Algirdas Paleckis – „rusų šnipas“ ar korumpuoto režimo auka?

Bene šviežiausia dabarties aktualija – žinia apie Algirdo Paleckio suėmimą. Vos tik prieš keletą dienų įvyko kratos buvusios „Jedinstvo“ organizacijos lyderio Valerijaus Ivanovo namuose, netrukus lyg yla iš maišo išlindo ir masinės (dez) informacijos kanalais nuskambėjo miglotas pasakojimas apie tariamą „Rusijos šnipų tinklą“, kuriam esą priklausąs ir nuo spalio mėnesio paslapty kalinamas (!) Paleckis.

Kas čia vyksta?

Pradėkime nuo tam tikrų įvadinių pastabų apie šį žmogų – paskui pereidami prie pačio reikalo.

Pirma, tai A. Paleckis – kokie bebūtų apie jį susiformavę stereotipai – su marksizmu, socializmu ar komunizmu turi mažai, arba nieko bendro. Iš esmės tai yra (savo deklaruojamomis pozicijomis) proputiniškos orientacijos socialdemokratas, kadaise kažkiek paflirtavęs su marksistinėmis idėjomis, kaip jau mirusiojo SLF‘o viešasis veidas. Jam kapitalistinės Rusijos „Russkij mir“ (rusiškojo pasaulio) ideologija yra žymiai artimesnė, negu kokios tai lenininės revoliucijos. Todėl jam priskiriama „bolševiko“ etiketė (kaip ir eilė kitų) – mažų mažiausiai nekorektiška bei klaidinanti.

Antra – yra daugiau ar mažiau žinoma, kad, kaip laisvai samdomas žurnalistas, analitikas bei įvykių komentatorius (be abejo, kritiškas dabarties Lietuvos režimo vykdomos politikos – ypač užsienio – atžvilgiu) A. Paleckis už savo darbą gaudavęs pinigų iš atitinkamų Rusijoje veikiančių fondų.

Kažkam tai gali patikti, kažkam – ne. Vieni juo žavisi, kaip „kovotoju prieš sistemą“. Kiti keikia, kaip tariamą „Kremliaus agentą“. Mums, kaip marksistams, ši personalija, kad ir su buvusiu jos „kairuolišku“ posūkiu – didesnių simpatijų nekelia. Jis mums – ne bendražygis. Tačiau tokie ar kitokie vertinimai šiuo atveju neturi jokios dalykinės reikšmės.

Kodėl?

Patinka A. Paleckis kam ar nepatinka, tačiau žmogus paprasčiausiai gyveno kalbėdamas, rašydamas ir rinkdamas (kiek tai žinoma ir galima numanyti) viešai prieinamą informaciją – tiesa, pateikdamas ją esamam Lietuvos režimui nepalankiu kampu. Betgi tai niekur ir jokiu įstatymu (kol kas...) nedraudžiama. Tuo tarpu apie kažkokią tai prieigą prie įslaptintų, konfidencialių informacijos šaltinių (kurie būtų perduodami atitinkamoms užsienio struktūroms) čia kalbėti bene juokinga turint omeny, kad A. Paleckio esama viešo ir dargi „padoriosios“ miesčionijos akyse stačiai „kritusio“ asmens. Realiai šnipinėti – nors ir labiausiai to norėdamas – jis nebūtų turėjęs nei ko, nei kaip.

Tad kurgi tasai „šnipinėjimas“?

Anot mūsų žvalgybininkų (žr.: 1) konferenciją Generalinėje prokuratūroje; 2) pokalbį Edmundo Jakilaičio laidoje „Dėmesio centre“), „šnipinėjimą“ gali reikšti net viešai prieinamos informacijos rinkimas, tad A. Paleckis – net jei ir nepriėjo prie įslaptintų duomenų – laikytinas „šnipu“, jei tik šią medžiagą rinko (valdžiai nepatinkančioms) užsienio įstaigoms. Aišku, tokie keisti kriterijai taikytini tikriems ar tariamiems rusų agentams; Vakarų įstaigoms atidirbinėjančių veikėjų niekas nė liesti neketina (žr.: Rolandas Paulauskas. Lietuvoje veikia užsienio valstybės agentai).

