų raudonis, nudažęs ežero paviršių, nebuvo jos lūpų raudonis? Argi saulėtekio blyksniai, suraibuliavę ežero paviršiuje, nebuvo jos saulėtų skruostų spindėjimas? Argi saulėtos bangos, nusagstytos sidabriniais purslais, nebuvo jos lininės kasos? Ne, legendinė Svitezio ežero skenduolė dar kartą pasirodė žmogui. Ir šį kartą tas laimingasis buvau aš. Stovėjau pakrantėje tarsi užburtas ir klausiausi kiek prislopinto baladės autoriaus balso. Ir regėjau ją, žėrinčią iš tolo saulėtekio auksu. Ir jutau, jog didelė ir nuostabi jos šviesa įžengia į mane patį, į mano sielą, ir joje pradeda šviesti nauja ir skaidri mintis. Ir staiga supratau: gražuolė, nugrimzdusi kartu su šviesiuoju miestu į šio ežero dugną – senoji padavimų Lietuva. Ir man pasidarė lengviau. Ir jeigu šviesa, įžengusi į mano sielą ir įskėlusi manyje naują mintį, buvo šitos gražiosios ežero skenduolės burtai, man jie visai nebaisūs... Kai atmerkiau akis, tolyn nuo manęs ežero paviršium bėgo ilgas šešėlis. Pamaniau – lygiu ežero veidrodžiu slysta debesiuko šešėlis. Bet, pažvelgęs į dangų, nemačiau jame nė vieno debesėlio. Dangus buvo giedras – kaip kūdikio veidas. Ir tada prisiminiau kitą Adomo Mickevičiaus baladę apie tai, kaip Svitezio ežero undinė, keršydama už neištikimybę, įviliojo jauną šaulį į ežero gilumą ir savo rankomis jį nuskandino. Mindamas brydę Svitezio ežero pakrante, „Svitezio“ ir „Svitezietės“ autorius, pasirodo, sprendė ir šitą problemą. Kerštinga undinė galbūt priminė jaunam poetui jo Marilę. Ir jis prisiekė likti ištikimas savo meilei iki karsto lentos. Ir liko. Kiekviename poeto kūrinyje girdime jo pirmosios ir pačios stipriausios meilės atgarsius. Ilgainiui ištikimybė Marilei pavirsta ištikimybe tėvynei. Tai tik dvi to paties medžio šakos. Ir abi vienodai vešlios ir gražios.

Ne, tai visai ne šešėlis tolo ežero paviršium, tai buvo priplaukus pati šio ežero undinė. Ko ji buvo priplaukus – gal niekada nesužinosiu. Nebent tada, jei atsidurčiau baltų jos rankų glėby. Bet kažko jai iš manęs vis dėlto reikėjo. O gal ir nieko. Gal ji tik norėjo pasidžiaugti gražia pavasario diena ir vėl grįžo į juodąją gelmę. O visas ežeras giedojo sidabrinę pavasario giesmę...

4. ADOMAS MICKEVIČIUS PARYŽIUJE

Burdelio bronzos akimis Į Seną žvelgia
Poetas, iš namų išguitas; piligrimas,
Išvytas iš šventyklos; ir klajūnas, likęs
Be nuosavos pastogės. Ir akių metalas
Pabalęs ne rudens lietaus, o ašarų druska...

Jis ieško sakalo žvilgsniu plieninės šiaurės,
Kur lyg žalia sala dar kvepia Lietuva,
Kaip ir tada, kai rašė „Poną Tadą“.

Epą, Kurio vyriausiasis veikėjas – Lietuva.
Aš iki šiol juo negaliu atsistebėti.
Manęs nestebina vaizdai, kuriuos poetas,
Atnešęs iš Arkadijos – iš Naugarduko
Apylinkių – į rafinuotą meno Meką,
Taip subtiliai atkurti sugebėjo. Aišku,
Vaikystė persekioja – kaip pirmoji meilė.

Nestebina lietuviškų bajorų gūžtos,
Senos pilies vaizdai. Šią griūvančią senovę
Regėjo vaiko akys. Nemuno pakrantę,
Kur vilnija rugiai, vešliai žaliuoja pievos
Ir stiebiasi miškai,– regėjo vaiko akys.
Nestebina ir jaunojo ponaičio Tado
Romantiški jausmai panelei Zosei. Aišku,
Jog tai paties poeto ir jaunos Marilės
Romantiška istorija. Prisiminimai
Ilgai vedžioja vienišo poeto plunksną.

Aš iki šiol tik negaliu atsistebėti,
Kad neataušo čia lietuviška širdis;
Neišgaravo žemės, kuri jį augino,
Ir duonos kvapas; neišblėso miško spalvos
Ir vasaros garsai. Jo genijus budėjo.

