TSPMI profesorius – saugumiečių politinis cenzorius

TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas

Sakoma, kad gyvename laisvoje ir demokratiškoje Lietuvoje. Skelbiama žodžio ir spaudos laisvė, o teisėtvarka neva objetyvi bei nepolitizuota. Tačiau praktika rodo ką kita. Štai jau keletas mėnesių, kaip vyksta šių metų pavasarį prasidėjęs garbaus amžiaus publicisto P. Masilionio teismo procesas. Pastarasis kaltinamas pagal BK 170-2 str. neva „neigęs“ ar „šiurkščiai menkinęs“ 1991-ųjų sausio 13-ąją vykdytą „sovietų agresiją“. Mat praėjusiais metais jis išleido abejones dėl oficialiosios įvykių versijos keliančią rusų žurnalistės G. Sapožnikovos knygą „Išdavystės kaina“ – dėl to sulaukęs teisiškai nesankcionuotų kratų, o galop atsidūręs teisme.

Tiesa, be VSD iniciatyvos tokia byla vargu ar būtų buvus užvesta. Policijon ir prokuratūron, be abejo, nurodymai ėjo iš viršaus. Tačiau reikia kitokio pagrindo. Tokį sukurti dar 2017-ųjų lapkritį buvo pasitelktas TSPMI profesoriaujantis T. Janeliūnas, taip vadinamų „informacinių karų“ specialistas. Jam represinių struktūrų buvo patikėta užduotis išnagrinėti ir pateikti „ekspertinę“ nuomonę bei išvadas dėl minėtosios knygos ir P. Masilionio jai parašyto įvadinio straipsnio. Daugmaž taip: ar šitame esama nusikaltimo sudėties, ar ne?..

Kaip nenuostabu, patikėtąją užduotį T. Janeliūnas atliko – perskaitęs knygą parašė lakonišką išvadą, kurioje teigė P. Masilionį įvykdžius nusikaltimą... Tuo, jog šis paprasčiausiai suteikė platformą oficiozo pozicijos neatitinkančiai nuomonei. Esą čia slypi nešvarūs interesai, piktdžiugiška propaganda, o gal netgi „priešiškos kaimynės“ (suprask: Rusijos) letena...

Visa tai buvo galima išgirsti liepos 5-ą Vilniaus apylinkės teisme vykusiame posėdyje. Čia T. Janeliūnas buvo iškviestas patvirtinti savo „ekspertinių“ išvadų. Ką ir padarė. Tačiau kaltinamajam eilę nepatogių klausimų (antai: kodėl pradanginami alternatyvias Sausio 13-osios įvykių versijas tvirtinantys dokumentai? kodėl ištraukiami iš konteksto žodžiai? kodėl leidžiama tik viena vienintelė – oficialioji – nuomonė? – ir t. t.), ponas profesorius tegalėjo atsakyti, kad jo šitai nedomina.

Mat tai, anot paties Janeliūno, – „ne jo užduoties objektas“. Kyla klausimas – koksai tas objektas? Gan paprasta. Išvedžioti tariamą Masilionio „kaltę“ iš to, kad šis apskritai prileidžia tikimybę, jog V. Landsbergio, A. Butkevičiaus ir Ko duodama įvykių versija nėbūtinai yra teisinga. Tuomet, kaip „nešališkas ekspertas“ (o faktiškai – nuolankus VSD tarnas, savu prisipažinimu tevykdantis „užduotį“...) neva „patvirtinti“, kad nusikaltimo būta, tad ir teisti senolį visiškai teisėta.

Visgi labai įdomu pastebėti ką kita. Be kita ko, Janeliūnas už savo darbelį gavo 345 eurų sumą – šią jam atseikėjęs pats teismas. „Eksperto“ nuomonė kainuoja, mat... Aišku, pinigų šis pilietis ir taip gauna. Įdomiau kas kita: teismo posėdžio eigoje tai ir teteko girdėti. Sausą vadinamųjų išvadų perskaitymą ir kone cinišką išsisukinėjimą nuo kaltinamojo, P. Masilionio, jam keltų klausimų. Į viską tebuvo atsakoma: „ne tokia mano užduotis, ne toks jos objektas“...

Labai stipriai jautėsi, kad šis žmogus veikiausiai ir tėra vykdytojas. Bestubūris gyvūnas, taip sakant – bent kas liečia tokius dalykus, kaip asmeninius įsitikinimus ar nuomonę. Tiesiog varžtelis mašinoje, kuriam tereikia, kad jį gerai „teptų“. Ir važiuoja. Tarp kitko, vykdydamas ir eilę kitų politinių užsakymų. Mat veikėjas čia įdomus.

Yra tokie „Jorkšyro elfai“ – labai jau „patriotiškai“ nusiteikusio, neseniai valstybinį apdovanojimą pelniusio žydelio R. Savukyno kuruojama „laido riterių“ – šmeižikų, skundikų ir apskritai VSD padlaižių banda, įtraukianti gan margą publiką – nuo konservatorių ir liberalų, iki kone atvirai fašistuojančių nacionalistų. Tačiau juos vienija aiškus bendras vardiklis – vergiškas įsiteikimas esamam režimui pagal vyraujančią aksiomą „rusai puola. Su jais visai neblogai bendradarbiauja ir mūsų ponas „ekspertas“.

Pastarasis, dėstytojaudamas TSPMI, kuruoja taip vadinamą „Rusijos ir Vidurio Rytų Europos studijų centrą“, kurio paskirtis – vystyti atitinkamos linijos propagandą. Kurti baubus ir su jais „kovoti“. Biznis neblogas ir mūsuose gan paklausus. Į jį, be kita ko, įtraukiami ir kai kurie TSPMI studentai, ypač trokšantys lengvų pažymių ir, po baigimo, darbų valstybinėse įstaigose. Formulė, kiek tekę girdėti, būna tokia: „tapk elfu – ir viskas bus“. Dėl karjeros.

Aišku, niekas šito daryti kaip ir nedraudžia. Tačiau objektyvumu, kuriuo esą turėtų pasižymėti „ekspertas“, čia nei kiek nekvepia. P. Masilioniui apkaltinti faktiškai vietoje prokuroro buvo pastatytas žmogus, užsiiminėjantis štai tokiais dalykais. Jo vertinimų tendencingumas – daugiau nei akivaizdus.

Apskritai T. Janeliūnas čia atlieka paprasčiausio saugumo liokajaus, o konkrečiai – politinio cenzoriaus – funkcijas. Už tai jam, be abejo, atsidėkojama. Vien šis faktas, nė nekalbant apie patį 170-2 BK str. absurdiškumą, jo prieštaravimą žmogaus teisei turėti ir laisvai reikšti nuomonę rodo, kokia iš tiesų apgailėtina, kokia veidmainiška ta vadinamoji Lietuvos „laisvė ir demokratija“.

Parašė: Stasys Gervė