Pagal tokią tvarką „šnipinėjimu“ gali būti apkaltintas praktiškai bet kas, ką tenorės „parišti“ Seimo, VSD ar Generalinės prokuratūros viršūnėse dirbantys veikėjai. Pvz., kad ir medžiagą rašto darbui, prezentacijai ar šiaip kokiam atsiskaitymui renkąs studentas galėtų (vadovaujantis tokia logika) būti prilyginamas „šnipui“. Žodžiu, užtenka kažkam turėti tam intereso, panorėti, truputėlį pajudinti užpakalį – ir štai bus „kepama“ dar viena tariamo „šnipinėjimo“ byla. Tame – dalyko absurdas.

Tačiau ties tuo dar niekas nesibaigia, o tiktai prasideda.

Žvelgiant giliau, neišvengiamai prieinama visiškai realių, ne tokių jau absurdiškų interesų, kurie reiškiasi pačiose valdžios ir jos represinių struktūrų (VSD, AOTD, policijos ir t. t.) viršūnėse: pradedant tuo, kad reikia imituoti darbą, baigiant visiškai tikėtina aplinkybe, kad tikrieji „rusų agentai“ bus tie, kurie garsiausiai apie juos šaukia (pvz., Rasos Juknevičienės brolio biznis Rusijoje); nepamirškime ir to, kad artėja rinkimai, braška Sauliaus Skvernelio sostas (kurio matomai užsigeidę konservatoriai...), tad kažkoks naujas „šou“ gali visai praversti...

Čia A. Paleckis parenkamas tapti šio korumpuoto režimo auka, nes – nustumtas Lietuvos buržuazinio politikavimo užribin ir, be to, turėdamas kažkokių finansinių saitų su rusiškomis agentūromis – jis duoda bent kažkokią minimalią faktinę bazę, kurią gerokai „pritempus“ galima pradėti vaizduoti tai, kaip „šnipinėjimo“ atvejį (juk stačiai „ne prie ko“ esančio žmogaus šiuo atveju, norint įžiebti didesnį skandalą, jie tikriausiai neimtų).

Ar A. Paleckis bus nuteistas, ar ne – lieka atviru klausimu. Nors pats jo sulaikymo (nuo spalio mėn.), kaip ir to nutylėjimo faktas leidžia spėti, kad taip. Kokios situacijos detalės, atsiskleis tik ilgainiui. Tačiau jau dabar aišku kaip diena, kad vyksta susidorojimas, kuriuo bus sukurtas aiškus precedentas ateičiai: kas tik neįtiks valdančiajam režimui, tas galės nei iš šio, nei iš to tapti „šnipu“. Kas dar kartą rodo dabarties buržuazinės Lietuvos virtimą į graudžiai juokingą kreivų veidrodžių karalystę, kurios melu palieka tikėti vis mažesnė ir mažesnė dalis jos piliečių.

Nei kiek nebus keista, jei vykstantis persekiojimas tik padidins paties A. Paleckio populiarumą. Nes joks sveiko proto ir dvasios žmogus, žinąs lietuviško gyvenimo tiesą, nebus linkęs tikėti pasaka apie „išaiškintąjį šnipų tinklą“... Ir tai – visiškai nepriklausomai nuo A. Paleckio pažiūrų, nuo jo motyvų, nuo jo dorybių ar niekšybių. Šiuo atveju jį privalome palaikyti visi. Juk ką gali žinoti – kas bus sekančia mūsiškės „demokratijos“ valdovų auka?..

Šiuo retoriniu klausimu ir baigsime, nes juo – viskas pasakyta.

Kibirkštis