Aš vaikštau po jo Lietuvą, kurią poetas
Paryžiuje atkūrė, lyg po pievą. Vaikštau
Po margą grybų karaliją. Skamba medžių,
Tos miško artos, tiesios stygos. Tvinksi gyvas
Jos pulsas – Nemunas – Paryžiuje, prie Senos.

Aš vaikštau po jo viziją, kurią poetas
Paryžiuje sapnavo. Lietuva jam buvo –
Tarsi ligoniui vaistas. Supratau žodžius,
Kodėl jinai tada atstojo jam sveikatą.
Pasauly mes gyvi – kol Lietuva gyva...

Burdelio bronzos akimis į Seną žvelgia
Poetas. Jo papėdėje – pavirtę bronza
Jo knygų puslapiai. Peizažai ir herojų
Portretai. Vėjas gena debesis į šiaurę.
Paryžiuj dulkia toks lietuviškas lietus...

5. STAMBULAS. ČlA POETAS MIRĖ...

Man pasakojo lieknas minaretas
ir pusmėnulis, tas sulinkęs mauras;
Čia mirė mirštančios tautos poetas –
tas paskutinis Belovežo tauras...

Imperija, išpampusi kaip voras,
į krantą dainiui nepaliko tilto.–
Dažnai tik po mirties poetų noras,
po jų mirties dažniausiai išsipildo...

Praslinko dienos; taip kupranugarių
į dykumas keliauja karavanai;
Ir jos ant strėnų ligi Kuršių marių
poezijos tikrus perlus gabeno...

Poetas nieko sau nepasilieka –
kitiems jo deimantai, jo perlai šviečia...
Diena praeina, ir naktis į miegą,
į gilų amžinąjį miegą kviečia...

.    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .    .

... Jam pušele galbūt pakvipo senas
kampelis prie Neries...
.    .    .    .    . Bet vieną šiurpų
Akimirksnį jo metų karavanas su dulkėmis saulėlydy ištirpo...

...Ir pasakoja lieknas minaretas
ir pusmėnulis – lyg sulinkęs mauras:
Čia mirė mirštančios tautos poetas –
tas paskutinis Belovežo tauras...

6. KROKUVA. VAVELIS. PRIE ADOMO MICKEVIČIAUS KARSTO

Sako, esi nedidelė, Lietuva,

Mano tėvyne, kuri man atstoji
Sveikatą...

Argi?

– Litwo! Ojczyzno moja! ty jesteš jak zdrovrie;
Ue cię trzeba cenič, ten tylko się dowie,
Kto cię stracil...– šnabžda dabar mano lūpos
Krokuvos Vavelio, šitos lenkų Mekos,
Požemyje, kuriame tarp karalių
Guli juodas poetų karaliaus
Adomo karstas...

Karstą gaubia plytų raudonas,
Panašus į gracingai žiedlapių linijom
Išgaubtą tulpės žiedo taurę,
Gotinis Vavelio skliautas.

(...memento mori...)

Gaubtą skliauto žiedlapį puošia
Reljefas: čia kadaise įsmigo atjojęs
Turbūt nuo Nemuno ar Neries
Raitelis; gal, sakau, Jogaila,
Prieš kuri savo baltą marmuro
Skulptūrišką lenkiškos Afroditės
Galvutę valstietiškai nuolankiai
Nulenkė karalienė Jadvyga...

Juodojo karsto garbės sargyboje
Budi du sargybiniai:
Tyla ir
Amžinybė...

(...memento mori...)

Ir prašom jiems netrukdyti:
Sargybiniai stovi sustingę, bet jie
Nemiega...

Prašom jiems netrukdyti...

Galite ant peties užsimesti
Juodą šito požemio pelėsių
Ir Stikso drėgmės prisigėrusią
Prieblandos skraistę ir, pavirtę
Juodu piligrimo siluetu, galite
Ir jūs kartu pastovėti šalia
Garbės sargyboje prie genijaus
Juodo karsto...

Galite...

Tik prašom čia netrukdyti sargybai:
Tylai ir Amžinybei.
Ir, aišku, pačiam tylinčiam
Amžinajam...

(...memento mori...)

Prieisiu prie juodo karsto,
Kaip maldininkas prieina
Prie juodosios Kaabos,
Ir, galvą žemai nulenkęs,
Šnabždėsiu jeremiadą...

Taip reikia...

Nes didelė turėjo būti šio Amžinojo
Širdis, jeigu joje sutilpo toks nemažas
Lietuviškos žemės plotas; ir šitas
Žemės plotas išplėtė jo žmogišką širdį
Ir padarė ją tokią didelę; didelė
Jo širdis padarė jį patį didelį
Tarp didelių ir, aišku, padarė jį
Amžiną...

Ir todėl aš manau:

Esi tu didelė, labai didelė, Lietuva,
Mano tėvyne, kuri man atstoji Sveikatą...
Litwo! Ojczyzno moja...

(...in memoriam...)

Šaltinis: E. Mieželaitis. Raštai. T. 6. V., 1984, p. 44-65.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą